Nostalgija praeičiai

Paklaustas, kam kauniečiui prireikė kažkur pasvietėje pieninės, G.Urbonas nusijuokė: "Kai manęs taip klausia, aš atsakau, kad esu panevėžietis, tik 30 metų gyvenu Kaune."

G.Urbono užmojį galima vadinti posakio "Vaikams turime duoti šaknis ir sparnus" pavyzdžiu. "Ten mano močiutės kaimas. Visas vasaras ten praleisdavome. Šalia yra mūsų sodyba, tai ir parūpo ta apleista, išdaužytais langais pieninė. Susigundėme pajudėti ir pagražinti aplinką", – neeilinio sprendimo motyvus minėjo G.Urbonas.

Tiltagaliai nuo Panevėžio, Kupiškio pusės link, nutolę 24 km. Šiemet Tiltagaliai mini 465 metus nuo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Kaimo pieninė tarpukariu buvo vienas iš dviejų mūrinių pastatų. Kitas – koplyčia kaimo kapinaitėse, taip pat išlikusi iki šių dienų.

G.Urbonas sako, kad graudu buvę žiūrėti į apleistą pastatą, pamažėle virstantį lindyne. "Pastatas gal ir būtų pasmerktas išnykti, jei nebūtume ėmęsi iniciatyvos", – svarstė G.Urbonas.

Vyras pamena, kaip vaikystėje ir pačiam teko nešti ten pieną. Močiutė laikė karvę, tad pasikeisdami su seserimi, dabar europarlamentare Rasa Juknevičiene, nešdavo pieną kiekvieną vasaros atostogų rytą. Pieninė kartu buvo ir savotišku susibūrimų centru. Susirinkę kaimo žmonės čia aptardavo paskutines naujienas, kitus įvykius.

Istorija: 1939 m. baigta statyti pieninė buvo vienas iš dviejų Tiltagaliuose buvusių mūrinių pastatų. Asmeninio archyvo nuotr.

Tačiau gyvenimas keitėsi, karvių žmonės ilgainiui vis mažiau laikė, tačiau pieninė veikė ir sovietmečiu. Galiausiai ją nupirko "Pieno žvaigždės". Bet ir jų gyvenimas pasikeitė, ūkiai sustambėjo. Anot G.Urbono, pieninė veikė maždaug iki 2000-ųjų. Paskui tapo tik pieno supirkimo punktu. Galiausiai ta veikla visiškai užgeso. Kaime liko vos kelios karvės, o perdirbėjai pieną patys pradėjo pasiimti iš stambių ūkių. "Pieno žvaigždėms" pastatas liko kaip nereikalingas balastas. Iš jų G.Urbonas ir nusipirko vieną iš dviejų mūrinių Tiltagalių tarpukario statinių.

"Mokėjome gal ir nedaug, bet investuoti teko kokius dešimt kartų daugiau, – šyptelėjo vyras. – Tokia iniciatyva – daugiau praeities, tarpukario Lietuvos, to meto gyvenimo nostalgija."

Mokėjome gal ir nedaug, bet investuoti teko kokius dešimt kartų daugiau.

Atnešė dokumentus

Kelios istorinės detalės: 1936 m. lapkritį visuotiniame susirinkime buvo nuspręsta statyti pieninę naujoje vietoje. Iki to laiko pieninė buvo miestelio pakraštyje mediniame pastate. Viena priežasčių, kodėl nutarta keisti pieninės vietą – kanalizacija, nes vienas kaimo gyventojas nenorėjo, kad ji būtų nutiesta per jo žemę.

Istorinę medžiagą apie pieninę rinko G.Urbono sūnus Jonas: "Man įdomu savos šaknys ir Tiltagalių istorija." Vyras pasakojo, kad rinkdamas istorinę medžiagą apie pieninę aptikęs vietinių prisiminimų, kai į šalia tekantį upelį nuvedus kanalizaciją iš pieninės, jis būdavo baltas nuo plaunamų pieno įrenginių.

1937 m. už tuomečius 3 tūkst. litų buvo išpirkta žemė ir pradėtas derinti garinės pieninės projektas. Tuo metu pieninės buvo statomos pagal Pieno centro architektų parengtus projektus. Buvo pasirinktas 75 tūkst. litų kainavęs architekto Broniaus Elzbergo projektas.

Jo projektams būdingi Belgijos, Vokietijos statinių elementai – raudonos plytos, dideli langai, mat B.Elzbergas mokėsi Belgijoje.

Dabartis: G.Urbonas neslepia, kad pieninės rekonstrukcija kainavo dešimt kartų brangiau nei pats pastatas. Asmeninio archyvo nuotr.

Pieno produktų gamybai reikėjo vandens, tad buvo parinkta artezinio šulinio vieta. Ir tik vėliau, kai buvo nustatyta, kad vanduo tinkamas, pradėtas rangovo konkursas. Po vieno nesėkmingo konkurso, antru bandymu išrinktas rangovas, kuris įsipareigojo pieninę pastatyti už 83 tūkst. litų iki 1939 m. rugsėjo 1 d.

Pagal istorikės Marijos Dremaitės surinktą medžiagą, anuomet Pieno centrui priklausė apie 200 pieninių ir per 2 tūkst. pieno nugriebimo punktų, kurie per metus perdirbdavo apie 500 mln. kg pieno. Daugiausia gamindavo sviestą ir per 20 proc. visos produkcijos iškeliaudavo į kitas šalis, dažniausiai į Angliją.

"Kai pradėjome pastatą renovuoti, kaimynas atnešė dokumentus. Buvome maloniai nustebinti, nes ten buvo originalūs pastato brėžiniai, susirašinėjimai, kaip viskas vyko nuo pat pradžių, – kaip ūkininkai pirko žemę, derėjosi, kaip statė, konkursus skelbė su visais tų laikų protokolais. Mums tai buvo kaip Liudui Mažyliui rasti Nepriklausomybės Aktą", – apie autentiškus pieninės metrikus pasakojo G.Urbonas.

Technologinis proveržis

Tokių pieninių buvo pastatyta ir Tiltagalių apylinkėse – Obeliuose, Šeduvoje, tačiau, anot G.Urbono, jos neišlikusios, arba matomi tik fragmentai. Kaune išlikęs Pieno centras yra panašaus stiliaus. "Pastatas suprojektuotas su meile, dideliais langais, didelėmis erdvėmis, įdiegtomis tiems laikams moderniomis technologijomis. Ne art deco stilius, bet išlaikyta tarpukario dvasia", – įspūdžiais apie tarpukario laikų pažangius sprendimus pasakojo G.Urbonas.

Palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, anuomet Lietuva buvo labai atsilikusi šalis. Nereikėtų pamiršti, kad tuo metu Tiltagaliuose elektros nebuvo, todėl artezinio šulinio atsiradimas, kanalizacija buvo modernūs, dar negirdėti dalykai.

Be to, pieno produktų gamybai buvo reikalingi ledai. Pramoninių šaldytuvų era prasidėjo gerokai vėliau. Žiemą kaimo vyrai važiuodavo į Paežerio ežerą, rankiniu būdu pjaudavo ledus, veždavo į pieninės teritoriją ir apkraudavo pjuvenomis, kad neištirptų. Taip jie puikiai išsilaikydavo visą vasaros sezoną iki žiemos.

Virsmas: pastatas buvo apleistas, išdaužytais langais, o po rekonstrukcijos pasikeitė neatpažįstamai. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiaurinėje pieninės pastato pusėje buvo speciali patalpa, kurioje laikydavo produkciją, o iš šonų buvo ledai jai išlaikyti. Pieno pramonė prieškario Lietuvoje buvo viena pagrindinių pramonės šakų.

"Man gražus pats pastatas. Aš tokiems pastatams jaučiu nostalgiją. Tai ne koks sovietinis kvadratas ar stiklo gabalas, kaip dabar stato", – šyptelėjo G.Urbonas. Jis svarstė, kad jei šis pastatas būtų arčiau didelių miestų – Kauno, Vilniaus, greičiausiai, jau būtų radęs savo paskirtį.

Ten gal nėra nieko ypatingo, bet mums jautru. Ten mūsų artimųjų kapai. Gimtinė yra gimtinė.

Protėvių kraštas

Deja, tarpukario pieninės įrenginiai neišlikę. Pastato viduje nieko nėra. Greičiausiai metalo surinkėjai sutvarkė pastato viduje buvusius įrenginius. G.Urbonas dar pamena iš vaikystės, kad ant įrenginių buvo vokiški, belgiški užrašai. Kol kas nenuspręsta, kam bus skirtas pastatas, bet pagal pirminį sumanymą komercinė veikla jame nenumatyta.

"Bandysime natūraliai įsilieti į bendrą kontekstą. Ekonomikos čia jau nepadarysime, nes niekas net ir neplanuoja atgaivinti pieninės veiklos. Paprasčiau būtų naują pastatą pastatyti ir pritaikyti kokiai nors gamybinei veiklai", – dėstė G.Urbonas.

Pieninės savininko mintys linksta į kultūrinę pastato paskirtį. Anot G.Urbono, latviai, lenkai turi pieno muziejus, kuriuose vyksta edukacinės programos vaikams apie pieną ir jo produktus.

Svarstė ir galimybę pritraukti didesnių pieno gamintojų dėmesį, kurie gal susidomėtų tokio muziejaus įkūrimu. Pasak pieninės savininko, kažką panašaus padaręs "Rokiškio sūris". Jie turi senų pieno automobilių kolekciją, tačiau apie tokio tipo muziejų, kaip Latvijoje ar Lenkijoje ir, žinoma, pieno produkcijos šalyse Austrijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje neteko girdėti.

"Jei man nepavyks, gal pavyks vaikams ar anūkams. Pirmiausia reikėjo išsaugoti pastatą, atkurti jo istoriją, o dabar jau galima galvoti, ką su juo daryti", – kalbėjo G.Urbonas.

Vyras džiaugėsi ir kitais Tiltagalių pokyčiais. Kadaise buvęs mažiausias iš aplinkinių kaimų, dabar Tiltagaliai yra viso regiono kultūros sostinė. Kaimo bendruomenė, kultūros centras, seniūnija buvo suplanavę daug renginių, kuriuos karantinas ir pandemija pakoregavo, tačiau ta kultūros sostinės proga buvo sukurtas filmukas apie pieninės rekonstrukciją.

"Ten gal nėra nieko ypatingo, bet mums jautru. Ten mūsų artimųjų kapai. Gimtinė yra gimtinė", – nostalgijos protėvių kraštui neslėpė G.Urbonas. O ir sūnus Jonas dažnas svečias Tiltagaliuose, augina bites ir noriai čia lankosi.