– Daug dirbate užsienio šalių klinikose, neseniai grįžote iš mokymų Lenkijoje. Kokios parsivežėte kaimynų patirties, kurią galima būtų pritaikyti mūsų ligoniams?

– Dalyvavau praktiniuose pilvo sienos rekonstrukcijos mokymuose, kuriuos vedė daktaras Maciejus Smietanskis, vienas žymiausių pilvo sienos išvaržų chirurgų Europoje. Specialistas atskleidė savo "tips and tricks", tai yra praktines gudrybes, kurios padeda pasiekti aukštesnių rezultatų atliekant išvaržos operacijas: sutrumpinti operacijos laiką, sumažinti išvaržos atkryčio riziką ir pagerinti paciento gyvenimo kokybę po operacijos. Išmokęs daktaro Maciejaus Smietanskio profesinių gudrybių, kartu su juo operavau įprastines kirkšnies išvaržas ir itin komplikuotas, užleistas pooperacines pilvo sienos išvaržas.

– Išvaržų chirurgija Lietuvoje ir Lenkijoje neturėtų skirtis?

– Bendraudamas su lenkų chirurgais, pastebėjau nemažai mūsų sveikatos apsaugos sistemų panašumų. Apmokėjimo ligoninei suma už paciento, sergančio tam tikra liga, gydymą Lenkijoje dažnai yra didesnė, tačiau kasdieniai iššūkiai chirurgo darbe panašūs. Šiuolaikinė išvaržų chirurgija neįsivaizduojama be plataus sintetinių implantuojamų medžiagų – tinklelių – pasirinkimo. Abiejose šalyse valstybės lėšų dažniausiai neužtenka tinklelio kainai padengti, dėl to pacientas, norintis patikimesnio ilgalaikio efekto, kviečiamas investuoti į savo sveikatą.

– Lyginant Lietuvos ir Vakarų Europos medicinos lygį galima sakyti, kad Lietuvoje teikiama kvalifikuota medicinos pagalba pagal tarptautinius standartus, ar vis dėlto mums dar toli iki pažangiausių šalių?

– Galiu palyginti Rytų ir Vakarų Europos chirurgo darbo specifiką. 2014 m. pirmą pusmetį darbavausi privačioje klinikoje Pamplonoje, Ispanijoje, kur taikomos pažangiausios technologijos, o gydytojo sprendimai beveik neribojami išlaidų. Dirbant tokiomis sąlygomis, chirurgas gali tiesiogiai ir nedelsdamas pritaikyti konkrečiam pacientui tinkamiausius mokslo įrodymais grįstus diagnostikos ir gydymo metodus, nesibaimindamas viršyti valstybės ar ligonių kasų kvotas, išeikvoti ligoninės biudžetą arba rizikuoti, kad nemokaus paciento išlaidas teks padengti pačiam.

Navaros universiteto klinikoje besigydantys ligoniai moka visą gydymo ir reikalingų medžiagų kainą. Tiesa, dalis ispanų savo arba darbdavių iniciatyva draudžiasi papildomu sveikatos draudimu. Tuomet jiems susirgus už gydymą privačioje klinikoje apmoka draudimas.

Kita vertus, taip pat galiu pasakyti, kad Lietuvoje gyvename puikiai, mūsų medicina pažengusi, o gydytojo darbas – vienas malonumas dėl turimų priemonių gausos.

– Ką turite omenyje?

– Praėjusių metų vasarą teko nepaprasta galimybė savanoriauti Centrinėje Afrikoje, Kamerūne. Pagyvenus šioje šalyje, nesunku buvo įvertinti civilizacijos ir medicinos pažangos teikiamą naudą.

Dirbau sostinėje – Jaundėje, San Martin de Porres klinikoje. Ši 55 lovų ligoninė yra laikoma viena pažangiausių 22 mln. gyventojų valstybėje. Kamerūne labai trūksta specialistų: visoje šalyje tėra apie 20 ortopedų-traumatologų. Beje, traumatologas, su kuriuo dirbau, teigė, kad tai optimistinis skaičius. Visi chirurginio profilio gydytojai kartu sudaro apie 1 proc. medikų.

– Kas labiausiai rėžė akį lietuviui chirurgui Kamerūne? Ar ko nors ten išmokote?

– Kamerūne operacijų sėkmė tiesiogiai priklauso nuo operuojančio chirurgo sumanumo. Apie tinklelius ir kitas šiuolaikines technologijas dauguma pacientų ir chirurgų tegali pasvajoti. Įprastinių chirurgo darbo priemonių pasirinkimas operacinėje toks skurdus, kad operatorius neretai tiesiogine to posakio prasme bando sudurti galą su galu ir išradingai išsisukti iš sudėtingų situacijų per operacijas.

Tai viena svarbiausių patirčių, kurias parsivežiau. Neturint beveik nieko, tačiau daugiau paprakaitavus ir pasukus galvą vis tiek įmanoma atlikti sudėtingas gyvybę ar sveikatą gelbstinčias operacijas.

Dabar, grįžus į puikiai aprūpintą lietuvišką operacinę, nesiverstų liežuvis skųstis, jei darbe pritrūktų kokios retesnės priemonės. Žinau, kad kiti mano kolegos šiuo metu dirba tą patį darbą, turėdami mažytę dalį techninės bazės, kurią turime mes.

– Ar skiriasi tenykščiai pacientai nuo lietuvių?

– Didelė dalis vietinių yra tikri vargšai socialiniu ir išsilavinimo požiūriu: į gydytoją kreipiasi, kai jau nebepadeda šamanai ar tradicinio gydymo atstovai. Sakoma, kad susirgęs kamerūnietis, sutikęs gydytoją, tuo metu yra laimingiausias žmogus visoje šalyje, nes retam nusišypso tokia sėkmė.

Apskritai man susidarė įspūdis, kad vietiniai moka džiaugtis ir įvertinti paprastus kasdienius dalykus. Niekad neužmiršiu pokalbio per pietus su slaugytoju San Martin de Porres klinikoje.

"Kamerūne be rimtos priežasties būti suirzusiam, piktam ar tiesiog akivaizdžiai blogos nuotaikos yra didžiulė nepagarba greta tavęs esantiems žmonėms. Jei šiandien turi abi kojas, rankas ir niekas tavo šeimoje nemirė, tau labai pasisekė. Būti laimingam tereikia dviejų žingsnių: priimti kitus tokius, kokie jie yra, ir priimti save tokį, koks esi", – sakė jis. Antrasis žingsnis sunkesnis, bet irgi įveikiamas.

– Nekilo minčių likti dirbti svetur?

– Esu kaunietis. Čia gimiau, baigiau mokslus ir dirbu. Konsultuoju Šv.Luko medicinos centre, kuriame darbuojasi puikus kolektyvas, o pacientui galiu neribotai skirti laiko ir dėmesio. Didesnio masto operacijas atlieku ir dirbu ekstra  darbą budėdamas Respublikinėje Kauno ligoninėje, kur esu apsuptas profesionalių ir paslaugių specialistų, o techninės įrangos aprūpinimas kai kuriais požiūriais lenkia privačias užsienio klinikas.

Apskritai myliu Lietuvą. Anot vieno britų rašytojo, Londonas tapo didis, nes žmonės jį mylėjo ir padarė didį, o ne atvirkščiai. Mano studijų metais Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Intensyvios terapijos klinikos vadovas Vidas Pilvinis sakydavo: "Jei susiduri su problema ir galbūt jau nori dėl jos skųstis, pirma paklausk savęs, ką padarei, kad būtų kitaip?"