Skaudi netektis

„Oho, koks gražus šuo!“, – kol įsitaisęs ant Kauno centrinio pašto rūmų laiptų kaunietis S.Kozlov bandė sutramdyti savo keturkojį bičiulį prieš dienraščio fotografės objektyvą, aikčiodami man už nugaros stojo mažiausiai dešimt praeivių.

Keliose Kauno mokyklose rusų kalbos mokytoju dirbantis Sergej juokavo, kad, jei ne retos veislės augintinis, jis galėtų nepastebėtas praeiti didžiausia Kauno pėsčiųjų gatve ar Senamiesčiu, o štai su keturkoju to padaryti nepavyksta – pamatę vokiečių dogo veislės Ezrą, žmonės žino, kad kitame pavadėlio gale stovi Sergej. Panašiai esą buvo ir su anglų buldogu Bruno. Viršijęs vadovėlinę gyvenimo trukmę, vienuolikmetis šuo buvo Kauno senamiesčio žvaigžde.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Kartu su Bruno pradėjome mano studentišką gyvenimą. Su lyg doktorantūra viskas ir baigėsi – kovo mėnesį Bruno išėjo. Buvo labai sunku. Tikrai nemaniau, kad taip gali būti su augintiniu, bet pasirodo, kad gali. Įsileidi į širdį ir nenori paleisti“, – S.Kozlov prisiminė, kaip pamažu besitraukiančias ilgesio žaizdas kartas nuo karto išjudindavo jo mokiniai.

Nuotolinių pamokų metu už mokytojo nugaros pratę girdėti Bruno knarkimą, šiam dingus mokiniai Sergejų užvertė klausimų virtine.

„Kiekvienas toks klausimas – duris į širdį. Tada parašiau postą ir viską paaiškinau“, – vyras džiaugėsi mokinių supratingumu.

Meilė gimė akimirksniu

Nors namuose lakstė ir tebelaksto dvylikos metų jorkšyrų terjerų kalytė Sindi, labiau reaguojanti į Nianios vardą, Sergej nesijautė gerai. Praėjus maždaug trims mėnesiams po Bruno netekties, vyras pajuto galįs į namus įsileisti naują šeimos narį.

Veisėja labai džiaugėsi, kad bent vienas šuniukas liks Lietuvoje, nes visi kiti pasklido plačiai po pasaulį.

„Su drauge nuvažiavome į Kulautuvą. Visai netikėtai ten pamačiau mergaitę, žaidžiančią su juodos spalvos dogu. Stebėjau jį kokias 3–4 val. Prisiminiau vaikystę, nes tokį patį šunį su broliu auginome, kai buvome maži, – S.Kozlov pasakojo, kad tądien grįžęs namo susisiekė su veislyną turinčiu, varžybose teisėjaujančiu bičiuliu, kuris jam rekomendavo vokiečių dogų veisėją. – Parašiau jai laišką ir gavau atsakymą, kad kaip tik šiuo metu ji turi vadą, todėl nieko nelaukęs nuvykau į vietą.“

Kaunietis prisiminė, kaip jį pasitiko penki pilkos spalvos gražuoliai jaunikliai, širdį užpildę pačiais gražiausiais jausmais. Iki 21 val. vakaro vyras turėjo apsispręsti, ar nori vieną iš šuniukų pasiimti į savo namus. Pasitaręs su artimaisiais, sprendimą Sergej priėmė kur kas greičiau. Tiesa, Ezra į jo namus atkeliavo tik po kelių savaičių, kai gavo visus privalomus skiepus ir buvo visiškai pasiruošęs naujam gyvenimo etapui.

„Veisėja labai džiaugėsi, kad bent vienas šuniukas liks Lietuvoje, nes visi kiti pasklido plačiai po pasaulį. Vienas mažylis iškeliavo net į Braziliją“, – tokią paklausą, anot pašnekovo, lėmė veisėjos reputacija ir ilgametė darbo patirtis.

Nors dar jaunas, Ezra yra labai klusnus šuo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Tenka dalytis lova

Po Mindaugo karūnavimo dienos naujasis šeimos narys atkeliavo į namus. Čia jo laukė guolis, galybė žaislų ir kiek sutrikusi Sindi. Iki tol nemačiusi tokio dydžio šuns, pradžioje senbuvė aplojo įsibrovėlį, o tada pasislėpė. Sergej juokavo, kad per mėnesį bendro gyvenimo judviejų santykiai šiek tiek pasitaisė. Vis dažniau Sindi ant sofos įsitaiso šalia Ezros. Kartais net užmiega, bet pabudusi naktį nutipena į vietą. Trijų mėnesių vokiečių dogas savo guolį ignoruoja. Jame susiraito tik tada, kai karštis namuose tampa nepakeliamas.

„Guolis padėtas šalia balkono, iš kurio sklinda gaiva, todėl, kai labai karšta, jis atsigula ten. Buvo, kad ir balkone miegojo“, – visgi, pastaruoju metu, anot S.Kozlov, Ezra įsitaiso šalia jo. Vakare prisiglaudžia, o ryte pažadina lyžtelėjimais ir žaismingais grybštelėjimais į šonus. Tokiomis pačiomis nuotaikomis jis bėga ir prie durų, kai tik išgirsta spynoje besisukantį raktą. Visgi, smagiausios sutiktuvės dar prieš akis.

„Kai dogai paauga, pasitikdami jie labai mėgsta atsistoti ant galinių kojų, o priekines uždėti ant pečių“, – braukdamas telefono ekraną, S.Kozlov parodė Ezros giminaičių nuotraukas, kad bent kiek įsivaizduotume, kaip atrodo tokios scenos. – Žinoma, nei vaizdo įrašas, nei nuotraukos tikrojo įspūdžio neparodo. Reikia matyti gyvai.“

Šiuo metu Ezra sveria apie 30 kg. Vokiečių dogai, anot pašnekovo, auga maždaug iki dvejų metų, todėl savo svorį Sergej augintinis dar tikrai padvigubins. Pasistiebs ir ūgiu.

Sergej savo gyvenimo neįsivaizduoja be keturkojų bičiulių. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Laukia dresūros mokykla

Sergej žinojo, kad Ezra bus didelis šuo, tačiau nemanė, kad procesas vyks taip greitai. Žinojo vyras ir apie jo laukiančius iššūkiu – kilometrus, kuriuos ateityje reikės nueiti kartu su augintiniu.

„Dabar vaikštome minimaliai, maždaug po 15 minučių. Ezra auga, jo sąnarių negalima apkrauti. Kai sueis metai, tada aš sėsiu ant dviračio, o jis bėgs šalia“, – S.Kozlov pasakojo, kad Ezros, dokumentuose minimo Eizenbergo vardu, laukia ir dresūros mokykla.

Tiesa, stebėdama keturkojo gražuolio elgesį akimirkai suabejojau tokių pamokų būtinybe – viso pokalbio metu Ezra gulėjo po stalu šildydamas man kojas ir nė karto nekilstelėjo galvos pažiūrėti, kas skanaus padėta ant stalo. Tik kelis kartus troškulį numalšino vandeniu iš nuosavo sulankstomo dubenėlio, kurį Sergej visuomet nešiojasi su savimi.

„Dogai yra aristokratai. Galiu ramiai sėdėti kavinėse, nes Ezra visiškai nereaguoja į veiksmą ant stalo, priešingai nei kiti šunys, kurie varvina seiles žiūrėdami į šeimininkų maistą“, – S.Kozlov sako, kad šaukštu nemaitina savo draugo.

Nors ne iš vieno praeivio girdėjo siūlymų dogą maitinti varške, kiaušiniais ar piene mirkytomis vištų kepenėlėmis, Sergej vadovaujasi veisėjos sudarytu mitybos racionu.

Ezrą šeria tris kartus per dieną sausu, subalansuotu ėdalu. Kol kas nelepina net šunų skanėstais.

„Dabar per dieną jis gauna apie 1 kg sauso ėdalo. Žmonės galvoja, kad didelis šuo turi ėsti daug, o kartais būna atvirkščiai – mažesnis šuo suėda kur kas daugiau“, – mitus griovė pašnekovas.

Išbandymų metas

Rugpjūtis ir jį besivejantis ruduo į Ezros gyvenimą atneš ir daugiau pokyčių. Už kelių savaičių Sergej augintinis dalyvaus parodoje Birštone. Tokia patirtis visiškai nauja ir keturkojo šeimininkui.

„Veisėja pasiūlė, todėl nusprendžiau pabandyti. Su Bruno viskas buvo kitaip. Jis – lėtapėdis, puikiai jautėsi Senamiesčio ribose“, – vos spėjus atsigauti po parodinio jaudulio, Ezros, anot šeimininko, lauks dar didesnis iššūkis.

Kone visą laiką pratusiam leisti su Sergej, jau nuo rugsėjo gražuoliui dogui dažniau teks tenkintis sesers Sindi, amžiumi labiau tinkančios į močiutes, kompanija. Nors karantino scenarijus nežinomas ir sunku prognozuoti, kaip jis palies mokymosi procesą, rusų kalbos mokytojas vylėsi, kad nuotolio šiais mokslo metais pavyks išvengti, reiškia, namuose jis bus kur kas rečiau nei dabar.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Todėl ir ėmiau jį vasarą, kad šį laiką išnaudočiau mudviem ir tam tikriems įpročiams formuoti. Tarkim, dabar einame daug į lauką, todėl jis išmoko visus reikalus atlikti ten. Kol galiu, bandau pakeisti ir jo kėlimosi įpročius – su savo broliais ir seserimis dieną pradėdavęs 5–6 val. ryto, pirmosiomis dienomis, kaip mena Sergej, Ezra tokiu metu iš lovos vertė ir jį. – Yra tekę ir žaisti tokiu metu, ir į lauką vesti. Jis visai kaip mažas vaikas!“