Holzmanų šeima ir Lietuva

Tarp susirinkusiųjų į žydų gelbėtojų pagerbimo pietus buvo galima išvysti garsiosios lietuvių giminės palikuonę – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio anūkę Dalią Oną Zubovaitę-Palukaitienę. Čiurlionių ir Zubovų namuose vokiečių okupacijos metais prieglobstį rado ne vienas žydas. Ji draugiškai šnekučiavosi su Kauno žydų bendruomenės nare F.Kučinskiene. Pastaroji šiomis dienomis neteko Vokietijoje mirusios Margaretos Holzman, kurią visą gyvenimą vadino seserimi.

Velionės tėvai Maksas ir Helena Holzmanai 1923 m. iš Vokietijos persikėlė gyventi į Lietuvą ir, kaip rašo M.Holzman nekrologe valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje dirbanti Danutė Selčinskaja, jie įsteigė Kaune "Pribačio" knygyną bei leidyklą, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos. 1936 m. Holzmanai tapo Lietuvos piliečiais, bet tai neišgelbėjo Makso ir vyresniosios dukros Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais. Likusios gyvos Margareta ir jos mama Helena tapo Kauno geto žydų gelbėtojomis. Jų bute, pasak D.Selčinskajos, nuolat gyvendavo po kelis geto pabėgėlius, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos.

Dienoraštis virto filmu

Karui pasibaigus, H.Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Ta mergaitė vėliau tapo F.Kučinskiene, kuri iki paskutinių Helenos ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų jautė abipusę nuoširdžią meilę ir globą. Sovietmečiu baigusi aukštuosius agronomijos mokslus, Margareta dirbo moksline bendradarbe Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute ir Kauno botanikos sode, o 1965 m. drauge su mama Helena emigravo į Vokietiją. Deja, po trejų metų Helena žuvo avarijoje, o jos dukra Margareta, išsaugojusi motinos dienoraštį, išleido jį kaip knygą "Šitas vaikas turi gyventi" vokiečių kalba.

Knyga 2003 m. buvo išleista lietuvių kalba ir tapo atspirties tašku kuriant dokumentinį filmą "Vilties etiudas" (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). 1999 m. M. ir H.Holzman apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2005 m. Helena pripažinta Pasaulio tautų teisuole Jad Vašem.

Viena iš Glikų gelbėtojų

Padėkos renginyje kalbinta Ramutė Dubininkaitė-Raškevičienė prisiminė vokiečių okupacijos metus, kai į jų Dubininkų sodybą Žvirgždaičių valsčiaus Žalvėderių kaime atėjo Malka Glikienė su sūnumi Kopeliu ir dukrele Mina. "M.Glikaitė buvo mano vienmetė, tai mes su ja susidraugavome. Pas mus dažnai užsukdavo ir jos brolis Izaokas, o kiti šeimos nariai slapstėsi pas kitus patikimus kaimo žmones.

Mūsiškiai Glikai miegodavo daržinėje, ant šieno, o vasarą buvome miške pastatę jiems palapinę. Apie pustrečių metų taip slapstėme. Po karo išgelbėtieji palaikė artimus ryšius su mūsų šeima", – pasakojo Justino ir Marijonos Dubininkų dukra R.Raškevičienė, kuri buvo ryšininkė tarp šios žydų šeimos narių, kuriuos ilgai slapstė įvairios šeimos.

Padėjo 20 šeimų

R.Dubininkaitė nešiodavo Glikų laiškus, kuriuos jie rašydavo vieni kitiems arba palydėdavo juos tai pas Stanaičius, tai pas Sadauskus ar kitas šeimas, kurios buvo priglaudusios Glikų atžalas ir jų motiną.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, Kudirkos Naumiestyje gyvenusios Glikų šeimos galva Jankelis ir vyriausias sūnus Leiba buvo nužudyti 1941 m. liepos 4-ąją drauge su visais miestelio žydais vyrais, o kiti šeimos nariai paliko šią vietovę, kurioje tų pačių metų rudenį buvo sunaikinti visi likę gyvi žydai. M.Glikienė su keturiais savo vaikais (Pese, Kopeliu, Mina ir Izaoku) slapstėsi per visą vokiečių okupaciją. Juos slėpė pavieniai asmenys ir daugiau nei 20 šeimų. Šiuo metu gyvas tėra Izaokas Glikas, kurio prisiminimai apie šeimos gelbėtojus saugomi Vilniaus Gaono muziejuje.