Kaune antrą kartą surengtame „blusturgyje“ – gausybė sendaikčių ir savitos istorijos

Šiltą sekmadienį į „Žalio blusturgį“ rinkosi žmonės. Nors vieniems seni daiktai nereikalingi, sendaikčių turgaus organizatoriai teigia, kad seni daiktai yra vertingi.

Sendaikčių rojus

„Žalio Blusturgis“ Kaune atveria duris jau antrą kartą. Šįkart – Kauno centre, pievelėje prie Žalio namo. Šiame turguje buvo galima atrasti nekasdienių, įdomių daiktų, ar jais apsikeisti su kitais žmonėmis, o jeigu pasiseks – net ir parduoti.

Sendaikčių turgus buvo įsikūręs nedideliame plote, kuriame viskas žaliuoja ir grojo nuotaikinga muzika. Pievelė, apšviesta saulės spindulių, nedidelis žalias namukas pievelės gale ir žmonių šurmulys – visa tai sukūrė jaukią atmosferą.

Taip manė ir blusturgyje parodyti savo sendaikčius sumaniusi Rita, kuri teigia, jog toks laiko praleidimas sekmadienį yra puikus. „Geras oras, blynus tuoj keps, gal ir kitą kartą teks sudalyvauti“, – nuotaikingai sakė ji.

Blusturgyje senus rūbus dėliojo ir Sigita. Moteris pasakojo, kad atiduoti senus rūbus svajoja jau seniai. „Tai čia bandau, tai čia bandau ir vis nėra kur. Aišku, galima būtų padovanoti, bet mokėjai pats pinigėlius, norisi kažką gauti dar, kai šeimos narių daug“,– juokėsi Sigita.

Ir sendaikčiai, ir menas

„Sugalvojau, kad padalinsiu savo daiktus per pusę – viena pusė bus tarsi blusturgis, o kita pusė – mano kūryba, todėl dalyvauju pusiau kaip kūrėja“, – teigė turguje savo sendaikčiais pasidalinti sumaniusi Rita. Moteris kalbėjo apie senų daiktų vertę sakydama, kad kai kurie iš jų – tikrai brangūs ir vertingi.

„Vienas daiktas „prilimpa“ ir tampa labai brangus, sukelia nostalgiją, o kitais sendaikčiais norisi atsikratyti. Turiu skluptūrėlę iš vaikystės, kurią aš, būdama šešerių metų, gavau dovanų. Ji man yra labai brangi vien todėl, kad ją man padovanojo“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Šiame sendaikčių turguje buvo galima atrasti ne tik senų daiktų, bet ir menininkų rankų darbo gaminių, kurie dar labiau paįvairino turgaus atmosferą.

„Atnešiau kelis papuošalus, drabužius, o daugiau atnešiau savo kūrybą. Čia yra viskas mano lipdyta. Tai yra dirbiniai iš japoniško polimerinio molio, jis sustingsta per 24 valandas. Esu sertifikuota japonų akademijos instruktorė“, – toliau nuotaikingai pasakojo japonų akademijos instruktorė.

Dar viena sendaikčių turgaus dalyvė atnešė ne tik senų knygų ir papuošalų iš Indijos, bet ir savo kūrybos paveikslus. „Sendaikčių nekaupiu, bet mano visi baldai antikvariatiniai. Man jie labai mieli, gyvi, nemėgstu šiuolaikinių. Atnešiau du savo kūrybos darbelius“, – rodydama į asmeninius paveikslus pasakojo dailės akademiją baigusi Živilė.

Širdžiai mieli daiktai

Po truputį į blusturgį rinkosi žmonės, visi jie apžiūrinėjo senus drabužius, vartė senas knygas, o organizatorius Andrius ruošėsi kepti blynus. Atneštų sendaikčių vertė – nežinoma. Renginio organizatorius Viktoras Zujevas sakė, kad daiktai čia vertinami ne pagal savo piniginę vertę, mat, kiekvienas daiktas yra unikalus ir turi savo istoriją.

Kaunietė Rasa pasakojo, kad jos namuose – daug sendaikčių. Pasak jos, seni daiktai turi kiekvienam brangią vertę. „Mielas daiktas, primena vaikystę“, – sakė Rasa.

Idėjai, jog kiekvienas senas daiktas sukelia savotiškus prisiminimus, pritarė su didele šeima į blusturgį pasižvalgyti atvykusi Rita. „Ką tik atvažiavom, bet aš labai mėgstu blusturgių atmosferą, kai žmonės dalinasi daiktais. Šiame blusturgyje esu pirmą kartą, bet prieš daugiau nei 10 metų pati pradėjau panašius turgelius daryti Kaune. Dirbau tokioje organizacijoje, mes turėjome vieną senamiesčio kiemą. Tai buvo vieni iš pirmųjų turgelių“, – pasakojo moteris.

Rita užsiminė, kad pradėti organizuoti turgelius Kaune ji sugalvojo gyvendama Vokietijoje. Anot jos, šiais laikais sąlygos daug palankesnės mainytis daiktais negu bet kada anksčiau, o blusų turguje nesutiksi pikto žmogaus. Žmonės į pelno nesiekiančius turgelius ateina pabendrauti, pasimainyti daiktais, todėl jų atmosfera yra miela. „Aš mėgstu buityje gražius dalykus, smulkmenas ir man patinka, kai daiktas nėra naujas, tada jis turi gyvybę“, – aiškino Rita.

Daiktai turi savo istoriją

Pasak turgaus organizatoriaus V. Zujevo, šis sendaikčių turgus nesiekia komercijos, nes čia – ne ta vieta. Idėja mainyti, atiduoti ar prekiauti senais daiktais kilo pasikalbėjus su kitu organizatoriumi, o pavadinimas sugalvotas atsižvelgiant į šio kiemelio aplinką. „Pavadinimą sugalvojome pamatę šį žalią namuką nuo gatvės ir šis pavadinimas „prilipo““, – šypsojosi organizatorius.

Jis pasakojo daiktų istorijas. „Stengiuosi nekaupti sendaikčių, bet jų atsiranda. Dalis daiktų turi priešistorę. Aš dirbu sezoninėje mugėje, kuri vyksta Vilniuje, Gariūnuose. Ten mamos pačios atneša daiktus, kuriais nori prekiauti, pavyzdžiui, įvairūs nenaudojami jų daiktai, nėštukių rūbai. Po tos mugės kai kuriuos daiktus mamos atsiima, o kai kuriuos palieka labdarai. Labdaros būna daug, todėl jos nespėja jų pasiūlyti. Sutarėme, kad daiktus, kurie lieka po labdaros atiduosime. Vieną kartą susirinkau palūžusius žaislus ir kitus daiktus, kuriuos norėjau atgaivinti, tada antrą kartą. O atsitiko tokia situacija, kad dėl karantino jų nėra kur vežti. Taip ir prisikaupė tų žaislų, stalo žaidimų ir savų daiktų“, – atviravo V. Zujevas.

„Labai patinka, kai klausia, kiek nori gauti pinigų už tą daiktą, o aš sakau, kad patys įvertintų. Aš negaliu įvertinti to daikto, nes aš nežinau jo tikrosios vertės. Šio renginio tikslas nėra užsidirbti“, – nuotaikingai aiškina jis.

V. Zujevas blusturgyje išdėliojo savo sukauptus daiktus. Beveik visi jie, kaip teigė vyras, turi savo istoriją, priežastį, atsiradimo aplinkybes. Organizatorius pasakojo apie senovinę siuvimo spintelę, kurią gavo atsitiktinai.

„Mamų mugėje moterys suveža savo daiktus, o mes tikriname jų kokybę. Vieną dieną ateina supykusi, išvargusi mama su sulūžusia spintele. Ji norėjo ją parduoti labai pigiai arba išmesti. Aš tą spintelę pataisiau ir pasiėmiau. Ta spintelė pas mane stovėjo pusę metų. Dar po metų ši spintelė jau čia“, – prisiminimais dalinasi V. Zujevas.

Praeitais metais turguje žmonės tiek pirko, tiek keitėsi. Organizatorius prisiminė, kad vienas žmogus nupirko žaislą savo šuniui, o moksleivė rado tinkamą knygą savo mokslams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jurga

Jurga portretas
Jokios užuominos, kurioje vietoje tas turgus vyko

Rasa

Rasa portretas
G LABANAUSKAITE O GAL PRIE RAUDONO STOGO KAM RAŠAI JEIGU NEMASTAI SU SAVO DURNA REKLAMA

kauniete

kauniete portretas
DURNIAU PARAŠYTI NESUGERBĖJO TURBUT REIK APEITI VISUS ŽALIUS NAMUS KAD RASTI KAŽKAS NESUPRANTAMA
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių