Šiuo metu  specialistai tiria vandens mėginius, paimtus iš vieno Šilainių daugiabučių buto. Tai buvo padaryta po to, kai 59 metų vyrui diagnozuota reta ir sunki liga - legioneliozė.

Jos sukėlėjų dažniausiai randama upių ir ežerų vandenyje bei dirvožemyje. Legioneliozė gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų.

Ligonis pasakojo užsienyje nebuvęs bei nesilankęs Lietuvoje esančiuose vandens pramogų parkuose, sporto klubuose, baseinuose ir pan. Manoma, kad vyras galėjo užsikrėsti namų aplinkoje, maudydamasis namuose, po dušu.

"Specialistai tikrindami nustatė, kad vanduo to buto vonioje iš čiaupų bėgo tikrai vėsesnis nei 50 laipsnių, nors tai yra privaloma jį karšo vandens sistemose užkaitinti labiau. Pastoviai karšto vandens temperatūra čiaupuose turi būti ne žemesnė kaip 50 laipsnių. Būtent tokioje ir aukštesnėje temperatūroje legioneliozės bakterijos žūva ", – portalui kaunodiena.lt aiškino Kauno visuomenės sveikatos centro  Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėja Orina Ivanauskienė.

Į Kauno klinikinę ligoninę vyras paguldytas liepos 17 d. Prieš tai, kaip pasakojo, namuose gydėsi tris dienas. Kauniečiui buvo pakilusi aukšta temperatūra (39-40°C), jį krėtė šaltis,  viduriavo, pykino, jautė bendrą organizmo silpnumą.

Ligoninėje jį ėmė ir dusinti, atsirado kitų pneumonijos požymių. Įtarus legioneliozę, ši grėsminga diagnozė pasitvirtino.

Tyrimo rezultatai, ar mėginių paėmimo dieną iš šilainiškio čiaupo bėgo vanduo su legionelėmis, bus aiškūs tik kitą savaitę.

Susirgusysis gyvena ne vienas, tačiau kiti šeimos nariai panašių negalavimų neturi. Negauta pranešimų ir apie prastą kitų toje pačioje laiptinėje ar name gyvenančių žmonių savijautą.

"Viename bute gali būti viskas gerai, kitame, jeigu mažai naudoja vandens arba buvo išvykę ir ilgai jo nenaudojo, gali kilti problema. Ji atsiranda ir dėl to, jog kai kuriuose butuose bėga karštesnis, kituose - vėsesnis vanduo, vieni gyventojai bute pasikeitę vamzdynus, kiti – ne, vieni labiau prižiūri dušo galvutes ir čiaupus, kiti – mažiau", – vardijo O. Ivanauskienė.

Jeigu vandenyje bus rastas legioneliozės sukėlėjas, apie tai bus informuotas namo administratorius, rekomenduojant atlikti terminę dezinfekciją.

Šiemet tai yra pirmasis legioneliozės atvejis Kauno mieste. Pernai (gruodį) ja susirgo vienas žmogus – taip pat gyvenantis Šilainiuose, tačiau ne toje pačioje gatvėje (Baltijos g.). Prieš dvejus metus legionelės pakirto net 6 kauniečius, dauguma jų gyveno Dainavos mikrorajone, tačiau skirtingose gatvėse. Šilainiškių tarp jų nebuvo.

Kas yra legioneliozė?

Tai ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Legionella genties bakterijos – L. pneumophila.

Kaip informuoja Kauno visuomenės sveikatos centras, legionierių ligos inkubacinis periodas – 2–10 dienų. Pakyla aukšta temperatūra (40°C), ligonį krečia šaltis, jis gali viduriuoti, vemti, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Pasireiškia plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų. Kiekvienais metais užfiksuotų mirčių skaičius svyruoja nuo 6 iki 15 proc. Ligos išeitis priklauso nuo paciento lydinčių ligų bei teisingai ir laiku skiriamo specifinio gydymo.

Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla asmenims, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Vyresni žmonės (> 50 m.) yra jautresni šiai infekcijai nei jauni, ypač vyrai.

Profesiniai rizikai priklausytų statybos, žemės ir santechnikos darbus bei darbą su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis ar pramonės įmonėse, naudojančiose terminį vandenį, dirbantys asmenys.

Komplikacijos

Legioneliozė gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Tai gali būti kvėpavimo nepakankamumas, kai plaučiai nebegali organizmui suteikti pakankamai deguonies. Kartais ištinka septinis šokas, kai dėl staiga nukritusio kraujo spaudimo nebepatenka pakankamai kraujo į gyvybiškai svarbius organus, ypač inkstus ir smegenis. Taip pat legioneliozė gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Tuomet inkstai staiga praranda gebėjimą atlikti savo pagrindinę funkciją – pašalinti skysčio perteklių ir nereikalingas medžiagas iš kraujo. Kai legioneliozė negydoma skubiai ir veiksmingai, ji gali baigtis mirtimi, ypač jei silpna imuninė sistema.

Kaip užsikrečiama?

Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose bei šių patalpų kondicionavimo sistemose. Paprastai užsikrečiama viešbučiuose, ligoninėse, darbo vietose įrengtose maudymosi patalpose. Kartais legionelės į kvėpavimo takus gali patekti ir tiesiogiai – respiracinės terapijos metu. Kur kas daugiau jų aptinkama gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose.

Legionelių dauginimuisi reikalingos maistinės medžiagos, kurios gaunamos iš vandens sistemose aptinkamų organizmų (dumbliai; amebos ir kt.) bei nuosėdos, nuoviros ar rūdys.

Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia. Neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą.

Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20–45°C. Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens cisternose, ypač vidiniuose paviršiuose, silpnai tekančiame arba visiškai stovinčiame vandenyje, neprižiūrimuose, netvarkinguose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose ir karšto vandens laikymo talpose.

Atliekant karto vandens sistemų terminę dezinfekciją, sudarant technines sąlygas vandens temperatūrą padidinti iki 66°C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C ir išlaikant ne mažiau kaip 25 min. - legionelės žūva. Atlikus tokią terminę dezinfekciją, mažiausiai 5 min. turi būti atsukami vandens sistemos čiaupai.

Rekomenduojamos kontrolės priemonės, galinčios sumažinti užsikrėtimo legionelioze riziką:

1. Karštas vanduo sistemoje turi cirkuliuoti ir jo temperatūra turi būti 50–60°C. Karšto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po vienos minutės turi būti ne mažesnė nei 50°C.

2. Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 25°C. Šalto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po dviejų minučių turi būti jei įmanoma 20°C.

3. Neleisti vandeniui užsistovėti karšto ir šalto vandens sistemose.

4. Rečiau naudojamus dušus ir vandens čiaupus vieną kartą per savaitę reikia atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį.

5. Reikia prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos.

6. Du kartus per metus reikia valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose.

7. Kartą per metus reikia valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus.

8. Po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną karšto vandens sistemas reikia 2–4 val. dezinfekuoti 50 mg/1 aktyviojo chloro doze ar kitais autorizuotais biocidais.

9. Visus vandens filtrus būtina valyti ir dezinfekuoti kas 1–3 mėnesius.

10. Kas mėnesį reikia apžiūrėti karšto vandens talpas, aušinimo bokštus ir matomus vamzdžius. Įsitikinti, kad visos dangos yra nesugadintos ir tvirtos.

11. Įsitikinti, kad modifikavus sistemas ir pritaikius naują įrangą, vamzdžiai neužsikimšę ir vandens srovė nenutrūkstama.

Pastebėjus, kad bute tiekiamas vanduo yra nepakankamos temperatūros, kreipkitės į savo namo administratorių ir reikalaukite, kad būtų užtikrinami legioneliozės prevencijos reikalavimai.