Savanorystės džiaugsmas

24-erių Undinė Tumavičiūtė jau dvejus metus kone kiekvieną dieną keliauja į Kauno Kristaus prisikėlimo baziliką. Kartu su kitais savanoriais  krauna labdarą ir rūpinasi, kad ji pasiektų Ukrainos kovotojus.

„Apie galimybę savanoriauti sužinojau per televiziją. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius“, – Lazdijuose ūkininkaujanti, Kaune magistro studijas kremtanti Undinė savanorystės kelią pradėjo nuo žvakių gamybos ir tinklų pynimo.

Vėliau išmoko rūšiuoti ir skirstyti miestiečių atneštą paramą. Šiandien, kaip sako Undinė, jos apstu visur. Jauna moteris ne tik skleidžia žinią apie savanorystę, tačiau ir dalijasi savo sukaupta patirtimi su kitais savanoriais, prisijungiančiais prie jau susiformavusios komandos. Kai kurie jų tampa nuolatiniais pagalbininkais, kai kurie tik kartkarčiais. Žmonių, kaip ir paramos, tradiciškai daugėja artėjant didžiosioms metų šventėms, kai visų mūsų širdis užlieja gerumas ir noras būti naudingais.

Apie galimybę savanoriauti sužinojau per televiziją. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius.

„Būna mokinių grupės, kurios užsirašo edukacijoms. Jiems įdomu pabandyti, o mums jų rankos praverčia darbuose“, – U. Tumavičiūtė pasakojo, kad moksleiviai čia užsuka ir dėl socialinių valandų, kurias jie privalo surinkti per metus ir atsiskaityti mokyklose.

Virsmas: kiaušinių dėklai bažnyčios rūsyje virsta uždegtukais. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Šimtai metrų tinklo

Tądien, kai su Undine nusileidome į bažnyčios rūsį, jame darbavosi labdaros ir paramos fondo „Visi išvien“ vadovė, Žmogaus teisių gynimo asociacijos atstovė Tatjana Narkevičienė, ukrainietė Ksenija ir dar trys vyresnio amžiaus kaunietės. Viena jų – Žeimenos gatvės gyventoja Jūratė. Palinkusi prie tinklo moteris į jį pynė spalvoto audinio juosteles.

„Ateinu čia nuo 2022 m., neskaičiuoju, kiek metrų esu nupynusi. Tarkim, praėjusią savaitę iš mūsų į Ukrainą iškeliavo penki ritiniai. Vieno tinklo išmatavimai – 10 m ilgio ir 4 m pločio“, – mikliai judindama pirštus Jūratė parodė, kaip reikia elgtis su tinklu ir plonomis juostelėmis, kurias atveža viena ukrainiečių pora.

Sutuoktiniai medžiagą drėkina, lygina, karpo, deda į maišus ir pristato juos į tris vietas, kuriose pinami tinklai. Priklausomai nuo sezono, medžiagos kiautės keičia spalvą. Vasarą ir pavasarį jose vyrauja žali atspalviai, rudenį juos keičia rusvesni, o žiemą į tinklą įpinamos šviesios medžiagos juostelės.

„Atėjusiems naujokams pademonstruoju, kaip tinklas atlieka savo darbą. Visai neseniai vieną buvome išskleidę ant akmenų šalia bažnyčios. Palijus lietui tinklas visiškai susiliejo su grindiniu“, – kalbėjo U. Tumavičiūtė.

Aktyvi: kai tik turi laiko laiko, Undinė keliauja į bažnyčios rūsį ir imasi darbų. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Vyksta intensyvus darbas

Rūsyje kasdien gaminami ir žvakių ruošiniai. Procese naudojamos konservuotų daržovių, kavos ir kačių ėdalo skardinės, į kurias įsukamos trijų skirtingų storių gofruoto kartono juostelės su knatais. Mažesnių skardinių pjaustyti nereikia, o metalinių talpų, kuriose buvo kava, aukštį tenka koreguoti su kampiniu šlifuokliu. Paskutiniame etape skardinių viduje esančios kartono juostelės užpilamos karštu parafinu. Kai šis ataušta, žvakė tampa tinkama naudoti.

Mažiausios, pagamintos iš kačių ėdalo skardinių, yra pačios populiariausios. Jos lengvai telpa į karių kišenes ir dega apie valandą. Didesnės – keturis kartus daugiau. Anot Tatjanos, jos tinkamos ir rankoms, ir maistui šildyti ir arbatai kaisti.

„Žvakių paruoštukus darome čia, o parafinu jas užpilame IV forte. Ten turime visą reikalingą įrangą. Beje, laimėjome konkursą, todėl šį šeštadienį forte vyks intensyvūs žvakių liejimo darbai“, – T. Narkevičienė kvietė ateiti ne tik pažiūrėti, bet ir padėti.

Pajusti savanorystės džiaugsmą savo kaimynus nuolatos ragina ir Jūratė. Tiems, kurie neturi galimybių atvykti į vietą, moteris siūlo prisiimti darbus namuose. Žiūrint televizorių galima plėšyti kiaušinių dėklus, kuriuos kariai naudoja vietoj uždegtukų, siūti maišelius plikomoms arbatoms ar užsiimti kitais naudingais rankdarbiais.

„Turime vieną moterį, kuri jau virš dešimt metų mezga vilnones kojines. Gražios, raštuotos ir labai šiltos. Per sezoną jų numezga apie 100 vienetų. Ji yra pavyzdys, beje, kaip ir mūsų Danutė, kuri gamina žvakių paruoštukus, – Jūratė džiaugėsi entuziastėmis ir vylėsi jų pavyzdžio užkrečiamumu. – Būna, žmonės nedrįsta ateiti, nes galvoja, kad čia reikia įsipareigoti, ateiti kiekvieną dieną. Tikrai ne. Gali – ateini, turi reikalų – išeini.“

Priminimas: anot T. Narkevičienės, kartais mes patys nesuprantame, kiek savo namuose turime daiktų, kuriuos galime paaukoti. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Neišmeskite žvakių

Reikalingos ne tik gelbstinčios rankos, bet ir priemonės. Visų pirma – skardinės, kurios dažniausiai keliauja į šiukšliadėžes. Kaunietė Jūratė juokavo, jau perauklėjusi savo kaimynus. Prie namo ji pastatė dėžę, iš kurios kone kasdien traukia suneštas tuščias skardines. Žmonės žino, kad visos jos turi būti švarios, nesurūdijusios, be etikečių. Į dėžę šalia daugiabučio gyventojai meta ir kitas žvakių gamybai reikalingas priemones. Tarkim, panaudotas žvakes.

„Nesvarbu, tai gali būti žvakė-tabletė su lašeliu parafino. Kiekvienas jų mums labai reikalingas. Kažkas sako, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo, o mes sakome, kad taip gimsta žvakės“, – šypsojosi U. Tumavičiūtė.

Jai pritarė ir Tatjana. Panaudotas žvakes, kurios šaltuoju metų laiku laiku šildo kovotojus, anot jos, galėtų atiduoti ir bažnyčios, ir šarvojimo namai. Jiems tai nieko nekainuotų, o nauda būtų labai didelė. Norėdami padėti, kai kurie žmonės nuperka kapų žvakelių ir atneša. Visgi, tokių pirkti nereikėtų, nes jų parafinas nėra kokybiškas. Sumą, kurią išleisite pirkiniui, verčiau paaukokite. Visi pinigai skiriami antidroninėms sistemoms įsigyti. Minėtos sistemos padeda apsaugoti įvairias oro erdves ir objektus nuo nepageidaujamo bepiločių orlaivių skraidymo jų teritorijoje.

Patirtis: daugiau nei dvejus metus pinant tinklus, Jūratės ranka įgudo. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Ruošia mažąjį konvojų

Andriui Tapinui renkant pinigus didžiajam konvojui, lapkričio 2 d. į Ukrainą išjudės mažasis konvojus. Jis, anot labdaros ir paramos fondo „Visi išvien“ vadovės T. Narkevičienės, simboliškai bus skirtas bičiuliams, aktyviai rėmusiems Ukrainą, tačiau taip ir nesulaukusiems pergalės. Tai Aušrys Krikščiūnas, Tadas Tumas. Jau kitą šeštadienį iš Lietuvos išvyks apie 40 automobilių su labdara. Ukrainoje liks ne tik ji, bet ir transporto priemonės. Didžioji dalis jų – dovanoti.

„Automobilių poreikis didelis. Jų reikia evakuojant žmones, vežant sužeistuosius, gabenant amuniciją. Tikrai nesvarbu, koks automobilis, svarbiausia, kad jis būtų pajėgus“, – T. Narkevičienė pabrėžė ir kitų priemonių svarbą. Tai patalynė ir rankšluosčiai ligoninėms, vaikštynės, ramentai, įtvarai ir vežimėliai, vyriška apranga sužeistiesiems, higienos ir slaugos priemonės.

„Resursų galima rasti pas žvejus, medžiotojus, močiutes ir gydymo įstaigose“, – pastarosiose, kaip teigė T. Narkevičienė, tikrai galima rasti nebenaudojamų medicininių rūbų. Jų ypač reikia kolegoms Ukrainoje, kuriems chalatus tenka keisti kelis kartus per dieną, įsigyti naujų tiesiog nėra galimybės.

Aktyvistė: žvakių paruoštukus gaminanti Danutė savanorystei skiria net 20 val. per savaitę. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Ukrainos kovotojams reikia prožektorių, baterijų ir monitorių. Todėl visų, kurie ruošiasi nurašyti saviškius, fondo vadovė prašė nešti juos į bažnyčios rūsį.

„Ko dar prašome? Ilgo galiojimo maisto produktų, priemonių nuo parazitų. Žiurkės aktyvios visus metus, bet žiemą jos suaktyvėja. Ieško ir šilumos, ir maisto, todėl labai reikia ir nuodų“, – pastebėjo U. Tumavičiūtė. Visi norintys padėti ir prisidėti, Kristaus prisikėlimo bazilikos rūsyje laukiami kiekvieną dieną. Radus užrakintas duris, labdarą neškite į šventovėje esantį pintą krepšį.

„Beje, noriu priminti, kad kiekvieną dieną 17.30 val. mes melždiamės už Ukrainą ir jos žmones. Ateikite“, – maldos svarbą pabrėžė T. Narkevičienė.