31-ų kaunietis, neseniai darbą "Regitroje" iškeitęs į Mokosi.lt edukacinės platformos projektų vadovo pareigas, motociklais susižavėjo prieš keletą metų. Nuosekliai gilinosi į šios transporto priemonės vairavimo specifiką, Kelių eismo taisyklių niuansus, tačiau plieninį žirgą įsigijo ne taip seniai.

"Per ilgą automobilių vairuotojo stažą turėjau ir du motociklus. Pirmą pirkau universalų, kad galėčiau važinėti ir plentu, ir bekele. Pavažinėjęs supratau, kad tokio tipo motociklas man priimtiniausias, nes neriboja mano polėkių ir maršrutų", – aiškino A.Urbonas.

Po poros metų draugystės su "Aprilia" motociklu, vyras šį europietį iškeitė į japoniškąjį "Suzuki". Pirko naudotą, bet už priimtiną kainą. Su juo ir leidosi į kelionę po Europą.

Tačiau, prieš pasakodamas apie vasaros nuotykius, Aidas sulaukė klausimo apie avarijas.

Technika: motociklai gerai atlaikė daugiau nei 5 tūkst. km kelionę, nuotykių vyrai patyrė tik ieškodami sankabos rankenėlės. / A. Urbono asmeninio archyvo nuotr.

"Buvo keletas tokių juokingesnių. Vos nusipirkęs pirmąjį motociklą nuvažiavau pasirodyti draugams. Pasirodžiau, o kai apsisukau važiuoti atgal, priguliau ant šono. Kalniukas, smėlis, akmenys, o patirties tada turėjau labai mažai. Atsipirkau išgąsčiu", – pasakojo pašnekovas.

Dar komiškesnis epizodas nutiko vieno prekybos centro aikštelėje. Vyras dairėsi tinkamos parkavimo vietos. Kaip tik tuo metu tarp automobilių eilės išniro moteris su vaiku. Vyras nieko nelaukdamas kirto per stabdžius – tik bėda, kad per priekinius, tad nuvirto.

"Tai puiki iliustracija, kodėl, mokant pradedančiuosius motociklininkus, akcentuojama, kad, riedant lėtai, reikia stabdyti ne priekiniais, o galiniais stabdžiais", – ironizavo jis.

Italijoje autostradoje ne kartą matėme vaizdą, kai vairuotojas, diskutuodamas su keleiviais ir gestikuliuodamas, paleidžia vairą, išvis nusisuka nuo kelio.

– Papasakokite kaip, nepaisant Europą varžančių pandemijos apribojimų, jums kilo šios ilgos kelionės idėja?

– Su kolega tą mintį puoselėjome kelerius metus. Pasiūlymų ir idėjų buvo įvairių: važiuoti po Norvegiją, po Italiją, pasiduoti į Rytų pusę – Ukrainos keliais. Tačiau labiausiai patiko mintis keltis keltu iš Klaipėdos į Kylį ir kelionę motociklu pradėti per Vokietiją. Tačiau vienos šalies mums nepakako, todėl įtraukėme ir Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją, Monaką, Austriją, Italiją, Čekiją, Lenkiją. Iš viso per dvylika dienų sukorėme daugiau nei 5 tūkst. km.

– Nemenkas krūvis! Kaip sekėsi jį atlaikyti?

– Buvo įvairių dienų. Kartais įveikdavome 800 km, o kartais tik 300 km. Pernelyg nelėkėme, tempą dėliojomės pagal tai, kiek ir kur norėjome pamatyti. Technika atlaikė taip pat neblogai. Tik viename Prancūzijos kaimelyje kolega staigiau pristabdė ir nenulaikė motociklo. Šis virto, lūžo sankabos rankenėlė, dėl kurios vėliau turėjome nemažai reikalų. Pakeliui dar užsukome į servisą, bet jame niekuo negalėjo padėti, tad, nors ir be sankabos, nutarėme nuriedėti iki Marselio. Didesniame mieste tikėjomės lengvai pašalinti gedimą.

– Ar Marselyje problemos baigėsi?

– Motociklų, mopedų ten labai daug, todėl neabejojome, kad greitai nusipirksime rankenėlę ir tęsime kelionę. Vis dėlto, kai, pernakvoję viešbutyje, ryte užsukome į kelias didesnes motociklų dalių parduotuves, jose nieko neturėjo. Viską reikėjo užsakyti, o tai savaitė ar net daugiau laukimo. Tada pasileidome gatve, kur įsikūrę motociklų servisai, mažos parduotuvėlės. Užsukome gal į 20 taškų, bet niekas rankenėlės neturėjo. Galiausiai šiaip ne taip pavyko rasi kažką panašaus į reikiamą detalę.

– Ar per ilgą kelionę nebuvote pasiklydę?

– Dėl navigacijos problemų neturėjome. Naudojome elementarią programėlę "Google Maps", kažkokios specialios navigacijos motociklininkams net nėra. Tiesa, Prancūzijoje prie Nicos buvome įvažiavę į akligatvį, gal ten kažkada ir buvo kelias, bet atsidūrėme privačiuose kiemuose.

– Kuriose aplankytose šalyse keliai jums pasirodė tinkamiausi motociklininkams, o kur prasčiausi?

– Nenustebinsiu sakydamas, kad teigiama prasme išsiskyrė Vokietijos federalinės automagistralės. Nors skrieji 170–180 km/val. greičiu, nuolat esi lenkiamas. Paskui laukė nusivylimas, kai, ta pačia magistrale įvažiavus į Nyderlandus, tenka sulėtinti greitį iki 110 km/val. Kontrastas didžiulis, nors kelias toks pat puikus.

– Minėjote, kad aplankytuose didmiesčiuose įsiminė tolerancija motociklininkams, kai, įveikiant dideles spūstis, jus praleisdavo tarp eismo juostų. Ar toks požiūris smarkiai skiriasi nuo vyraujančio Lietuvoje?

– Radikaliai. Prancūzai, italai žiūri labai palankiai. Ten dviratės priemonės labai populiarios, todėl ir tolerancija maksimali. Pavyzdžiui, nuo Marselio iki Nicos buvo kilometriniai kamščiai, bet mopedai kirsdavo ištisinę liniją ir judėdavo priešpriešine juosta. Jų pavyzdžiu pasiekėme ir mes. Įvažiuoji į priešingą eismo juostą, pakeli ranką atsiprašydamas ir riedi į prieki. Jei atvažiuoja koks didesnis vilkikas, grįžti į savo juostą, o automobiliai tau dar palieka vietos manevrui. Lietuvoje kaip tik tyčia neįleistų: esą kuo tu čia geresnis už mus – stovėk spūstyje su visais! Bet juk aš tam ir važiuoju motociklu, kad su automobiliu neužimčiau daugiau vietos ir tau spūstis būtų mažesnė! Beje, tolerancijos prasme maloniai nustebino ir kaimynai lenkai.

Išbandymas: pa­sak Ai­do, jei iš­gy­ve­nai Pa­ry­žiaus eis­mo chao­se, ga­li sa­ve va­din­ti ge­ru mo­to­cik­li­nin­ku. / A. Urbono asmeninio archyvo ir „Scanpix“ nuotr.

– Jei lygintume eismą aplankytose šalyse, kur jis chaotiškiausias, o kur tvarkingiausias?

– Austrijoje eismas tvarkingas, bet ten pasitaikė ne vienas atvejis, kai mums judėjimą užkišo automobilis. Italijoje reikia saugotis visko aplinkui. Pavyzdžiui, sukant žiedu nėra skirtumo, kuria juosta rieda transporto priemonė. Jei žmogui prireikia, jis gali išsukti ir iš kairiausios juostos, nors pagal taisykles tai reikėtų daryti iš dešiniausios. Prancūzijoje važiuoti taip pat sudėtinga. Ten labai daug žmonių mopedais lekia į darbus, skuba, nardo bet kaip, net veždami vaikus. Tiesiog ten visi prie to įpratę ir saugosi. Per dvi paras Prancūzijos keliuose nematėme jokių eismo įvykių. Kaip vienas kolega pajuokavo: jei motociklu įveikei Paryžių, tai jau tikrai moki vairuoti.

Lietuvoje kaip tik tyčia neįleistų: esą, kuo tu čia geresnis už mus – stovėk spūstyje su visais!

– Ar skiriasi mūsų ir tenykščių vairuotojų elgesys prie vairo?

– Skiriasi temperamentas, charakteris, todėl ir prie vairo pietiečiai emocingesni. Italijoje autostradoje ne kartą matėme vaizdą, kai vairuotojas, diskutuodamas su keleiviais, gestikuliuoja ir paleidžia vairą, nusisuka nuo kelio. Arba jei važiuoja vienas, telefone įsijungia žaidimą ir spaudinėja burbuliukus (juokiasi). Tokių atvejų pasitaiko ir pas mus, bet gerokai rečiau.

– Kuris didmiestis jus labiausiai nustebino?

– Apie Paryžių jau užsiminiau. Amsterdame įsiminė dviračių karalystė. Jų ten žiauriai daug, visi važiuoja dviračiais, todėl gatvėse gausybė dviračių takų. Bet jie suprojektuoti, apgalvoti taip, kad netrukdytų nei automobilių, nei pėsčiųjų eismui. Net šviesoforai specialiai pritaikyti, kai kur takai atskirti borteliais, kad neįvažiuotų į kitas juostas. Viskas labai saugu.

Tačiau niekas neprilygs vaizdams, pamatytiems Marselyje. Ten važiuodamas gatve staiga išvydau žmones, gymiu nelabai panašius į tikruosius prancūzus, kurie tiesiog ant važiuojamosios dalies pasistatė kepsninę ir kepė kažkokius šašlykus! Lietuvoje tokį elgesį būtų sunku įsivaizduoti.

Arba Briuselyje prasukome pro Europarlamento rūmus. Ten būrys vaikų, jaunimo važinėja riedlentėmis, atlieka triukus, nors ten nėra jokių specialių rampų. Tiesiog šokinėja ant tų garbingų rūmų laiptų, turėklų. Šalia stovi apsaugininkai, gausybė praeivių, bet visi į tai žiūri labai tolerantiškai. Įsivaizduokite, jei pas mus riedlentininkai imtų taip šokinėti ant Seimo ar prezidentūros laiptų. Turbūt apsauga iškart nuvytų. Pamenu, kaip pasipiktino žmonės, kai Kaune riedlentininkus įsileido į Vienybės aikštę ir jie ten kažką nubraukė. O Europoje mąstoma kitaip: jei yra miesto infrastruktūra, ji turi tarnauti miestiečiams, o materialūs nuostoliai kompensuojami. Juk geriau, jei paaugliai taip aktyviai leis laisvalaikį, nei rūkys ar gers pakampėse.

– Minėjote, kad ir policijos pareigūnai į motociklininkus žiūri tolerantiškiau. Esą jeigu Lietuvoje būtumėte važinėjęs taip, kaip Italijoje, iškart netektumėte vairuotojo pažymėjimo.

– O, taip! Ne kartą teko kirsti ištisines linijas, pavažiuoti prieš eismą, bet atsiprašai, ir tiek žinių. Pareigūnai taip pat supranta, kad dviratės priemonės tam ir skirtos, kad iš vieno taško į kitą nuvyktum greičiau nei automobiliu. Be to, taip palengvinama didžiulių spūsčių problema, prisidedama prie oro taršos mažinimo. Aišku, viską reikia daryti nepametant galvos ir nekeliant pavojaus aplinkiniams.

– Gal susidūrėte su neįprastomis taisyklėmis ar kelio ženklais?

– Labai atidžiai jų nenagrinėjau, buvo per mažai laiko. Bet, pavyzdžiui, Prancūzijoje motociklininkai privalo mūvėti apsaugines pirštines. Vietos medikai paskaičiavo, kad motociklininkų avarijose dažnai nukenčia rankos, o plaštakos gydymas, operacijos ir reabilitacija kainuoja labai daug. Todėl vietos sveikatos apsaugos sistema pasiūlė greta privalomo šalmo įvesti ir prievolę mūvėti pirštines. Sakyčiau, labai protingas sprendimas.