Kaunas turi unikalių paveldo vertybių – piliakalnius. Jie puoštų miesto panoramas, jei nebūtų pasislėpę po medžiais. Istorikai ragina, kad medžius reikia iškirsti, bet iki konkrečių darbų vis neprieinama.

Aploja gyventojų šunys

Turistai būriais važiuoja į Kernavę ir grožisi unikaliu mūsų protėvių palikimu – penkių piliakalnių virtine. Kauno miesto ribose yra šeši piliakalniai, tačiau jų nemato ne tik miesto svečiai. Patys miestiečiai vargiai galėtų juos išvardyti ir parodyti, daugelis nežino, kad, be mūrinės pilies, Kaunas turėjo ir medinių pilių žiedą. Šios istorinės vietos apaugusios krūmais, medžiais, pamirštos ir apskritai sunkiai aptinkamos.

Kadaise ant stataus kalno Eiguliuose stovėjo medinė pilis. Vienu metu, kai XIV a. kryžiuočiai buvo užėmę mūrinę Kauno pilį, ji buvo labai svarbi. Ar daug kas žino, kur konkrečiai stovėjo ši pilis?

Jonavos g. stovi nuoroda į Eigulių piliakalnį. Siauros gatvelės tarp privačių valdų pabaigoje prasideda vos pastebimas takas, vedantis aukštyn. Šalia jo gyventojai rikiuoja kompostuojamas gėrybes. Kopiant aukštyn tako kairėje pro medžių kamienus išnyra didingas kalnas, o dešinėje prasideda privačių namų valdos. Matyt, nedažnai čia užklystančius svečius pasitinka du palaidi lojantys vilkšuniai be antsnukių. Lapus kieme grėbianti moteris pašaukia keturkojus ir uždaro juos už tvoros.

Kopiant tolyn pasimato betoninis ženklas, liudijantis, kad tai piliakalnis. Aikštelės kalno viršūnėje vaizdas – ne itin reprezentatyvus. Duobėje mėtosi alkoholinių gėrimų bei užkandžių pakuotės, aikštelės centre – laužavietė. Vienintelė paguoda, kad nuo čia atsiveria Vilijampolės ir Šilainių panoramos. Sako, Kauno pilis iš čia irgi turėtų matytis, bet ją užstoja medžiai.
Prie Eigulių piliakalnio galima patekti ir iš kitos pusės, išvengiant kopimo stačiu šlaitu. Tam reikia Klinikų rajone susirasti Dusetų g., tiesa, nuorodų į piliakalnį čia nėra. Siauro, vos metro pločio takelio tarp privačių valdų reikia ieškoti gatvelės, kuri iš toli atrodo kaip aklagatvis, pabaigoje. Jei neišsigąsite čia pat už tvorų skalijančių šunų, piliakalnį tikrai pasieksite.

Buvo visas pilaičių žiedas

Tai, kad Kauno piliakalniai nelengvai surandami, atkreipė dėmesį ir vienas geriausių Lietuvos medinių pilių ir piliakalnių žinovų, archeologas Gintautas Zabiela, šiuo metu dirbantis Klaipėdos universitete. Neseniai jis su studentais buvo atvykęs apžiūrėti Kauno piliakalnių ir mūrinės pilies.

Jo pastebėjimu, Kauno piliakalniai visiškai nežinomi dėl to, kad apaugę medžiais, krūmais, stinga į juos vedančių nuorodų. "Nei į piliakalnius, nei nuo piliakalnių – jokio vaizdo. Neprižiūrimi piliakalniai nepraturtina kraštovaizdžio, – pastebėjo G.Zabiela. – Kai ant piliakalnių stovėjo pilys, jie buvo pliki, kad priešui būtų sunkiau patekti. Ir vėliau piliakalniai buvo be medžių. Matyt, ganė ant jų gyvulius ir taip neleido jiems apželti."

Istorikas stebėjosi, kad Kaune visas dėmesys skiriamas mūrinei piliai, tačiau užmirštama, kad ji kelių kilometrų spinduliu buvo apjuosta medinių, tradicinių Lietuvos pilaičių. "Jos buvo tarsi mūrinės pilies palydovai, o viena pilis – Eigulių – net ne palydovas, o labai svarbi pilis. Ji tapo pagrindine Kauno pilimi, kai mūrinė XIV a. antroje pusėje buvo užimta kryžiuočių", – pasakojo G.Zabiela. Dar tarpukariu Kauno piliakalniai stovėjo pliki, tik vėliau, kai, pasak istoriko, juos ėmė globoti gamtos sergėtojai, apaugo medžiais.

"Sovietmečiu Eigulių piliakalnį dar ir baisingai sužalojo. Kažkas sumanė čia pasistatyti namą, buldozeriai pradėjo stumdyti žemes, deformavo reljefą", – prisiminė pašnekovas.

Šaknys ardo reljefą

G.Zabielos įsitikinimu, piliakalniai yra unikalus paveldas ir jis neturi būti užmirštas. "Europoje nieko panašaus nėra. Lietuvoje yra vos kelios mūrinės viduramžių pilys, o Europoje priešingai – tuo metu jau buvo mūras. Todėl ten daugiau išlikę mūrinių griuvėsių, bet ne piliakalnių", – palygino istorikas.

Be to, kad medžiai paslepia unikalią kalno formą, jie dar ir daro jam žalą. "Daug kam atrodo, kad medžių šaknys tartum surakina žemę. Tačiau iš tikrųjų jie neleidžia formuotis tvirtai žolės dangai, kuri yra pati atspariausia erozijai. Po medžiais sunkiau pastebėti kalno apgadinimus. Be to, medis neamžinas – ilgainiui jis nudžiūsta, lieka kelmai. Dar blogiau, jei medis išverčiamas su šaknimis – padaroma didelė žala reljefui", – dėstė piliakalnių specialistas.

Jis mano, kad Vilniaus Gedimino pilies pavyzdys turėtų mus visus galutinai įtikinti, kad piliakalniai turi būti pliki. Pavasarį Gedimino pilies kalne nurėžta šimtai medžių, po jais nebuvo velėnos, todėl gruntą teko papildomai tvirtinti.

G.Zabielos nuomone, gal ir nereikia Kauno piliakalnius nuskusti nuo viršūnės iki pat apačios. Tačiau nuvalyti bent kalno viršūnę ir jo plokštumą su aikštele – būtina. "Atsivertų vaizdai nuo kalno, o kalnas matytųsi miesto panoramose. Bet gali būti dar blogiau, jei piliakalnis nuskutamas, o paskui užmirštama jį prižiūrėti ir jis apželia menkaverčiais krūmais", – perspėjo archeologas.

Sugadinta Kauno pilis

Gal ant sutvarkyto Eigulių piliakalnio vertėtų atstatyti medinę pilį? G.Zabiela tuo abejoja. Esą medinės pilys kol kas niekur Lietuvoje neatstatytos. "Atstatant net mūrinę pilį trūksta ikonografinės medžiagos, kaip ji atrodė, o žinių apie medines pilis – dar mažiau. Archeologai gali nebent nustatyti jos planą, surasti vieną kitą detalę. Tačiau niekada nesužinosime, kaip atrodė antras jos aukštas ar stogas, kokios buvo statybos technologijos", – pastebėjo archeologas.

Pasak jo, medinę pilaitę pabandyta atstatyti lietuviškose Lenkijos žemėse, tai komerciniais tikslais padarė vietinis lietuvis. "Jis rėmėsi savo fantazija ir bendrais principais, kaip pilys atrodė viduramžiais", – pasakojo pilių specialistas ir pridūrė, kad šiam lietuviui neblogai pavyko.

Pajuokavus, gal ant piliakalnių galėtų iškilti šių laikų pilaitės, G.Zabiela apgailestavo: tai Kaune jau vyksta. "Daug naujoviškų, netikslingų elementų atsirado Kauno pilyje: ažūrinė siena, išoriniai laiptai. Tai tikrai naujoviška pilis senos pilies vietoje. XXI a. eksperimentai geriau tegu būna ne istorinėse vietose", – įsitikinęs archeologas.

Komentarai

Svaigedas Stoškus
Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas

Kai prie Vilniaus pilies buvo pjaunami medžiai, buvo daug triukšmo. Dabar negaliu atsigėrėti šia pilimi, ji matoma iš visų pusių. Ir mes, ir Kauno miesto savivaldybė turėtų reikalauti, kad Kauno piliakalniai būtų prižiūrimi kaip reikiant. Tas, kam priklauso paveldo objektas, to ir pareiga pašalinti savaime užaugančius želdinius. Ta pati problema ir Kauno fortuose. Išties – susiduriame su problema, kad aplinkosaugininkai medžius saugo, neleidžia pjauti, ir dėl to kyla karštų diskusijų.

Radeta Savickienė
Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja

Iš tiesų, remiantis istorija, piliakalniai neturi būti apaugę medžiais. Kaip juos šiandien tvarkyti – reikėtų svarstyti kiekvienu atveju atskirai. Didžioji dalis Lietuvos piliakalnių yra apaugę savaime išaugusiais medžiais, kurie nebuvo teisingai prižiūrimi ir kontroliuojami. Šiandien tvarkant piliakalnius dažniausiai jie nenuplikinami šimtu procentų, paliekami tik kai kurie vertingi medžiai. Kaskart turi būti parengtas piliakalnio tvarkymo projektas, suderintas su paveldo institucijomis. Mes tikrai rastume kompromisą. Kiekvienu atveju svarstytume, ką galima pjauti, – ąžuolų turbūt neleistume. Dėl medžių ant Kauno piliakalnių kirtimo į mus niekas nesikreipė, bent kiek aš dirbu savivaldybėje – t.y. pastaruosius ketverius metus. Kartais išpjauti visus piliakalnio medžius gali būti ir žalinga. Tai priklauso nuo grunto, susiformavusių terasų. Teko matyti, kai, pašalinus medžius, piliakalnių šlaitai pradėjo slinkti. Manau, kad Kultūros paveldo skyrius turėtų parengti projektus, kaip tvarkyti Kauno piliakalnius, o mes juos derintume.

Rimgaudas Miliukštis
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas

Kiekvienais metais prašome skirti pinigų iš miesto biudžeto piliakalniams tvarkyti – įrengti laiptus, tvarkyti želdinius, tačiau neskiriama. Mano nuomone, pirmiausia turi būti skirta lėšų piliakalnių tvarkymo projektams parengti, o tada – jiems įgyvendinti. Galbūt keletą medžių ant piliakalnio galima palikti, o kitką – reikia skusti. Kaip gražiai atsivėrė Kauno pilis, kai per didelį vargą pašalinome medžius piliavietėje! Mano nuomone, Miesto tvarkymo skyrius turėtų organizuoti želdinių tvarkymą ant piliakalnių, tam turėtų būti numatytas finansavimas. O mūsų skyriui turėtų būti numatytas finansavimas aplinkai – laiptams, aikštelėms – sutvarkyti.

Jolanta Miliauskienė
Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo pavaduotoja

Jei medžiai avarinės būklės, juos skubiai tvarkome, kad ir kur jie augtų: ant piliakalnių ar kitur. Planiniams darbams pirmiausiai turėtų būti parengti tvarkybos projektai, tada – skirtas finansavimas jiems įgyvendinti. Medžius mieste prižiūri konkursą laimėjusi bendrovė. Darbų kaina priklauso nuo medžio skersmens, privažiavimo galimybės, kitų aplinkybių.

Kauną apjuosę piliakalniai

Aukštųjų Šančių piliakalnis įrengtas Nemuno dešiniojo kranto aukštutinės terasos krašte. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Eigulių piliakalnis stūkso Neries kairiojo kranto aukštutinės terasos krašte. Piliakalnyje stovėjo Eigulių pilis, minima 1379 m., 1382 m. birželio 30 d. ji sudeginta kryžiuočių.
Marvelės piliakalnis įrengtas Nemuno kairiojo kranto aukštumos krašte, įkalnėje tarp Lampėdžių tilto ir Akademijos. Jį supa autentiškas kraštovaizdis – griovomis išraižyti, mišku apaugę Nemuno slėnio šlaitai. Jis įkurtas I tūkstantmetyje.

Jiesios (Pajiesio) piliakalnis dar vadinamas Napoleono kalnu. Jis yra  atskiroje kalvoje Jiesios ir Nemuno santakoje. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Veršvų (Vilijampolės) piliakalnis įrengtas Nemuno kranto kyšulyje. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio buvo gyvenvietė, kuri sunaikinta nutiesus Kauno vakarinį apvažiavimą. Atsiradimo data: I tūkstantmetis prieš Kristų – II tūkstantmečio po Kristaus pradžia.

Vieškūnų piliakalnis dar vadinamas Šuneliškės kalnu. Jis stūkso Palemone, prie Kauno marių, buvusioje Vieškūnų kaimo teritorijoje. Piliakalnis įrengtas kaip mūrinę Kauno pilį iš pietryčių pusės dengiantis objektas su medine pilaite.

Šaltinis: Kultūros paveldo departamentas