Nuolat pildoma galerija
Kad ir kiek lankyčiausi Kiemo galerijoje, kiekvienas kartas man čia tarsi pirmas – tai naują veidrodžio šukę ant namo sienos, kur skleidžiasi seserų Dapkevičiūčių žiedai, randu prikibusią, tai dar vieną akmenį prie durų su įkvepiančiu priminimu, kad netgi neturtingas žmogus turi saulę ir žvaigždes.
„Nuo pat pradžių norėjau pasakoti šio kiemo istoriją. Namui, kuriame gyvenu, – jau 130 metų, o Kiemo galerijai – dešimt“, – persisvėręs per trečiojo aukšto balkono turėklus, mus sveikino menininkas, kiemo senbuvis Vytenis Jakas.
Ilgai užvertus galvos stovėti nereikėjo – žymusis namo kaimynas drauge su savo augintine Meška nusileido laiptais žemyn ir pakvietė trumpai pasivaikščioti po valdas, kurias geriausiai apibūdina užrašai: „Bendra būtis“, „Mano Tėvo namuose daug buveinių“.
„Šis kiemas yra savotiška meno bažnyčia, pasauliui ir mums visiems siunčianti žinutę ne tik apie materialius, bet ir apie dvasinius dalykus. Biblijoje juk sakoma, kad ten kur trys žmonės – prasideda Bažnyčia, o mūsų yra kur kas daugiau. Pažiūrėkite, kiek langų aplinkui“, – plačiai, tarsi norėdamas ką apkabinti, rankas išskėtė V. Jakas.
Paslapčių kambariai
Trumpai šnektelėjęs su keliais kaimynais, menininkas stabtelėjo prie paslapčių sienos, pasakojančios skirtingas čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių istorijas. Vienos jų džiaugsmingos, kai kurios – apie liūdnus dalykus.
Antai, pirmajame aukšte, pačiame centre, įsitaisęs Albertas. Besišypsantis kaimynas su šluota rankose į Amžinuosius sodus iškeliavo kovą, tačiau dar spėjo pamatyti eskizą. Šis jam labai patiko, todėl V. Jakas sulaukė ne tik sutikimo perkelti atvaizdą ant sienos, bet ir Alberto palaiminimo. Pirmojo aukšto paslapčių kambariuose vietą rado ir V. Jako anūkė. Apsigaubusi šiltu, akmenėliais nusagstytu pledu, mergaitė šnekučiuojasi su gera Vytenio bičiule, viso kiemo istorijų kuratore Saule Juzelėniene.
Šis kiemas yra savotiška meno bažnyčia, pasauliui ir mums visiems siunčianti žinutę ne tik apie materialius, bet ir apie dvasinius dalykus.
„Saulė dalijasi vaikystės prisiminimu fotoateljė. Norėdami, kad mergaitė sėdėtų ramiai ir šeimos nuotrauka pavyktų, tėvai pagudravo – pasakė, kad pas ją atskris paukštelis“, – V. Jakas pasakojo, kad nei didelis, nei mažas paukštelis tąkart taip ir neatskrido. Ant mergaitės, kuri užaugusi tapo profesore, delno, paukštelis nutūpė jos atvaizde, kurį nutapė V. Jakas.
„O štai čia Sveta. Maždaug dešimt metų ji rūpinosi negalią turinčiu vyru ir savo rankose nešė visą gyvenimą. Kartą ji man pasakė: žinai, Vyteni, nebeturiu rankų... Maždaug po mėnesio ji mirė. Netrukus iškeliavo ir jos vyras, nes nebuvo kam juo rūpintis. Paskutiniai Svetos žodžiai padiktavo man kūrinio idėją, – taip, anot V. Jako, šalia kaimynės atsirado Milo Venera – grožio deivė, neturinti rankų. – Milo Venera neturi rankų, kitaip negu kaimynė. Turiu omenyje, kad rankos gali daug kam padėti. Be to, tai tarsi priminimas, kad visi mes nesame tobuli, tačiau esame gražūs.“
Šalia Saulės, besikalbančios su menininko anūke ir Svetos stryktelėjo kultūros sostinės ambasadorė Bella Shirin. Vytenis pasakojo, visai neseniai ant pedagogės, muzikės ir visuomenininkės liemens nutapęs lanką.
„Bella sakė, kad ji čia tarsi šoka savo gyvenimo šokį. Visiškai su ja sutinku“, – šypsojosi menininkas.
Namas: paslapčių kambariuose apsigyveno buvę ir esami namo gyventojai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Spalvingi gyventojai
Svetos vyro likimas – trečio aukšto paslapčių kambariuose. Čia vandens hidrantas, vaikystės prisiminimai ir gaisro pėdsakai, kurį, neatsargiai rūkydamas lovoje, jis sukėlė.
„Pamenu, kvietėme gaisrinę gesinti liepsnas. Turbūt įsivaizduojate, kaip turėjo atrodyti antras aukštas po tiek vandens“, – nors išgelbėtas kaimynas buvo dėkingas visai bendruomenei, antrajame aukšte po jo butu gyvenusi moteris, V. Jako teigimu, po kurio laiko išsikėlė. Kitame trečiojo aukšto kampe, Vytauto Didžiojo paminklo šešėlyje, susitiko pats Vytenis, jo mokytojas, Marcelis Duchampas ir Salvadoras Dali.
„Ar žinote, kokią istoriją pasakoja Vytautas?“ – V. Jakas mintimis grįžo į 1990-uosius, kai buvo atstatyta 1932 m. Lietuvos karo akademijos užsakyto ir Panemunėje, uždaroje karinėje teritorijoje, stovėjusio, vėliau nugriauto Vytauto Didžiojo paminklo kopija. Skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas turėjo auklėti ir įkvėpti karius svarbiam žygiui – Vilniaus išvadavimui.
Nors jau daugiau nei 80 metų Vilnius priklauso Lietuvai, tačiau paminklo ikonografijoje, anot menininko, vis dar atsispindi konfliktas, kurio seniai nėra.
„Taigi, kaip matote, tos istorijos yra bendros. Ne tik kiemo, bet ir viso miesto“, – savo pasakojimą V. Jakas užbaigė svajingu žvilgsniu į buvusią šio namo gyventoją Ditą, iš antrojo aukšto žvelgiančią į priešais esančio namo langus.
Kaip netrukus sužinojome, anksčiau ten gyveno jai patikęs vaikinas, kurį ji smalsiai stebėdavo.
„Dita man pasakojo, kad būdama jauna įsimylėjo vaikiną iš kito namo. Vakarais išjungusi šviesą pro langus žiūrėdavo, ką jis veikia, todėl piešinyje jos lange tamsu. Ji pasakojo, kad tas vaikinas sportuodavo ir ruošdavo pamokas“, – dar vieną namo paslaptį atskleidė piešinio autorius V. Jakas.
Prašymas: dalis akmenų jau panaudota kiemo grindiniui, tačiau riedulių reikia dar daugiau. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Prašo akmenų
Rožine spalva dažytų langinių bute, kaip pasakojo V. Jakas, gyveno seserys Dapkevičiūtės. Jos turėjo savo darželius, kuriuose sodino ir augino gėles. Dabar šioje vietoje stovi automobiliai, o gėlės prasiskleidė ant namo sienų. Surinktos iš veidrodžių šukių, gražiausiai jos esą atrodo besileidžiant saulei. Vytenio įsitikinimu, veidrodžiai ne tik gražiai atrodo, bet ir kiekvienam kiemo lankytojui leidžia pasijusti galerijos dalimi.
„Noriu padėkoti Kauno miesto savivaldybei ir „Kauno akcentams“, kad suprato mūsų prašymą. Gausime pinigų ir galėsime baigti puošti šį namą“, – V. Jakas džiaugėsi ne tik gėlynu ant sienų, ne tik žiedais kaimynų languose, bet ir kiemo centre šaknis įleidusiu paslaptingų savybių turinčiu, nuo blogų akių saugančiu, saugumą namams teikiančiu šermukšnio medžiu.
Šalia jo – keli akmenys, atnešti kaimynų ir kitų geradarių. Dalis riedulių, anot menininko, jau virto kiemo grindiniu. Kiti, atnešti Kiemo galerijos lankytojų, su palinkėjimais, guli prie Mažojo princo kojų.
„Spalio 14 d. minėsime dešimtąjį Kiemo galerijos gimtadienį ir Dievo stalo šventę. Vakaras bus skirtas tik namo gyventojams ir jų draugams. Centre bus daug stalų su baltomis staltiesėmis, suneštinės vaišės. Ko prašome dovanų? Akmenų!“ – anot V. Jako, juos į kiemą gali nešti ir nepakviesti į gimtadienio puotą.
Svarbiausia, kad ant akmenų, nenuplaunamais dažais būtų parašyti linkėjimai. Visi akmenys bus panaudoti fontanui, kuris anuomet kieme taškėsi purslais, statyti ir grindiniui kloti.
„Turiu ir daugiau planų“, – atsistojęs po savo namo balkonu, kuriam vis dar ieškomas ir brokeris, ir pirkėjas, menininkas prasitarė, kad, laikui bėgant, prabils namas, kuriame gyveno Ditos simpatija.
Pilkšvas tinkas šalia jo buto langų taip pat pat pasipuoš naujais piešiniais.
Naujausi komentarai