Išskirtinis kalinys

Per daugiau nei trylika metų nuo pirmojo Los Andželo teismo nuosprendžio mirties bausme nuteistas ir Tere Hote kalinamas vienintelis mirties bausme Amerikoje nuteistas Lietuvos pilietis Jurijus Kadamovas iki šiol nedalijo interviu JAV žiniasklaidai, nesuteikė galimybės apie jį susukti dokumentinio filmo, nepradėjo rašyti memuarų ir nesugrįžo prie savo seno pomėgio – groti būgnais. Tačiau atėjo diena, kai̇ mirtininkas vėl panoro į save atkreipti visuomenės dėmesį.

2010 m. gruodį, prieš pat Kalėdas, viename Kauno restorane, netoli buvusios 35-osios vidurinės mokyklos, kurioje kadaise mokiausi pirmosiose klasėse, buvo pristatyta originali meno kūrinių paroda. Čia eksponuotos kauniečio dailininko Gytauto Balkevičiaus ir JAV mirties bausme nuteistų J.Kadamovo bei jo bičiulio Jurijaus Michaelio bendrai nutapytos drobės.

Kaunietis G.Balkevičius rašytojui D.Dargiui pasakojo, kad kadaise padėjo J.Kadamovui iš naujo atrasti ryšį su jo ankstesnės šeimos, gyvenančios Lietuvoje, nariais.

Susitarė su mirtininkais

Ekscentriškais meno darbais pagarsėjęs G.Balkevičius, 2010-ųjų pavasarį iš spaudos sužinojęs kraują stingdančią J.Kadamovo istoriją, iškart nutapė kelias drobes. Po kurio laiko kaunietis elektroniniu paštu susisiekė su J.Kadamovo advokate Barbara O’Connor.

Menininkas iš Kauno teigė, kad pirmieji susirašinėjimai buvo mažai ką žadantys. „Jaučiau, kad advokatė manimi nepasitiki“, – prisiminė G.Balkevičius. Beje, jis vienas iš nedaugelio Lietuvos žmonių, kuriam betarpiškai laiškais teko bendrauti su šiandien Holivudo monstru tituluojamu ir mirties bausme nuteistu buvusios žiauriais nusikaltimais JAV, Los Andžele, anuomet garsėjusios emigrantų gaujos veikėju J.Kadamovu.

Netrukus kaunietis G. Balkevičius sulaukė teigiamų žinių, kad prie neįprasto projekto sutinka prisijungti ne tik pats J.Kadamovas, bet ir jo buvęs bendrininkas J.Michaelis. Sutaręs dėl bendradarbiavimo dailininkas išsiuntė už Atlanto keturias drobes, kurias abu už grotų dienas leidžiantys vyrai papildė savais potėpiais.

Pamenu, ji beveik verkdama tiesiai šviesiai paklausė: „Aš turiu sūnų, ar galėtumėte padėti jam susisiekti su tėvu?“

Buvo sutarta, kad J.Kadamovas ir J.Michaelis drobėse papildys kauniečio menininko G.Balkevičiaus nutapytą siužetą. Trijose drobėse jis nutapė giltines ir kaukoles, vienoje – viltingai sudėtas rankas. Praėjus kuriam laikui šie paveikslai sėkmingai sugrįžo į Kauną, kur juos galėjo pamatyti visi norintieji. Deja, paroda truko trumpai ir nebuvo surengta kituose Lietuvos miestuose.

Vienu metu G.Balkevičius ketino unikalią parodą skubiai pristatyti Londone. Kaunietis menininkas tokiam skubėjimui turėjo rimtą pagrindą. Tomis dienomis G.Balkevičius man prisipažino gavęs J.Kadamovo teisininkų parengtą laišką, kuriame skelbiama, kad teismui nepatenkinus skundo mirties bausmė lietuviui gali būti įvykdyta artimiausiu metu. Tačiau situacija vėliau gerokai pasikeitė ir jie toliau, tačiau jau atskirai, užsiėmė menu.

Daugiau nei prieš dešimtmetį, gyvendamas Kaune, su tapytoju G.Balkevičiumi esu parengęs vieną pirmųjų jo interviu. Jau tada jis kalbėjo, kad neįsivaizduojantis savo gyvenimo be pieštuko ir aliejinių dažų. „Tai kaip narkotikai, negaliu atsispirti. Mane mama išlaikė iš savo kuklių pajamų, todėl buvau visiškai atsidavęs menui“, – 2003 m. gruodį apie savo aistrą tapyti atvirai prasitarė Gytautas.

Jis pasakojo, kad mintis tapti dailininku kilo, kai jam buvo dvylika metų. Jau vėlesniais laikais, studijuodamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, G.Balkevičius savo darbams pasirinko neįprastus pozuotojus – laikinosios sostinės benamius. Asocialūs ar balansuojantys ties asocialumo riba asmenys, XIX a. pabaigoje įkvėpę prancūzų impresionistą Henri de Toulouse’ą-Lautrecą, Gytautą sudomino visiškai atsitiktinai.

Naktimis piešė stotyje

Kartą per paskaitą G.Balkevičius gavo užduotį nupiešti žmogaus kompoziciją. Tada jo draugai ir pažįstami nesutiko pozuoti net už pinigus. Tuomet savo darbo tema jis pasirinko miesto valkatas, nuolat ieškojusius prieglobsčio Kauno geležinkelio stoties patalpose.

„Ateidavau naktimis, patogiai įsitaisydavau prie stoties kolonų, stebėdavau ir paskui vaizduodavau popieriaus lape gerokai įkaušusius valkatas, – pasakojo G.Balkevičius. – Kai kurių tuomet šilumos ieškojusių benamių biografijos buvo labai spalvingos. Keli jų anksčiau patys dirbo geležinkelio stotyje. Tačiau nė vienas jų manęs nepasiuntė ant trijų raidžių.“

Dailininkas kruopščiai piešė valkatų veidus, rankas, batus. Šios detalės Gytautui atrodė išraiškingiausios.

2001 m. G.Balkevičius susipažino su Maskvos dailės akademijos profesoriumi. Jis buvo sužavėtas kauniečio darbų ir pasirūpino, kad jie būtų parodyti užsienyje. Netrukus Gytauto darbai buvo eksponuojami Vašingtone, Londone, Vatikane, Berlyne. Kauniečio darbų parodos buvo surengtos privačiose galerijose Tokijuje, Honkonge ir Maskvoje.

Kadaise, kai dar buvo studentas, Gytautas autostopu nuvažiavo į Paryžių, kad apsilankytų legendiniame Luvro muziejuje. „Kai Luvre pamačiau žinomų menininkų darbus, akimirksniu apsvaigau ir staiga panorau grįžti namo. Pasijutau esąs pienburnis, kad suvokčiau profesionalų meną“, – kalbėjo G.Balkevičius.

Nuo karjeros pradžios dailininkas susikūręs gana neįprastą filosofiją, tad kelia griežtus reikalavimus ne tik sau. „Nuo senų laikų esu įkvėptas vieno gyvenimo filosofijos kūrėjų Friedricho Nietzsche’s posakio: „Gerbiu menininką, kuriam pakanka duonos kąsnio ir idėjos.“

Pirmasis užmezgė kontaktą

Prieš kurį laiką kaunietis G.Balkevičius baigė tapybos magistro studijas. Netrukus buvo priimtas į Londono elitinių dailininkų, tokių kaip Harry Pye, ratą. Pastarasis už vieną paveikslą internete prašo įspūdingų sumų, siekiančių nuo 3 iki 5 tūkst. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Lietuvis pasijuto maloniai, kai sužinojo, kad jį pripažino ryškiausi šiuolaikinės dailės meno atstovai pasaulyje.

„Mane mirties tema mene visuomet domino ir žavėjo, – kalbėjo Gytautas. – Štai vienas kaukolę deimantais nusagstęs menininkas pastaruoju metu labai brangiai vertinamas ir liaupsinamas pasaulinio lygio dailės mene. Mirties tema menininkams yra patraukli.“

Paprašytas prisiminti, kodėl ryžosi užmegzti kontaktą su JAV mirties bausme nuteistu lietuviu J.Kadamovu, G. Balkevičius sakė: „Viename leidinyje perskaičiau pirmus straipsnius, kad J.Kadamovas Amerikoje nuteistas mirties bausme. Šiaip esu atsiribojęs nuo gangsterių pasaulio, manęs nedomina jų vadinamosios „poniatkės“, kiti eiliniams žmonėms nelabai suvokiami jų papročiai. Bet domina pati mirties bausmė. Į visa tai esu linkęs žvelgti filosofiškai. Jei atvirai, manau, kad J.Kadamovas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.“

Dailininkas prisiminė dienas, kai pasiuntė pirmuosius laiškus už grotų kalinčiam J.Kadamovui. „Amerikoje labai sudėtinga įstatymų bazė, bet mes su J.Kadamovu pradėjome susirašinėti laiškais. Jis rašė tiesiai iš kalėjimo kameros. Kai pradėjome susirašinėti, tuo laiku net jo artimieji neturėjo galimybės su juo palaikyti bet kokių kontaktų. Jis kaltinamas tikrai rimtomis žmogžudystėmis, be to, dar bandė pabėgti iš kalėjimo. Galime tiktai įsivaizduoti, kaip į visa tai sureagavo JAV kalėjimų administracija.“

J.Kadamovo aplinkos žmonės pasakoja, kad jį nuo seno traukė pramogų verslas, tad jis galėjo tapti ne žudiku, o klestinčiu Holivudo kino prodiuseriu

Politinė byla?

Gytautui gerai žinomos J.Kadamovo kriminalinės istorijos, kad anksčiau jis žudė turtingus, žinomus, įtakingomis pažintimis garsėjusius Los Andželo gyventojus.

„Kalbama, kad vienas nužudytųjų, rodos, buvo tuomečio Gruzijos prezidento giminaitis. Girdėjau tokią versiją, kad po garsiųjų paskutinių dviejų vyrų (ambicijų Holivude turėjusių ir ketinusių sukurti sovietinio kino hito „Žmogus amfibija“ naują versiją Nikolajaus Charabadzės ir Georgijaus Safijevo) žudynių Gruzijos prezidentas paskambino tiesiai buvusiam JAV prezidentui George‘ui Herbertui Walkeriui Bushui (Amerikai vadovavusiam nuo 1989 iki 1993 m.) ir ištarė maždaug taip: „Klausyk, kas ten dedasi jūsų šalyje, kad taip brutaliai žudomi gruzinai?“ Pasibaigus pašnekesiui G.H.W.Bushas pažadėjo, kad būtinai išsiaiškins minėtas aplinkybes“, – naują netikėtą versiją pateikė G.Balkevičius.

Kaunietį menininką buvo pasiekusios kalbos, kad į J.Kadamovo ir jo bendrų paieškas anuomet JAV buvo mesta neregėtai daug – net 150 Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentų. Juk ne kas nors kitas, o jie ir išsiaiškino pagrobimuose bei žudynėse dalyvavusius nusikaltėlius. Jie į teisiamųjų suolą atvedė ir iš Vilniaus į Los Andželą emigravusį J.Kadamovą.

Dar daugiau įvairiausių žinių apie J.Kadamovą Gytautas sužinojo po garsiai nuskambėjusios jų bendrai nutapytų paveikslų parodos pristatymo Kaune. „Kai pristačiau mūsų bendrus dailės kūrinius, į mane kreipėsi keli rimti žmonės ir atskleidė kai kuriuos iki šiol mažai žinomus J.Kadamovo bylos faktus“, – mįslingai kalbėjo pašnekovas.

Užsakė knygų

Gytautas teigė, kad susirašinėdamas laiškais J.Kadamovas kauniečiui visą laiką neigė, kad bent kiek yra prisidėjęs prie garsiai JAV nuskambėjusių nusikaltimų, už kuriuos vėliau buvo nuteistas mirties bausme. „Jis, kaip ir daugelis, sakė: „Aš nekaltas, aplinka kalta“. Jis vis aiškino apie įstatymus, kad yra pirmasis Europos Sąjungos pilietis, kuris nuteistas mirties bausme. Kad visa tai nehumaniška, – savo įžvalgomis dalijosi G.Balkevičius. – Taip, šioje vietoje aš palaikau jo poziciją. Juk lengviausia paspirginti žmogų elektros kėdėje. O jei kada nors netyčia išlįs, kad jis išties nekaltas? Juk gyvenime visko nutinka. Todėl esu prieš mirties bausmę. Manau, kad jei žmogus padaro ką nors blogo, privalo atkentėti už savo negerus darbus. O jei imsi ir jį užlenksi, vis tiek nieko nepajus.“

Menininkas teigė, kad buvo savotiškai sužavėtas aplinkybės, jog myriop nuteistas J.Kadamovas tapo savamoksliu tapytoju, turinčiu neblogą viziją. „Jam savotiškai norėjau padėti. Pamenu, man pačiam buvo gana sudėtinga finansinė situacija, bet suradau jo prašomas rusiškas knygas dvasinėmis temomis. Nupirkau ir nedelsdamas nusiunčiau į kalėjimą. Buvo smagu, kad toks žmogus panoro dvasiškai tobulėti, – pasakojo Gytautas. – Sumokėjau, rodos, 40 ar 50 litų, bet buvo labai sudėtinga tas knygas surasti. Netikėtai pamačiau nedideliame specifinės literatūros knygyne, kuris tuomet veikė šalia Karo muziejaus Kaune. Niekada negaila padėti žmonėms, kai jaučiu, kad jie linkę tobulėti, lavintis. Jei bet koks žmogus patenka į bėdą, visada privalau padėti.“

Domina pati mirties bausmė. Į visa tai esu linkęs žvelgti filosofiškai. Jei atvirai, manau, kad J.Kadamovas yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų.

Santykiai pašlijo

Gytautas sakė, kad paskutinį kartą su J.Kadamovu laiškais susirašė 2015 m. „Visada su juo laiškais bendravau angliškai ir tiktai per Lietuvos diplomatus Amerikoje. Juk jis buvo griežtai prižiūrimas, su juo galėjo komunikuoti vos keli asmenys: kunigas, advokatas ir diplomatas, – prisiminė G.Balkevičius. – Jis negalėjo palaikyti ryšio nei su žmona, nei su vaikais. Šiek tiek esu bendravęs su jo advokate B. O’Connor, bet tada ji priminė pernelyg pasipūtusią, susireikšminusią amerikietę. Sklandžiausiai pavykdavo komunikuoti per geranoriškai nusiteikusį tuometį Lietuvos ambasados JAV darbuotoją. Kitokios galimybės kontaktuoti su J.Kadamovu neturėjau.“

Kai žiniasklaidoje pasirodė žinutė apie G.Balkevičiaus surengtą parodą Kaune, kurios metu buvo pristatyti ir J.Kadamovo paveikslai, menininkas sulaukė netikėto skambučio. Jam paskambino Vilniuje gyvenusi pirmoji J.Kadamovo žmona Jūratė Kadamovienė.

„Pamenu, ji beveik verkdama tiesiai šviesiai paklausė: „Aš turiu sūnų, ar galėtumėte padėti jam susisiekti su tėvu?“ Iškart sutikau padėti ir daviau visus kontaktus, kad jie kaip įmanoma greičiau pradėtų bendrauti. Paskui, kai jau buvau užmezgęs kontaktą su J.Kadamovu, jie iš tiesų pradėjo bendrauti laiškais ir telefonu“, – pasakojo Gytautas.

Praėjus kuriam laikui kaunietis dailininkas sulaukė žinutės, neva J.Kadamovo sūnus Gabrielius ant jo supykęs, nes norėjęs atsiminimui gauti bent vieną JAV kalėjime nutapytą tėvo paveikslą.

„Mes abu su J.Kadamovu tapėme ir Lietuvoje surengiau nedidelę mūsų paveikslų parodą. Iš viso nutapėme keturis bendrus paveikslus. Tai buvo vienintelė tokia Kaune surengta paroda, – kalbėjo G.Balkevičius. – Nors praėjo beveik dešimtmetis, šių paveikslų specialiai neketinau parduoti ar kitaip realizuoti, nes apskritai retai užsiimu komercija. Taip, galėčiau juos parduoti, bet labai renkuosi žmones, kurie pareiškia norą įsigyti mano darbus. Bet kuriuo atveju nesu komersantas, esu labiau idėjinis žmogus, humanistas, išsaugojęs tam tikras žmogiškąsias vertybes. Nenorėčiau savęs liaupsinti, bet meno rinkoje mano paveikslai kur kas labiau geidžiami nei J.Kadamovo darbai.“

Gytautui žinoma, kad specialioje interneto svetainėje (http://www.yurikadamov.com/home) kadaise J. Kadamovas buvo paskelbęs apie jų bendrus tapybos darbus. Šiame tinklalapyje liūdnai pagarsėjęs mirtininkas iš Lietuvos prisistatė kaip žmogus, bendraujantis su menininkais ir užsiimantis visuomenine veikla.

„Man smagu žinoti, kad bent kažkiek J.Kadamovui padėjau, – kalbėjo G.Balkevičius. – Kaip ir jo sūnui, nes norėjau, kad po daugelio metų jis atnaujintų ryšį su tėvu. Jaučiausi pakylėtas, kai sužinojau, kad jie pradėjo bendrauti. Juk šių žmonių gyvenimas sudaužytas. Bet paskui pajutau, kad viskas klostosi nebe taip, kaip buvo mūsų pažinties pradžioje.“

Paklaustas, kas labiausiai pastūmėjo atsitraukti nuo J.Kadamovo ir jo aplinkos, nelinksmai nusiteikęs kaunietis sakė: „Sūnus pradėjo pernelyg tėvui vadybininkauti, todėl viskas pamažu ir baigėsi. Kartą jis man netgi rašė, jog jie su tėvu esą kreipsis į Amerikos advokatus, kad jiems neva priklauso tam tikros teisės į mūsų bendrai nutapytus darbus. Tai mane šokiravo. Tai buvo skaudi pamoka, kad negalima pernelyg pasitikėti žmonėmis.“

„Vilniaus brigados“ šešėlis

„Esu Lietuvoje gimęs rusas, man federalinis teismas JAV skyrė mirties bausmę už nusikaltimus, kurių nepadariau. Aš taip pat esu pirmasis ir vienintelis Europos Sąjungos šalių pilietis JAV federalinio kalėjimo nuteistųjų mirties bausme sparne“, – taip savo laišką rašytojui, žurnalistui D. Dargiui prieš keletą metų pradėjo JAV myriop nuteistas ir prieš mėnesį pasirodžiusioje knygoje „Holivudo monstras iš Lietuvos“ plačiai aprašytas J.Kadamovas.

Kadaise Vilniaus restoranuose būgnais grojęs J.Kadamovas šiandien yra tituluojamas kaip vienintelis JAV mirties bausme nuteistas lietuvis.

Aštuntoje D.Dargio knygoje atskleidžiamas ne tik J. Kadamovo, kaip kadaise Vilniuje būgnais grojusio žmogaus ir vaizdo kasečių nuomos bei amerikietiškų limuzinų nuomos verslus plėtojusio asmens, psichologinis portretas. Čia atvirai šneka Lietuvoje gyvenantys J.Kadamovo šeimos atstovai – buvusi sutuoktinė bei verslo partneriai, bičiuliai. Taip pat knygoje sužinosite ir nemažai intriguojančių faktų apie „Vilniaus brigados“ nusikalstamą organizaciją, Georgijaus ir Boriso Dekanidzių šeimyną, mirties bausmių vykdymo politiką Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse.

Šią vasarą sukako 25 metai, kai 1995-ųjų liepos 12 dieną Lietuvoje paskutinį kartą buvo įvykdyta mirties bausmė – Vilniaus „brigadinių“ bosas Borisas Dekanidzė buvo nuteistas dėl žurnalisto Vito Lingio mirties užsakymo.

B.Dekanidzės mirties bausmė ir jos vykdymo aktas iki šiol kelia nemažai sąmokslo teorijų.

Vieni teigia, kad lemtingas šūvis Boriai buvo paleistas Lukiškių kalėjimo rūsyje, kiti tvirtina, kad kelyje Vilnius–Panevėžys ar net Minsko specialiąjame kalėjime. Kaskart atsiranda žmonių, teigiančių, kad ne šiaip sau didžioji „brigadinių“ gaujos likučių dalis yra persikėlusi į Jungtines Amerikos Valstijas.

Būtent JAV, Niujorke, jau kurį laiką sėkmingai įsitaisęs ir B.Dekanidzės sūnus Viktoras Dekanidzė. Neva jie visi išvykę paskui ten laisvu gyvenimu besimėgaujantį ir anuomet tyliai laisvę išsipirkusį senosios „Vilniaus brigados“ bosą Borią.

B.Dekanidzė su sūnumi Viktoru, kuris šiuo metu sukinėjasi JAV, Niujorko legalaus verslo pasaulyje.

Tiesa, kai kurie kurie B.Dekanidzės artimiausios aplinkos žmonės ne kartą yra pabrėžę, kad laidotuvių dieną karste matė ne bet ką, o patį Borią – neva jį atpažino pagal rankas.

Tiesa, labai įdomus laiškas rašytoją D.Dargį pasiekė iš žmogaus, gerai pažinojusio 1990-ųjų Lietuvos kriminalinius autoritetus. Jis parašė, kai pamatė, jog išleista naujausia knyga „Holivudo monstras iš Lietuvos“ ir patikino, kad neva J.Kadamovas buvo ne kas kitas, o tarpininkas, pinigų vežiotojas tarp senosios Vilniaus mafijos gaujos vyrų ir tuometinės sostinės teisėsaugos. Neva būtent jis vienam iš Vilniaus teisėsaugos žmonių prieš lemtingąjį V.Lingio nužudymo bylos sprendimo paskelbimą teisme buvo nuvežęs net 250 tūkst. JAV dolerių, kurie turėjo išpirkti Borios laisvę.

B.Dekanidzės sūnus Viktoras (dešinėje) per vieną iš priėmimų sveikinasi su dabartiniu Niujorko meru Billu de Blasio.

Šis šaltinis teigė, kad pas vieną asmenį (jo pavardė žinoma) yra netgi vaizdajuostė, kurioje užfiksuota, kaip žinomi anų laikų Vilniaus teisėsaugininkai prie vieno stalo puotauja su „Vilniaus brigados“ šulais. Kad kadaise Vilniaus sporto rūmuose veikusiame bare ir kazino patalpose vykdavo neformalūs „posėdžiai“ tarp Vilniaus banditų ir teisėsaugos darbuotojų. Beje, būtent Sporto rūmų pašonėje kurį laiką veikė 1995 metais įsteigtos J.Kadamovo įmonės, besivertusios JAV limuzinų nuoma, pagrindinis biuras. Šiandien beveik neabejojama, kad minėtą verslą J.Kadamovas anuomet pradėjo iš „Vilniaus brigados“ vyrų paskolintų pinigų.