Kalba nuotraukomis

Gimęs 1981-aisiais Gardine, šiuo metu Minske gyvenantis ir ten kuriantis menininkas A.Liankevičius nuotraukomis į pasaulio žmones kreipėsi jau ne kartą. Pasakojo apie paskutiniu Europos diktatoriumi vadinamo Aliaksandro Lukašenkos vadovaujamą valstybę, kontroversiškai vertinamus prezidento rinkimus, aiškiai reiškė savo nuomonę ir politines pažiūras. Kartu objektyvą suko į paprastų žmonių gyvenimus, buitį, jų nuotaikas, mažus džiaugsmus, rūpesčius ir viltis.

A.Liankevičiaus darbai buvo publikuoti ne tik įvairiuose Baltarusijos leidiniuose, bet ir "New York Times", "Le Figaro", "Newsweek", "Die Zeit", "Rigas Laiks". A.Liankevičiaus fotografijos eksponuotos Europoje, Azijoje ir JAV.

Besibaigiant vasariui, paroda "Baltarusios procesas" įsitaisė Kauno fotografijos languose ir kreipėsi į karantino suvaržyto Senamiesčio praeivius – A.Lukašenkos atvaizdu, fotoaparatu pagautu milicininkų įtūžiu ir nepalaužiamų Baltarusijos žmonių miniomis, kurios sunkiai tilpo į A.Liankevičiaus objektyvą.

Kaip ir ankstesnės parodos galerijos languose, ši jau spėjo sulaukti nemažo praeivių susidomėjimo. (Kauno fotografijos galerijos nuotr.)

Prognozuoja knygą

Kauno ne kartą įvertintas menininkas pasakojo, kad koliažus kūrė ne tik kaip fotografas. Pirmiausia jis tai darė kaip Baltarusijos pilietis, gyvenantis tuo, apie ką kalba visas pasaulis.

"Fotografavimas Minsko gatvėse pastarąjį pusmetį padėjo atsikratyti baimės, išmokė stiprybės. Drąsos būti subjektyviam ir atvirai palaikyti vieną pusę, nes kai tave medžioja kaip laukinį žvėrį, žurnalisto etikos kodeksas gali palaukti iki taikaus laiko. Išeiti su kamera ir žinoti, kad tave gali areštuoti kur kas anksčiau, nei taikius protestuotojus, nes tu – ne šiaip kuri fotografijas, o dokumentuoji nusikaltimus prieš beginklius žmones. Mano fotografijos taip pat pasakoja apie didelio masto savitarpio pagalbą", – A.Liankevičius neabejojo, kad nuotraukos, kurios dabar kelia karštas diskusijas, ateityje virs knygomis.

Fotografavimas Minsko gatvėse pastarąjį pusmetį padėjo atsikratyti baimės, išmokė stiprybės.

Jų puslapiuose atsidurs vairuotojai, žmones vežioję iš išvaikytų susibūrimų vietų, ar daugiabučių gyventojai, laikę atrakintas laiptinių duris protestuotojams butuose slėpti.

"Fotografijos – ir apie draugus, artimus pažįstamus, su kuriais mes dar labiau suartėjome per sekmadieninius pasivaikščiojimus ar kalbėdami telefonu. Po mitingų susiskambinti ir teirautis, kaip sekasi, ar viskas gerai, jau tapo tradicija. Fotografijos apie sąžiningus ir drąsius žmones, kurie jau daugiau nei 160 dienų išeina į gatves", – kalbėjo fotomenininkas.

Tikisi greito susitikimo

"Baltarusios procesas" – viena karantininių parodų, užpildžiusių Kauno fotografijos galerijos langus. Juose jau taisėsi fotomenininko Romo Juškelio žmonės ir manekenai, Monikos Balu paroda "Garsinė komunikacija". Nors toks darbų pateikimo formatas pasiteisino, žmonėms jis patiko, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) valdybos narys, LFS Kauno skyriaus pirmininkas, fotografas Gintaras Česonis vylėsi, kad jau netrukus miestiečiai galės užsukti į pačią galeriją, o ne burtis prie arkinių langų.

"Sulaukėme daug šiltų ir gražių atsiliepimų. Žmonės dėkoja, kad nenustojome komunikuoti, kad radome sprendimą ir priėjimą į meno pasaulį. Atkreipėme dėmesį skirtingais rakursais, kaip tai darėme ir iki šiol, – fotomenininkas pasakojo, kad kai kurios parodos sulaukė tokio susidomėjimo, kokio nežinia, ar būtų pavykę tikėtis galerijos viduje eksponuotiems darbams. – Esame pėsčiųjų zonoje, todėl galėjome išnaudoti šį lokacijos pranašumą. Esamoje situacijoje išeičių ieškojome ne tik mes. Daug kas kėlėsi į virtualiąją erdvę. Žinoma, kad ir kokia gera ji būtų, asmeninis kūrinio ir žiūrovo ryšys yra nepakeičiamas, ir toje akistatoje norisi būti ilgiau."