Nerijus Buikauskas, pasiuntinukas (35 metų)

Yra, yra likimas. Ir jis nenuspėjamas. Ar ne likimas, jei nuo gimimo atsineši negalią ir taip pradedi gyvenimą? Turiu skaitymo ir rašymo negalią nuo pat gimimo. Likimas lėmė, kad susidūriau su sovietine medicina. Sužinojau tai, ko nebūčiau pajutęs būdamas sveikas. Patyriau vyresnio amžiaus žmonių sovietinio mąstymo stereotipus, abejingumą, požiūrį į žmogų, turėjau ir turiu įrodyti, kad esu toks pat, kaip ir visi – žmogus.

Mantė Morkūnienė, menininkė (33 metų)

Taip, kažkas yra duota iš viršaus, bet pagrindą savo likimui sukalame mes patys. Nors ir mano gyvenime, o Dieve, kiek daug tų posūkių buvo. Ir duobių, ir pakilimų. Suprantu, kad viskas sukasi ratu. Nors... Kad ir daug kas priklauso nuo mūsų, nemažai ką galime koreguoti, bet jei kas išties mums duota iš viršaus, tai to niekas nepakeis.

Ernestas Piliukaitis, juvelyras (24 metų)

Jei nuspręsi, koks yra tavo kelias, suvoksi, kokiu keliu nori eiti, likimas viską sudėlios. Likimas – tavo svajonių kratinys. Kuri svajonė išsipildo, o kuri – ne, priklauso nuo to, nori to siekti ar ne. Kartą gavau darbo užsakymą, bet nemokėjau jo atlikti. Taip susiklostė, kad vėliau įstojau mokytis dalyko, apie kurį negalvojau, bet išmokau būtent to, ko tuomet nepadariau, – juvelyrikos.

Laura Skiemundrytė, slaugė (22 metų)

O, Jėzau... Tikiu likimu. Tiksliau, tikiu tuo, ką mums skyrė Dievas. Dievo skirtas kelias ir yra likimas. Todėl tikiu Dievo skirtu keliu. Mano gyvenime buvo labai daug netikėtų įvykių – ir šeimoje, ir tėvams, kai nulėmė kažkas iš aukščiau. Dabar skubu po darbo, pavargusi ir negaliu visko prisiminti. Nebent vieną smulkmeną – dirbu ligoninėje slauge, o dingo darbo raktai, kurių ypač reikėjo. Darbo diena ėjo į pabaigą, tiksėjo minutės, raktų skubiai reikėjo. Ir jie mistiškai atsirado – paskutinę akimirką, tada, kai atrodė, kad nerasime. Tai viena iš daugelio smulkmenų. Esu įsitikinusi, kad padėjo Dievas.

Romualdas Limantas, buvęs teisininkas (72 metų)

Prakalbote apie likimą ir iškart pagalvojau apie savąjį. Prieš pusmetį žuvo mano žmona. Kartu išgyvenome daugiau kaip 40 metų. Liūdnas likimo vingis. Nesu tikintis, esu piktas ant Bažnyčios, nes tą dieną žmona ėjo būtent pasimelsti į bažnyčią ir eidama iš ten pateko po automobilio ratais. Kyla įvairių minčių dėl negailestingo likimo – jei ji nebūtų ėjusi, gal būtų likusi gyva? Bet kartu mano likimas geras – gimiau prie Šatrijos kalno, Luokėje, nuo penkiolikos metų gyvenu Kaune, baigiau technikumą, po to – teisę Universitete, 36 metus dirbau su nusikaltėliais – niekada negalvojau, kad tiek pasieksiu ir dirbsiu prokuratūroje.

Laima Juršienė, senjorė (66 metų)

Likimą davė Dievas. Kaip jis skyrė mums gyvenime, kiek skyrė gyventi, taip ir bus. Žinoma, galime mes kažkiek koreguoti, pasiekti, bet pagrindą davė Dievas. Likimas man skyrė gyventi. Kai buvau penkiolikos metų, Marvelėje mane skęstančią ištraukė iš Nemuno. Jau buvau upės dugne. Mane išgelbėjo tėvas. Tikiu aukštesne jėga. Kadaise man vaidendavosi. Būdama šešiolikos, užgesinus šviesą kambaryje, vaidendavosi, kad po pusiaunakčio mane kažkas griebia už kaklo. Atvedė kunigą, pašventino ir viskas dingo. Likimas davė įvairių dalykų – ir gerų, ir blogų. Bet bus, kaip bus nulemta. Tiesa, jei eisi tik šunkeliais, nieko nedarysi, tau nepadės nei Dievas, nei velnias.

Raimondas Puišys, fotografas (53 metų)

Tikiu likimu, bet lengviausia ir paprasčiausia viską savo gyvenime suversti likimui ir jį kaltinti. Kažko nepasiekei, neuždirbai, esi girtuoklis, neradai išeities. Ai, kaltas likimas. Bet likimas priklauso nuo žmogaus. Ir dažniausiai likimu guodžiasi silpni žmonės. Mes turime patys jį koreguoti, mąstyti, daugiau dirbti ir jį kurti. Nors pripažįstu, kai kai kurie dalykai galbūt ir nulemti. Pavyzdžiui, aukštai kalnuose ar Indijoje sutiktas daug metų nematytas draugas. Arba, kai, kopiant į viršūnę Tian Šanio kalnuose, už nugaros nukrito didelis akmuo. Trys sekundės anksčiau, ir jis būtų nukritęs tiesiai ant mano galvos.