Unikalaus braižo autorė

Burmistro Jono Vileišio medalis teikiamas asmenims už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, pilietinių iniciatyvų įgyvendinimą ir miesto įvaizdžio stiprinimą. Š. Kutinskaitė-Būdavienė šiuo žalvariniu medaliu apdovanota už kūrybiškumą ir aktyvumą žurnalistikoje.

Garbingas apdovanojimas jai įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyriaus rengiamame Spaudos baliuje. Šarūnė neslepia: sužinojusi apie jai skirtą apdovanojimą, giliai širdyje apsidžiaugė.

„Į „Kauno dieną“ atėjau prieš penkiolika metų. Beveik kasmet eidavau ir į Spaudos balių, sveikindavau kolegas. Kai man paskambino LŽS Kauno apskrities skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis ir pasakė, kad būtinai turiu ateiti, užsiminė apie apdovanojimą, aš ir nustebau, ir nudžiugau“, – pasak Šarūnės, sulaukti įvertinimų už profesinę veiklą malonu.

Unikalaus žurnalistinio braižo autorė žurnaliste dirba daugiau kaip 20 metų. Kolegoms ir straipsnių herojams ji labai šilta, jautri, sugebanti prakalbinti kiekvieną pašnekovą. Tačiau į žurnalistiką Šarūnė atėjo ne iš karto.

„Nuo šešiolikos metų tarnavau Krašto apsaugos savanoriškosiose pajėgose (KASP). Baigusi mokyklą stojau į karo akademiją JAV ir į Lietuvos policijos mokyklą, tačiau vienur neišlaikiau anglų kalbos testo, o kitur manęs nepriėmė dėl prasto regėjimo. Tuomet įstojau į Lietuvos sporto universitetą ir įsidarbinau vienoje radijo stočių, vėliau perėjau į televiziją. Vedžiau laidas, rengiau reportažus. Tačiau iš tiesų tikrąją save atradau spaudoje – rašydama „Kauno dienoje“, – prisipažįsta ne vienos televizijos veidu buvusi Šarūnė.

Išsiskiria iš kitų

Dėl savito stiliaus Šarūnės straipsniai išsiskiria iš daugelio kitų. Tarsi dailininkė ji sukuria labai ryškius straipsnio herojų portretus, atkreipdama dėmesį į unikalius to žmogaus išvaizdos ar charakterio bruožus. Pro jos akis neprasprūsta nė viena svarbi detalė. Jos tekstuose net paprasta buitinė akimirka tampa nepaprasta.

„Kiekvienoje profesijoje yra žmonių iš pašaukimo. Tau arba duota, arba ne. Nuo mokyklos laikų man sekėsi rašyti rašinius, ir skaitovė buvau. Tačiau abejoju, ar tai genai. Mano mama buvo istorikė, ji kalbėdavo datomis. Tėtis – žmogus iš kaimo, jo gyvenime poezijos buvo mažai. Rašytojų mūsų giminėje nėra“, – apibendrina Šarūnė.

Bendraudama su kolegomis ar dalydamasi patirtimi su moksleiviais ji vis pabrėžia, kad žurnalisto darbas jai nėra darbas, tai – gyvenimo būdas, teikiantis malonumą.

Žurnalisto darbas – toks, kurį kartais dirbi ir per atostogas. Kartais jį dirbi net nežinodamas, kad tai darai.

„Džiaugiuosi, kad tai, ką aš darau, teikia malonumą ir kitiems, – šypsosi dažnai komplimentų už išskirtinį straipsnių stilių sulaukianti Šarūnė. – Labai mėgstu savo darbą. Žurnalisto darbas – toks, kurį kartais dirbi ir per atostogas. Kartais jį dirbi net nežinodamas, kad tai darai. Pavyzdžiui, pernai per atostogas vykau į ekskursiją į Černobylį. Ten mačiau siurrealistinių vaizdų, tarsi iš kito pasaulio: tuščias vaiduokliškas miestas, ketvirtas dešimtmetis butuose, mokykloje, kituose objektuose gulintys išmėtyti čia gyvenusių žmonių asmeniniai daiktai ir tas jausmas, tarsi nuolatos kažkas nematomas būtų šalia... Nusprendžiau apie tai parašyti straipsnį. Taigi, išeina taip, kad net per atostogas dirbau nežinodama, kad dirbu“, – šypteli Šarūnė ir vardija kitas jai didelį įspūdį palikusias vietas: didžiulė ligoninės virtuvė su kalnais maisto joje, kunigų seminarijos koridoriai, benediktinių vienuolynas. „Tačiau labiau nei vietos man įsimena žmonės. Jų kalbinau daug ir įvairių“, – priduria.

Migrantai Baltarusijos pasienyje, Ukrainos karo pabėgėliai, prezidentai, aukšti užsienio svečiai, pasaulinio lygio sportininkai, scenos žvaigždės, beglobiai vaikai, kaliniai ir benamiai – tai vis Šarūnės straipsnių herojai.

„Jei nebūčiau žurnalistė, būčiau plaukikė“, – sako mama, kurios dukros vienuolikmetė Jogailė ir devynerių Radvilė plaukia nuo mažų dienų ir savo amžiaus kategorijose pasiekia sportinių aukštumų. Dukrų vežiojimą į treniruotes Šarūnė vadina savo antruoju etatu. Tačiau ilgą laiką, kol jos plaukdavo, ji likdavo prie baseino. Kartais net ir ten būdama ji kalbindavo pašnekovus, iššifruodavo pokalbius ar rašydavo straipsnius. Šiemet nusprendė plaukti pati – ėmė lankyti treniruotes.

„Viską pavyksta suderinti, nes darbas „Kauno dienoje“ labai palankus, lankstų grafikas. Suspėju ir vaikais pasirūpinti, ir rašyti straipsnius. Būna, kad sėdu prie kompiuterio ir vėlai vakare, ir savaitgalį. Žurnalistės ir mamos pareigas pavyksta suderinti ir dėl to, kad į savo darbą įtraukiu dukras: dažnai jas vežuosi, veduosi ten, kur vykstu kalbinti pašnekovų. Tikiu, kad dukroms ši patirtis labai pravers. Taip jos daug sužino, išmoksta. Tačiau ir aš iš jų mokausi. Štai pradėjau plaukti. Apskritai, jei turėčiau galimybę rinktis iš naujo, norėčiau būti profesionali sportininkė – plaukikė“, – šypsosi Šarūnė, už viską, ko pasiekė, jaučianti dėkingumą kolegoms, vyrui Kęstučiui ir dukrytėms.

Visų žmonių dienraštis

Kitas „Kauno dienos“ profesionalumo įvertinimas – etiškos žiniasklaidos apdovanojimas „Media4Change“. Tokie apdovanojimai gegužės pradžioje išdalyti trečią kartą. Renginyje įvertinta dažniausiai stigmatizuotas grupes išgirdusi žiniasklaida. „Minėti žurnalistikos laisvę kvietęs renginys leidžia įsivertinti, kiek daug Lietuvos žurnalistika turi, kiek daug verta saugoti, ginti ir puoselėti. Kiek daug žurnalistų bendruomenė gali duoti“, – sakė „Media4Change“ vadovė Neringa Jurčiukonytė. Anot jos, „Media4Change“ rengiami apdovanojimai yra ir puiki proga Lietuvos žiniasklaidai žvilgtelėti į veidrodį, reflektuoti 2022-uosius, permąstyti savo vaidmenį informuojant visuomenę ir sutelkti bendras pastangas gerinant žurnalistikos aplinką Lietuvoje.

Renginio vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė priminė, kad šiandien pasaulyje yra įkalinti net 533 žurnalistai, pernai 57 žmonės sumokėjo savo gyvybe už praneštas naujienas, o Ukrainoje praėjusiais metais žuvo ne mažiau kaip 15 žmonių, kovojusių už visuomenės informavimo teisę.

Vis dėlto, žurnalistų etikos inspektorės Gražinos Ramanauskienės teigimu, riba tarp asmens privatumo ir visuomenės teisės žinoti – labai trapi. Dėl to tarp etikos inspektorių ir žurnalistų neretai kyla ginčų. Vis didesnis skaitytojų pasitikėjimas ne žiniasklaida, o socialiniais tinklais, dirbtinio intelekto įsigalėjimas – iššūkiai, kuriuos žurnalistams teks įveikti netolimoje ateityje.

„Media4Change“ analitikė Banguolė Žalnieriūnaitė pristatė žiniasklaidos stebėsenos rezultatus ir įvertino, kurioms žiniasklaidos priemonėms 2022 m. sekėsi dažniausiai išgirsti grupes, susiduriančias su socialine atskirtimi. Remiantis „Media4Change“ monitoringo duomenimis, buvo įteikiami apdovanojimai.

„Media4Change“ žiniasklaidos apdovanojimuose kaskart kreipiamas dėmesys į grupes, kurios, pagal visuomenės nuostatų tyrimus, jaučia didžiausią socialinę atskirtį. Šiais metais duomenų analitikai koncentravosi į žiniasklaidos darbus, kuriuose minima romų etninė grupė, musulmonų religinė bendrija ir LGBTQ+ bendruomenė. Išnagrinėta daugiau kaip 10 tūkst. žiniasklaidos darbų iš daugiau nei 300 skirtingų žiniasklaidos priemonių. Nepaisant pastebimo progreso vaizduojant stigmatizuojamas grupes, negatyvios tendencijos išlieka.

Apdovanojimai buvo skirti tiems, kurie stigmatizuojamas grupes girdėjo labiausiai. Remiantis „Media4Change“ stebėsenos rezultatais, apdovanojimai įteikti keturiose žiniasklaidos kategorijose: radijo, televizijos, interneto portalo, regioninės spaudos.

„Kauno diena“ gavo apdovanijimą kaip labiausiai stigmatizuojamas visuomenės grupes atspindinti regioninė žiniasklaidos priemonė. Jai skirtas Visų žmonių regioninio dienraščio apdovanojimas. Tokį apdovanojimą „Kauno diena“ pelno antrus metus iš eilės.