Kas pasikeitė Kaune ir paties miesto vadovo gyvenime per pirmuosius darbo metus savivaldybėje ir ko dar gali tikėtis kauniečiai?

– Ar metai mero kėdėje prabėgo greitai?

– Kaip ir visi pastarieji metai – kaip viena diena. Nespėjai apsidairyti, o jau metų nėra. Laikas bėga vienodai greitai, bet čia sunkiau, nes yra daug priežasčių.

– Sunkiau buvo pirmosiomis dienomis ar dabar, kai darbai įgauna pagreitį?

– Kai dirbau versle, pats viską planavau, tariausi su žmonėmis, su specialistais, kaip ką pirksime, kaip sudėliosime biudžetą, ką planuosime. Buvo lengviau. O čia viskas tave riboja.

Negaliu sakyti, kad per vienus metus visus savivaldybės darbuotojus pažinau. Daugelio jų net nematau. Matau vadovus, o ir ne visų jų kompetencija tenkina. Ne tų, kuriuos atsivedėme, bet tų, kuriuos radome čia.

Pats baisiausias dalykas, kad žmonės ateina į savivaldybę ieškoti priežasčių, kaip ko nors nedaryti. Ir jie gali rasti tam šimtą priežasčių, kad nedarytų, bet nepersuka savo smegenų į tą pusę, kaip padaryti nepaisant esančių trukdžių. Imi galvoti, kad pats esi kvailas ir nieko nesupranti. Tai sunku ir gaišina laiką.

O kol nepažįstu tų žmonių, vis tiek tikiu – jie turi patirties, darbo stažą, kitų pranašumų. Pradžioje, kelis mėnesius ar pusę metų, tai labai stabdė. Galiausiai imu norėti prabilti kitomis kalbomis. Rusiškai negaliu, tai išsilieju ukrainietiškai. Būna, kad ir kumščiu trenkiu į stalą. Pasakyti, kada sunkiau – pradžioje ar dabar, manau, pats tas žodis nėra visai tinkamas. Nesunku, tik erzina visiškai kitoks darbo stilius negu privačiame versle, nes čia daugiau tokių, kurie ateina, pūsteli miglos porciją į akis, o tu jau toje migloje kapanokis, kol atsirenki, kas ir kaip, žiūrėk jau kelios dienos praėjo, o tada jie naujos miglos sugalvoja. Dar nėra tarp manęs, mano komandos narių ir senųjų likusių darbuotojų visiško pasitikėjimo. Komanda, su kuria atėjome, yra puiki: vieni kitus gerai pažįstame, žinome, kaip greitai kuris dirba, kas kam lengviau sekasi, kas sunkiau, vienas kitam padedame, tariamės. O kapanotis po tą senų valdininkų miglą yra labai sunku.

– Regis neabejojate pasirinkta komanda? Ar norėtumėte ką nors keisti mero komandoje arba valdančiojoje koalicijoje?

– Šiandien dar ne, bet tai nereiškia, kad po pusmečio nenorėsiu to daryti. Negali nei vicemerai, nei administracijos direktorius ar jo pavaduotojai po vieną atlikti visų darbų. Arba mes kartu pasieksime, kad visi savivaldybės darbuotojai dirbs, kaip dirbama privačiame versle, arba keisime juos.

Dažnai juokauju, kad balandis – švaros mėnuo. Aš gatvių neisiu šluoti. Valysiu savivaldybę. Tik keblu dėl įrankių. Pritaikius visus įstatymo suteiktus įrankius, vėl pasidaro ilgas ir brangus procesas. O valstybės tarnyba ir ta sąvoka "valstybės tarnautojas" mieste atrodo keistai: tiesiog reikia dirbti miestui. Jeigu dirbi gerai, atlieki savo pareigas ir gali daugiau, kyli į aukštesnes pareigas ir tiesiog dirbi toliau be kokių nors konkursų. O čia toks įspūdis, kad ta sąvoka "valstybės tarnautojas" buvo sukurta tam, kad partijos galėtų per neaiškius konkursus sukaišioti savo gimines, draugus, artimuosius, kurie gautų algą, bet nedirbtų. Ir tai ne įspūdis, tai faktas.

– Kas labiausiai erzina Kauno merą?

– Dar viena iš nesąmonių yra viešieji pirkimai. Keista, kad dabar turi naudotis keistai prieš kelerius metus sudarytomis sutartimis keleriems metams į priekį, nors pagal skaičius ir darbų kokybę aiškiai matai, kad jos yra nelogiškos, tačiau nieko negali padaryti. Jeigu nori nutraukti viešuosius pirkimus – tragedija. Jeigu nori protingai padaryti, visada šiame pastate atsiras kas nors, kas įrašys į viešųjų pirkimų procedūrų sąlygas kokią nors nesąmonę, tu paskui tose procedūrose kapanosiesi keturis mėnesius, nors jau ir bus aišku, kas negerai, pakeisti nebegalėsi nieko.

Kiekvienam žmogui į smegenis neįlįsi ir nepasakysi, ar jis supratimo neturi, ar specialiai tą daro. Dažnai tarnautojai ką nors padaro, paskui sulenda į savo vadinamąsias celes šiame paveldo pastate ir laukia 17 val., kad išeitų namo. Nekalbu apie visus, bet tokių yra. Man atrodo, kad tie dalykai erzina ne tik mane, bet ir visus kitus merus. Visa ta sistema, mano supratimu, yra sukurta tam, kad kažkas nevogtų, kad nepažeistų viešųjų ir privačiųjų interesų, nepradėtų dalyti užsakymų draugams ir pan. Bet tai neapsaugo miesto ar valstybės biudžetų. Mums labiau rūpi geros paslaugų kainos ir darbų arba paslaugų kokybė, bet labai sunku tai pasiekti. Kartais reikia imtis tokių priemonių, kurios gal ir negeros: kreipiesi viešoje erdvėje, kad, jeigu bus aukštos kainos, mes nepirksime paslaugos. Tada jau geriau prarasime dar metus, bet tų darbų nepirksime. Taip buvo dėl gatvių remonto – jeigu nori dirbti, visos kompanijos turi siūlyti palankias kainas. Kai tik bandoma tuščiai ginčytis, prisimenu savo jaunystės miuziklą "Ugnies medžioklė su varovais", kur dainuoja: "Kartais noris, noris duot kam nors snukin, ar ištart žodžius atžagarius."

– Atrodo, kad ūkiniams miesto reikalams skiriate daug dėmesio. O kaip kultūra, švietimas, sveikatos apsauga?

– Kaip ir sakiau, vienas aš nedirbu. Kiekvienas vicemeras, administracijos direktorius ir jo pavaduotojai yra išsidaliję sritis. Kas vyksta mieste, žinau ir kažkiek viskame dalyvauju. Tose srityse, kuriose jaučiuosi stiprus, natūraliai dalyvauju daugiau, o kitose srityse dalyvauja tų sričių specialistai.

– Esate paskelbtas geriausiu Lietuvos metų meru. Kaip manote kodėl?

– Gal pagrindinė priežastis, kad esu nepartinis ir nepriklausomas, atėjau iš verslo, kur buvau vienas iš žinomiausių Lietuvoje, ir sulaukiau daugiausia dėmesio iš aplinkos. Kita vertus, nulėmė ir pradėti darbai.

– Išvardykite penkis svarbiausius pirmųjų metų darbus Kaune.

– Pirmas – tai savivaldybės administracijos reorganizacija, kurią pradėjome nuo pirmos dienos, nes buvome pasiruošę jau anksčiau. Paruošimas daugiafunkcio centro su S.Dariaus ir S.Girėno stadionu, sporto hale, lengvosios atletikos maniežu, Dainų slėniu ir visomis prieigomis rekonstrukcijai ir statyboms. Taip pat – sėkmingas sudalyvavimas Švietimo ir mokslo ministerijos surengtame mokslo ir technologijų populiarinimo centro konkurse ir pasiruošimas jį įgyvendinti. Tai tokie statybiniai dalykai. Yra ir tokių darbų, kurie ne visiems miestiečiams patinka – tai mokyklų reforma. Bet visada taip yra – jeigu ką nors darai, nebūtinai visi turi būti patenkinti. Proveržis įvyko sprendžiant vietų vaikų darželiuose trukumo klausimą. 2015 m. pradžioje trūko 740 vietų, o šiemet rugsėjį planuojame, kad darželiuose tilps visi norintieji. Subalansavome biudžetą. Kadangi administracijos direktorius – buvęs bankininkas, per praėjusius metus labai sumažinome įsiskolinimus – 45 mln. eurų. Šiandien miestas neturi pradelstų skolų, o tai labai svarbus rodiklis ir valdant miestą, ir versle. Neliko pradelstų skolų ir pačioms savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms. Tai pirmi metai, kai jos turi pinigų, kuriuos gali investuoti į kokybiškesnes paslaugas, gali piginti savo teikiamas paslaugas. Beje, šilumos kaina Kaune mažėjo labiausiai. Pernai vasarį kilovatvalandė kainavo 6,2 cento, o šiemet – 5,2 cento. Vidutinė sezono šildymo kaina sumažėjo 16 proc., ir kauniečiai šį sezoną už šilumą sumokėjo 11 mln. eurų mažiau. Darbų buvo ir daugiau. Galima šaipytis ir iš buvusių, ir iš dabartinių gatvių. Bet pažiūrėkime į tai miestiečio akimis. 2012–2014 m. savivaldybė gaudavo vidutiniškai 320 kauniečių skundų per metus dėl gatvių duobėse sugadintų automobilių. Pernai tokių skundų buvo 10 kartų mažiau – tik 30. Susodinau Aplinkos apsaugos ir Miesto tvarkymo skyrių atstovus, kad išsiaiškintume, kas privalo sutvarkyti nupjautų medžių kelmus, nes miesto šalikelės pilnos kelmų. Tada klausiu: kas moka "Anykščių šilelį"? Teko padeklamuoti pradžią ir pasakyti: nupjovėte medį, išraunate kelmą ir nelaukiate, kol reikės sodinti naują medį. Kai sodinsite, iškasite duobę. Dabar tokią akciją ir vykdome mieste, kad Kaunas nebūtų kaip Anykščių šilelis, kur kalnai kelmuoti, pakalnės kaip mano galva nuplikusios.

Galima pasidžiaugti, kad mieste aktyvėja statybos, verslas labiau pasitiki miestu – įsigijai žemės sklypą ar objektą, laiku galėsi pradėti statybas ar kitus darbus. Tas pasitikėjimas iš išorės džiugina, o mes tikime, kad didelės verslo kompanijos tesės savo pažadus.

– O kuriuos darbus norėjote kuo greičiau padaryti, bet per metus dėl kokių nors priežasčių nepavyko?

– Visus darbus norėjome greičiau padaryti. Visi jie juda, bet taip lėtai, kad oj, oj: sporto kompleksas Ąžuolyne, mokslo ir technologijų populiarinimo centras Nemuno saloje. Nemanau, kad iš viso reikėjo tokio konkurso tarp Vilniaus ir Kauno ieškant vietos mokslo centrui – čia ta pati Lietuva. Kaune patogiau, tai iš karto čia ir reikėjo statyti. Skyrėme daug pajėgų, subūrėme didelę komandą, kad pasirengtume tam. Projektui įgyvendinti reikės dar didesnės komandos, tai geriau būtų iškart sutelkti jėgas įgyvendinti.

Laisvės alėjos statyboms šie metai būtų labai geri, ir darbus pradėti būtų palankiau šiemet, kai jau pasiruošta visiems viešiesiems pirkimams. O dabar įvykdytas viešasis pirkimas labai ilgam terminui, nepasiruošus nupirkti visko, ko reikia. Gal pagaliau jau pamatysime granito plokštes, kurias, duos Dievas, architektas patvirtins. Iki šiol visų siūlytų spalvos ir atsparumo rodikliai netiko. Nenorime, kad būtų taip kaip Vilniuje, kur po kelerių metų vėl reikėjo keisti. Tai pati brangiausia medžiaga, todėl prastos parinkti negalime. Kitas dalykas – bus nupirkta tik vienai Laisvės alėjos atkarpai, ir neaišku, ar kitą konkursą surengus, kitas rangovas sugebės tose kasyklose nupirkti analogiško granito. Jeigu klijuoji kambaryje tapetus, neperki jų vienai sienai, o po metų – kitai. Geriau sutartyje numatyti, rezervuoti ar pagaliau visus tapetus nusipirkti, o tada – klijuok jau, kada panorėsi. Ir rangovo negali paskubinti, nes sutartyje numatyta, kad jis darbus gali baigti iki 2017 m. vasario.

– Kokios didžiausios mero klaidos per tuos metus?

– Didžiausia klaida – kad tapau meru (juokiasi). Nebūtų tiesioginių merų rinkimų, o mūsų organizacija būtų turėjusi galimybę skirti merą, tada būčiau skyręs ką nors iš jaunimo. O dabar klaidų pridarau kiekvieną dieną. Viena tokia didelė klaida – su daugiafunkciu sporto centru Ąžuolyne. Jau pačią pirmą dieną būčiau rinkęs architektus ir iš karto daręs techninius projektus. Ir dabar viską padarysime, bet tai labai ilgai užtrunka.

– Televizijos humoro laidoje turite antrininką – Artūras Orlauskas parodijuoja Kauno merą. Kaip vertinate?

– Specialiai nežiūriu, tik kai sužinau, kad rodė, atsisuku programą ir pažiūriu. Švelniai ten, mažai kritikuoja. Kitąmet turėtų būti daugiau kritikos (juokiasi).

– Ar per metus pasitaisė santykiai su Prezidente Dalia Grybauskaite?

– Nei būdamas versle, nei tapęs meru neturėjau santykių su dabartine Prezidente. Su Valdu Adamkumi per renginius prezidentūroje ar pramonininkų konfederacijos renginius pakalbėdavome, santykiai buvo kitokie. O su Dalia Grybauskaite santykių lyg ir nėra, tai nelabai buvo ką ir taisyti ar kam sugesti. O tai, kas vyko per rinkimų kampaniją, nežinau, ar viskas buvo suderinta su ja. Aš į tai nesigilinau.

– Kaip pasikeitė jūsų asmeninis gyvenimas einant mero pareigas?

– Didelių pakitimų nėra, bet anksčiau buvo žymiai įdomiau gyventi. Miegu visada ramiai. Studijų metais esu dirbęs ugniagesiu. Išmokau keltis tada, kai pažadina.

– Ar lieka laiko pomėgiams: nuvažiuojate į medžioklę, pasikaitinate pirtelėje, pažiūrite krepšinį?

– Į pirtelę labai retai nueinu. Eidavau su žmona porą kartų per savaitę – ji įjungdavo, kad užkaistų tada, kai grįždavau iš darbo. Dabar, kai vienas, ir rizikinga, ir nesaugu. O kviestis draugų kompaniją nelabai ir pavyksta, nes kitą dieną reikia į darbą, o ir savaitgaliais dažnai kur nors dalyvauju. Į medžioklę išvažiuoju, bet gerokai rečiau. Čia kaip ir namą statant – paskutinės vinies niekada neįkalsi, tai reikia darbus patraukti į šoną ir išvažiuoti. O miške gerai – sėdi, apie viską pagalvoji.

– Meru tapote kaip vienišas vyras, o dabar šalia jūsų dažnai matome žavią damą. Ar ji išsako pastabų jums kaip merui? Gal ką nors pasiūlo, kaip geriau padaryti, kokį sprendimą priimti?

– Asmeniniame gyvenime niekas nepasikeitė. Tapęs meru, stengiuosi mažiau vaikščioti į renginius, nes kai einu vienas, nelabai smagiai jaučiuosi. Buvau pratęs visą gyvenimą visur vaikščioti su žmona. Retkarčiais su drauge kur nors nueiname. Bet tai sudėtinga, nes ji gyvena Palangoje, o dirba Plungėje. Dideli atstumai, todėl matote mus per renginius savaitgaliais. Bet ir tai retenybė. O kam dar moteris apsunkinti kasdieniais reikalais?

– Ar kauniečiai turės oficialią pirmąją Kauno ponią?

– Neturiu tokių planų. Niekada nesakyk niekada, bet tai nėra paprasti dalykai. Sako, laikas žaizdas gydo, bet randus palieka.

– Atskleiskite, ko kauniečiai dar nežino apie Kauno merą?

– Kartais kauniečiai žino apie mane daugiau, negu aš pats žinau.

– Sako, valdžia gadina žmones. Ar jus sugadino?

– Nesugadino. Aš turbūt jau atėjau sugedęs. Ar galima sugadinti dar labiau? Man visada juokingai atrodo, kai susitinka prieš dešimt metų ir prieš penkerius metus buvę ministrai, ir jie vienas į kitą kreipiasi "ponas ministre" ir "gerbiamas ministre". Atrodo, jie abu mėgaujasi tuo ir jaučiasi reikšmingi. Na ir kas, kad tu dirbai ministru? Man patinka, kad daugelis savivaldybėje į mane jau kreipiasi vardu. Koks čia tas mero titulas? Darbas yra darbas.

– Jeigu būtų leista sugrįžti pusantrų metų atgal, dalyvautumėte merų rinkimuose?

– Jeigu vyktų tiesioginiai merų rinkimai, vienareikšmiai – taip. Jeigu būčiau nėjęs, nemanau, kad mieste būtų daug pokyčių. Nesureikšminu savęs, bet liktų visa ta pati sistema, kur įdarbinta draugų ir pažįstamų.

– Kokius svarbius darbus planuojate antraisiais metais?

– Svarbu padaryti suplanuotus darbus, bet ir naujus projektus reikia pradėti. Stengsimės parengti kuo daugiau techninių projektų negalvojant apie tai, iš kur bus finansavimas. Pinigų rasime, arba miestas pajėgs tai padaryti savo lėšomis. Kaune turi atsirasti daugiau ir įvairesnių erdvių laisvalaikiui praleisti, bet kol kas jų nevardysiu. Šią vasarą daug dėmesio skirsime sutvarkyti mokyklų sporto infrastruktūrai, kuri apleista, vaikų darželiams, parkams. Bet tai nėra esminiai ir labai daug miestui kainuosiantys dalykai, todėl niekada nesuprasiu, kodėl anksčiau tai nebuvo tvarkoma. Daugiau į priekį nieko nesakysiu.

Komentarai

Vasilijus Popovas, vicemeras, Socialdemokratų frakcijos narys

Mero Visvaldo Matijošaičio darbą vertinu teigiamai. Galiu pasakyti, kad ne visi spėja pagal jo tempus. Per vieną susirinkimą būna 15–20 užduočių, o paskui reikalaujama rezultato. Jeigu jo nėra, tai ir kritikos meras negaili. Tada jau nežiūri, kieno kokio dydžio antpečiai. Pokyčių reikėjo. Galiu palyginti, kaip buvo praėjusią kadenciją, kai atėjau dirbti, ir dabar, tai galiu pasakyti, kad skiriasi kaip diena ir naktis. Labai gerai, kad meras išmano ūkinius ir finansinius reikalus. Kaip dirbęs versle, moka derėtis su verslininkais. Yra daug pavyzdžių, kaip pavyko sutaupyti perkant darbus, nes meras išsiderėjo: tai ir elektros pirkimas, ir miesto žaliųjų plotų tvarkymas. Ne visi patenkinti, kad mokyklos pertvarkomos, bet palikti taip, kaip buvo, negalima. Visi žinome, kaip reforma vyko anksčiau. Dabar tas klaidas reikia ištaisyti. Akivaizdžių klaidų mero darbe aš nematau. Nebent toks asmeninis bruožas, kad jeigu jau nusprendė, pakeisti tą apsisprendimą neįmanoma.

Rimantas Mikaitis, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas

Mūsų frakcijos nariai dirba išvien su meru ir valdančiosios daugumos bendražygiais. Mus džiugina, kad yra daugiau dinamikos: nebijoma priimti sprendimų ir jie neatidėliojami, sprendžiamos tokios įsisenėjusios problemos, kaip gatvių, šaligatvių, įvažų į daugiabučių namų kiemus remontas ir tvarkymas. Įgyvendinami ir kiti miestui ypač svarbūs projektai: daugiafunkcio sporto komplekso rekonstrukcija ir statyba Ąžuolyne, mokslo ir technologijų populiarinimo centro įsikūrimas Nemuno saloje. Daug kur juntama V.Matijošaičio sukaupta patirtis dirbant versle. Atliekami darbai atitinka kauniečių lūkesčius, nes žmonės pastebi vis daugiau pokyčių miesto gatvėse ir kitose viešosiose erdvėse.

Andrius Kupčinskas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas

Ta patirtis – išskirtinė, nes prieš tai dvi kadencijas dalyvavome valdančiojoje daugumoje, o dabar reikėjo priprasti dirbti kitaip. Demokratijos principų pamynimas ir demokratinių normų suvaržymas buvo didelis akibrokštas. Jeigu ir vienas politologas pasakė, kad tai yra tik smulkmena, tada demokratiją savivaldoje galime laidoti. Matome, kad ignoruojamos nevyriausybinės organizacijos ir mokyklų bendruomenės jungiant mokyklas. Mokyklų direktorės bauginamos. Gyvename teisinėje valstybėje, ir kelios mokyklų bendruomenės įrodinėja viešąjį interesą teismuose. Kai kurioms jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Aišku, ne viskas taip tamsu. Džiugina tęstiniai darbai, ypač remontuojant gatves. Iki šios vasaros dar galiojančią sutartį gatves tvarkyti "Remix" technologija mes pasirašėme 2013 m., nors tuometė opozicija kritikavo, kad elgiamės negerai, o dabar jie tapo valdančiąja dauguma ir naudojasi tuo pačiu grėbliu bei volu.

Laisvės alėjos rekonstrukcija pradėta ir buvo žadama pagreitinti darbus, bet dabar per siaurą "Vieningam Kaunui" priklausančio architekto plytelių interesą darbai Laisvės alėjoje įstrigę. Yra ir daugiau neskaidrumo. Pavyzdžiui, iš mero sūnaus įmonės nupirkti automobiliai. Dėl to jau kreipėmės į atitinkamas institucijas. Apie naujus darbus daug kalbama, dviem projektams teikiamas išskirtinis dėmesys, bet, be skambių žodžių, kol kas nieko daugiau nėra. Realūs darbai vėluoja, techniniai projektai neparengti. Savivaldybės administracijos reforma įvykdyta, bet įsteigtos naujos biudžetinės įstaigos, kurios atlieka tas pačias funkcijas, ir atrodo, kad jų bus daugiau. Tai rodo, kad reforma buvo skubota ir dabar bandoma taisyti klaidas. Neatsakyta į mūsų klausimus, kiek žmonių įdarbinta savivaldybėje ir jos įmonėse nuo 2015 m. balandžio, tad paslapties šešėlis lieka. Mūsų opozicinė frakcija per metus pateikė tarybai 95 pasiūlymus, bet nė į vieną nebuvo atsižvelgta. Skelbiama, kad Kaunas pilnas kultūros, o Bibliotekų metais uždarinėjamos bibliotekos, Centrinis knygynas išnuomojamas, panaikinta miesto garbės piliečio Bernardo Brazdžionio premija. Ši miesto taryba yra kitokia, nes, pasikeitus įstatymams, galios centras persikėlė į merą.

Kęstutis Pūkas, frakcijos "Kitokia Lietuva" seniūnas

Mane ima liūdesys, nes meras nesilaiko rinkėjams duotų pažadų. Buvo kalbama, kad savivaldybė bus atvira, dirbs skaidriai, o dabar to nėra. Viskas po truputį perduodama saviems, verslui. Kad perduodama verslui, gal ir nėra blogai, bet tai reikia daryti skaidriai. Paskelbė, kad pirks automobilius, o paskui paaiškėjo, kad jie perkami iš mero sūnaus įmonės. Aš labiausiai rūpinuosi žmonių gerove. Žmonių gyvenimas tik blogėja, viskas brangsta ir niekas nesikeičia. Gerai, kad gražinamas ir tvarkomas miestas, bet ar bus jame žmonių? Dirbti reikia ne dėl miesto, o dėl žmonių, kad jiems čia būtų gera, kad jie būtų laimingi. Ypač skurdžiausiai gyvenantys žmonės yra pamiršti, į juos neįsiklausoma.