Penktadienį laikinojoje sostinėje bus pagerbtas istorinis herojus – japonų diplomatas Čiunė Sugihara, kurio išduotos vizos Kaune Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo tūkstančius žydų. Tarp renginių, skirtų Japonijos vicekonsului, – memorialinių lentų atidengimai „Metropolio“ viešbutyje ir Kauno geležinkelio stotyje, filmų peržiūros, fotografijų parodos atidarymas.

Vilties kelias 

Tuometinis Japonijos vicekonsulas Kaune 1940 m. išrašė daugybę tranzitinių vizų į Japoniją, leidusių žydų tautybės žmonėms pasislėpti nuo karo siaubų užsienyje. Prisimenama, jog Č. Sugihara net po konsulato uždarymo pasirašinėjo „Gyvybės vizas“ „Metropolio“ viešbutyje ir tęsė darbą iki pat paskutinės akimirkos, kol jo traukinys išvyko iš Kauno stoties – paskutinės jo pasirašytos vizos esą buvo paleistos per traukinio langą.

Japonijos ambasados inicijuotuose renginiuose, skirtuose 75-osioms Č. Sugiharos narsaus poelgio metinėms, dalyvauti kviečia ir Kaune veikiantis „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“, įsikūręs buvusiame Japonijos konsulate, dabar paverstame muziejumi ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centru.

Vienas iš „Sugiharos fondo“ steigėjų, dabartinis jo valdybos narys, istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius sako, jog kilniojo japono dėka tų dienų Kauną galima gretinti su Kasablanka, vaizduojama klasikiniame to paties pavadinimo filme – abu miestai turėjo herojų, kuris karo siaubų akivaizdoje nepabūgo rizikuoti, pasipriešinti totalitariniam režimui. Panašiai kaip ir tikroje Č. Sugiharos istorijoje, filmo „Kasablanka“ siužete svarbų vaidmenį atliko laiškai su leidimais išvykti į atokiau nuo karo esančius kraštus.

„Kasablanka“ – tai tam tikras riteriško elgesio kanonas. Mes čia, Kaune, turėjom tokią Kasablanką, vilties kelią ištrūkti nuo totalitarinio režimo. Tik čia buvo dar baisiau, nes spaudė du režimai. Č. Sugiharos veiksmas parodo, jog nepaisant to, kaip negailestingai dirba sistemos, ypač ideologijų pragaro laikais, vienas gerbti ir mylėti gebantis žmogus gali neklausyti sistemos ir pasielgti tauriai“, – paaiškina istorikas.

Per pasakojimą gydo traumą

Penktadienio renginius inicijavo buvusi Japonijos ambasadorė Kazuko Shiraishi, pasiūliusi Kaune pažymėti istoriškai reikšmingas vietas, pagerbiančias Č. Sugiharos atminimą. O jo atminimas, anot prof. E. Aleksandravičiaus, visuomenėje ne visuomet teisingas – pavyzdžiui, klaidingai manoma, jog Č. Sugihara vizas dalino jau žinodamas A. Hitlerio planus sunaikinti visus žydus, nors iki masinių žudymų dar buvo likę metai.

„Atkreipkite dėmesį į chronologiją – tuo metu net žmonės A. Hitlerio aplinkoje to nežinojo. Po Molotovo-Ribentropo pakto vokiečiai dar galvojo, kaip žydus rusams atiduoti, bet J. Stalinas atsisakė. Noriu pabrėžti, kad Č. Sugihara aiškiai matė ir stalinizmą kaip pavojų – juk šiaip iki 1941 m. visi galėjo išvažiuoti į Rusiją, tačiau jie jau buvo matę sovietų siaubą, raudonąjį marą, represijas Vilniuje ir kituose okupuotuose Lenkijos regionuose“, – sunkią žydų padėtį to meto Kaune primena istorikas.

Profesoriaus teigimu, renginiai, skirti Č. Sugiharai, yra itin reikšmingi Lietuvoje, nes čia vyko neregėto masto žydų naikinimas, prie kurio prisidėjo patys lietuviai.

„Todėl Lietuva ir yra taip stigmatizuota pasaulio akyse, o Č. Sugiharos veiksmas yra toks svarbus mūsų šaliai. „Sugiharos fondas“ siekia paveikti mūsų viešą savijautą, šviesti žmones. Kalbėjimas apie gelbėjusius yra ir švelniausias būdas kalbėti apie žudžiusius – per pasakojimą galima gydyti traumą“, – sako profesorius.

Rugsėjo 4-ąją 10 ir 11 val. Kaune bus iškilmingai atidengtos dvi memorialinės lentos prie „Metropolio“ viešbučio ir Kauno geležinkelio stotyje – vietose, kur Č. Sugihara išdavė savo paskutines vizas. Stotyje taip pat bus atidaryta fotografijų paroda, skirta „Gyvybės vizas“ išdavusiems diplomatams Č. Sugiharai ir Janui Zwartendijkui, bei pristatytas 75-ųjų „Gyvybės vizų“ metinių proga išleidžiamas vokas. Vėliau, nuo 12 val., stotyje bus rodomi trys dokumentiniai filmai apie Č. Sugiharą.

Rugsėjo 4 d. renginių programa skelbiama čia.