Eilinė darbo diena

Praėjęs šeštadienis Editai buvo eilinė darbo diena. Turėjo aprašyti keletą mieste vykusių renginių, tačiau trumpam užsuko ir į Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Kauno apskrities skyriaus narių ataskaitinį susirinkimą.

„Atėjau ten, galima sakyti, kaip į darbą. Girdžiu, Kauno vicemeras Tomas Jarusevičius ištaria, kad esu apdovanojama J. Vileišio medaliu. Buvo labai netikėta. Paskui juokiausi: būčiau žinojusi, būčiau bent į suknelę įsispraudusi“, – šypsosi Edita.

Ji nesulaukė susirinkimo pabaigos – išskubėjo į lietuviškajai „ė“ raidei skirtos skulptūros atidengimą. Prieš išbėgdama iš susirinkimo, brūkštelėjo žinutes tėvams, broliui, vyrui. Iš jų sulaukė ir pirmųjų sveikinimų.

Per dešimt žurnalistinio darbo metų Edita sukaupė solidų profesinių apdovanojimų kraitį. Juokauja, kad apdovanojimams galbūt reikėtų namuose įrengti atskirą lentynėlę ar net dvi. Ji – „Transparency International“, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Konkurencijos tarybos ir LŽS konkurso „Skaidrumas – visų mūsų rankose 2018“ laureatė, Aplinkos ministerijos ir LŽS konkurso „Žmogus ir aplinka“ 2019 m. laureatė, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų ekonomikos temų konkurso 2019 m. nugalėtoja. Be to, Edita keturis kartus yra tapusi Finansų ministerijos ir LŽS konkurso „ES investicijų efektyvumas Lietuvos ekonomikai ir visuomenei" laureate (2018 m., 2021 m. (pelnyti net du – „Geriausio metų regiono straipsnio“ ir „Geriausios metų regiono žurnalistės“ – apdovanojimai) ir 2022 m.).

Įvertino: E. Šileikė yra sukaupusi visą lentyną apdovanojimų už žurnalistinę veiklą, tačiau burmistro J. Vileišio medalis – vienintelis, skirtas gimtojo miesto. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Išskirtinis apdovanojimas

Burmistro J. Vileišio medalis teikiamas asmenims už nuopelnus įtvirtinant Kauno miesto savivaldą, įgyvendinant pilietines iniciatyvas ir kuriant miesto įvaizdį.

Pasak Editos, kai žurnalisto darbas, jo parengti straipsniai įvertinami, apima geras jausmas.

„Tai motyvuoja dirbti toliau. Ar tie darbai, straipsniai, geri, ar ne – čia, matyt, kiekvienas skaitytojas pasidaro savo išvadas. Tačiau tai, kad esi pastebėtas, teikia malonumo“, – prisipažįsta.

Vis dėlto Edita išskiria, kad J. Vileišio medalis – kitoks apdovanojimas, nei jos anksčiau gautieji: „Ankstesni mano apdovanojimai buvo konkursinio tipo. Aš pati savo parašytus straipsnius siunčiau tiems konkursams, kurių komisijos vertino ir atrinko laureatus. Šis, miesto savivaldos skiriamas apdovanojimas, – kitoks. Jis išskirtinis tuo, kad čia nereikėjo pateikti jokių savo darbų. Tai yra visai kitokio pobūdžio apdovanojimas, gautas už tai, kad tavo darbus pastebėjo ir įvertino kiti.“

Tai motyvuoja dirbti toliau.

Paklausta, kas svarbiausia žurnalistikoje, Edita trumpam susimąsto.

„Klausytis ir be išankstinės nuostatos išgirsti, ką sako žmogus. Būna įvairių situacijų. Kartais iš anksto žinai, kad kai kurie žmonės bus konfliktiški, galbūt iš karto ims kaltinti, kad neva ne tą rašai. Tai sukelia nemalonias emocijas. Bet nusiramini ir pateiki straipsnyje faktus ir to žmogaus emocijas, o ne savo“, – paaiškina.

Rašydama ji stengiasi pateikti situaciją, iš kurios skaitytojai susidarytų įspūdį, koks tas aprašomas žmogus yra, kaip jis elgiasi, o ne savo emocijas.

Apie ūkį ir bites

„Rašau apie miesto ūkį ir bites, – su retai nuo jos veido dingstančia šypsena savo temų spektrą apibūdina Edita. – Kitaip tariant, apie miesto gyvenimą, jo pulsą. Vietinė politika, verslas, socialinės problemos – visa tai patenka į mano domėjimosi lauką. Temos ateina įvairiais keliais. Dalyvauju Kauno miesto tarybos posėdžiuose – tenka nemažai rašyti apie miesto valdžios priimamus sprendimus. Iš to išplaukia nemažai temų. Kartais temą pasako redaktorius, kartais ją padiktuoja skaitytojai. O kartais tema tarsi pati susiformuluoja einant per miestą ir dairantis aplinkui.“

Edita pasakoja su vyru, televizijos operatoriumi Tomu Šileikiu, ir po darbo valandų kartais patenkanti į labai nekasdienes situacijas, teikiančias peno straipsniams. Būta ir istorijų su kriminaliniu atspalviu. Viena jų nutiko prieš keletą metų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Prieš vidurnaktį išėjome su vyru pasivaikščioti. Pamatėme vyriškį, lyg su ginklu – tamsoje aiškiai nesimatė. Jis sėdo į automobilį ir, apsukęs kvartalėlį, sugrįžo prie mūsų. Išlipo – rankoje ginklas. Man širdis nusirito į kulnus – juk nežinai, ką toks žmogus gali sugalvoti. Priėjo prie mūsų – prisistatė esą iš kriminalinės policijos ir klausia, ar mes nematėme penkių jaunuolių. Nematėme. Jis vėl – į automobilį ir nuvažiavo, – prisimena pašnekovė. – Kaip pilietiški žmonės, mes su vyru paskambinome į policiją – tiesiai tuomečiam Kauno policijos viršininkui. Pasakėme automobilio markę, numerį, apibūdinome tą žmogų. Po keleto minučių nemažai policijos ekipažų jo jau ieškojo. Netrukus tas automobilis buvo sustabdytas, ginkluotas vyras apklaustas. Priėjome arčiau – pasidomėjome, kas ir kaip, pakalbinome policininkus, ką galėjome, nufotografavome. Panašu, kad jaunuolių grupė buvo sumušusi to ginkluoto žmogaus sūnų ir jis jų ieškojo – matyt, kad pats įvykdytų savo „teisingumą“. Galų gale aš ir straipsnį apie tai parašiau.“

Pasak Editos, daugelis žmonių, išvydę vyrą su ginklu rankoje, bėgtų slėptis, tačiau žurnalistika išmoko į tokias situacijas pažiūrėti ramiau – įjungus profesinį smalsumą.

„Abu su vyru dirbame žiniasklaidoje – paprastai kitu kampu pasižiūrime į tokias situacijas, pasidomime jomis iš žurnalistinės pusės. Pirminis jausmas, žinoma, yra baimė, bet žurnalisto profesija tą baimę šiek tiek pakeičia. Nebijai eiti, dalyvauti tam tikruose įvykiuose iš arti, nes tau reikia susirinkti informaciją“, – paaiškina.

Ji – iš tų žmonių, kurie ne tik parašys straipsnį, bet ir praneš atitinkamoms institucijoms, jei pamatys vykstant kažką negero.

„Esu ne kartą kvietusi policijos pareigūnus. Manau, kiekvienas žmogus turėtų pranešti policijai, matydamas, kad šalia vyksta įtartini dalykai. Toks skambutis nepakenks“, – pilietiška pozicija dalijasi žurnalistė.

Edita – tikra kaunietė, čia gimusi ir augusi. Tik trumpam – ketveriems žurnalistikos studijų metams, buvusi nublokšta į Klaipėdą. Iš karto po jų pradėjo dirbti žiniasklaidoje. Aštuntus metus rašo straipsnius „Kauno dienai“.

Jei nebūtų žurnalistė, Edita galbūt taptų floriste – komponuotų puokštes. „Žinoma, realiai tokios alternatyvos nesvarstau“, – šypsosi. Ir pažada, kad dar tikrai rašys.

„Apdovanojimai mano straipsnių esmės, kokybės nekeičia. Jie tik prideda vidinės motyvacijos nesustoti. Pasitaiko, kad miesto savivaldybei aš per dieną išsiunčiu penkių šešių skirtingų temų klausimus, susijusius su rašomais straipsniais. Gavusi šį savivaldos skirtą apdovanojimą, manau, juos dar labiau užversiu klausimais“, – juokiasi žurnalistė.