„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto...“
Šie prieš daugiau nei du šimtus metų parašyti Kristijono Donelaičio žodžia, kiekvieną pavasarį bestebint gamtos virsmą vis suskamba ne vieno lietuvio atmintyje. Šiemet saulelė pavasario nelaukė ir, vos vasariui persiritus į savo antrąją pusę, pasistengė griežtai perspėti žiemą, kas šioje žemėje šeimininkas.
Tiesa, tų žiemos triūsų ir šalčių pramonių rezultatai nebuvo labai dideli, tad daugelį Kauno kiemų bei gatvių pėsčiomis galima be vargo praeiti. Tik kai kur parkuose sniego ir ledo atsargų buvo sukaupta daugiau. Tad ir balos čia didesnės, ir purvynai nemiestietiškai klampūs. O dalis „Kalniečių“ parko primena užšąlusią pelkę.
Saulei pašildžius miestelėnai vis noriau išeina pasivaikščioti po kiemus, parkus. Čia už visas balas ir purvynus jiems pavojingesnis betirpstantis ledas. „Išprakaitavęs“ nuo saulės, jis tapo tik dar slidesnis ir klastingesnis.
Naujausi komentarai