Silpnybė – Rytai

Prasilenkę gatve su 21-erių Vaiva Kairaityte, veikiausiai atsigręžtumėte per petį. Juk nedaug merginų miesto pilkumą skrodžia ryškiai geltonomis striukėmis ir margaspalvėmis kepurėlėmis.

"Kiek save atsimenu, esu bachūrska. Nemėgau suknelių. Mama sako: "Dirbi mokytoja, tai bent kostiumines kelnes įsigyk, nagus nusilakuok." O man ir taip gerai, – nusiėmusi galvos apdangalą, Vaiva išlaisvino trumpus kaštoninius plaukus. Dar prieš kelerius metus ant mergins galvos jų visai nebuvo, bet šį kartą ne apie tai.

"Nenorėčiau kalbėti apie ligą. Ji – praėjęs etapas", – į ateitį žvelgė kovotoja, vos prieš kelias savaites, po ilgo laiko užlipusi ant prizinės pakylos ir pasipuošusi Lietuvos visiško kontakto karatė čempionato sidabru.

"Man neteko sutikti kito žmogaus, kurio kelias sporto link būtų kaip mano", – paklausta, kas ir kaip ją suvedė su Rytų kovos menais, V.Kairaitytė prisiminė vaikystę ir savo neišmatuojamą aistrą viskam, kas susiję su Rytų kultūra. Pradedant animaciniais filmukais, baigiant – kalba ir raštu. Matydamas sesers silpnybę, brolis kartą ją pakvietė į kiokušin stiliaus karatė treniruotę.

"Ar patiko? Esu ir buvau perfekcionistė, todėl pradėjusi negalėjau daryti atmestinai", – savo kelią į klubą "Osu", kuriame mergina jau dešimt metų, ir sporto pasaulį prisiminė Vaiva.

Tiesa, tuo metu vienuolikmetei moksleivei kur kas didesnį įspūdį padarė ne tatamis ar baltais kimono apsirengę kovotojai, bet treneris Linas. Merginą, kurią kiti mokykloje laikė uždara keistuole, jis priėmė tokią, kokia ji yra.

Jautėsi ypač stipri

Pirmosioms treniruotėms kovotojai rinkosi mokykloje, kur prakaitą valydavo rankšluosčiais, o persirengdavo toje pačioje salėje ant suolelių. Treniruotės įtraukė? Vaiva papurtė galvą.

"Man patiko pasisekimo jausmas", – taip tuometę būseną įvardino kaunietė.

Tvirto sudėjimo mergina nesunkiai įveikdavo bendraamžius ar net vyresnius vaikinus, todėl manė, kad jai sekasi. Juolab sulaukdavo pagyrų ir iš trenerio, ir iš brolio.

"Buvo ir traumų. Kartą lūžo koja. Prakirsta lūpa – niekai. Krumpliai? Jie nuolat nubrozdinti. Turbūt ne kartą matėte krauju aptaškytus kovotojų kimono", – nuo savojo kostiumo, mergina taip pat ne kartą šalino kraujo dėmes.

Per pirmuosius metus Vaiva gavo tris diržus. Pirmąjį baltą, kuris atlieka eilinio diržo funkciją – juosia liemenį, pakeitė oranžinis, šį – oranžinis su mėlyna juostele, galiausiai atkakliai kovotojai buvo užrištas mėlynas. Vėliau buvo diržų štilis ir sunkus darbas.

"Merginų grupėje nebuvo daug – aš ir Erika. Ji nuo pradžių ėmė pirmas vietas, o mano pirmieji trys metai buvo be medalių, – Nesėkmės ant tatamio, anot pašnekovės, ją užgrūdino ir užaugino. – Kai pradedi nuo pralaimėjimų, lengviau. Kur kas sunkiau būtų buvę, jei po virtinės pergalių lydėtų pralaimėjimai. Kai aš ėmiau laimėti, sunkiai tikėjau tuo, kas vyksta."

Liga viską pakeitė

Šešiolikmetė Vaiva buvo kaip niekada stipri. Treniruodavosi kiekvieną dieną ir net savaitgaliais, o Lietuvos jaunių čempionate nukovusi vieną stipriausių varžovių į Lietuvą atvežė aukso medalį. Tiesa, nors po medalių teikimo ceremonijos priešininkė ir mestelėjo, esą tai nebuvo geriausias jos pasirodymas, nes kovai mažai ruošėsi, auksas tąkart tviskėjo ant Vaivos kaklo, o merginos savivertė kilstelėjo keliais laipteliais aukščiau.

"Pirma vieta, o kartu su ja atsirado dar daugiau motyvacijos", – mergino užmojus negailestingai sugriovė liga – kitąmet varžybose ji nebedalyvavo.

Apie tai, kad serga, Vaiva sužinojo būdama vos septyniolikos, kai ruošėsi artėjantiems abitūros egzaminams. Nuolatinį nuovargį ir energijos stoką ji nurašė nuovargiui ir miego trūkumui, kol kartą grįžęs iš pamokų, draugas ant jos kaklo pamatė guzelį. Antibiotikai nepadėjo – abiturientei buvo diagnozuota viena iš kraujo vėžio formų – Hodžkino limfoma, antra stadija. Moksleivės laukė intensyvus gydymas ir chemoterapija.

"Liga atėmė galimybę sportuoti, daryti tai, be galo mėgstu", – merginas balsas ėmė strigti, o aš temos nebetęsiau, nes dar pokalbio pradžioje su Vaiva sutarėme apie šį etapą nekalbėti. Žinau tik tiek, kad per trumpą laiką mergina išgyveno tiek, kiek kiti nepatiria per visą gyvenimą. Dar iki ligos laidojusi visus, kurie suserga vėžiu, sužinojusi savo diagnozę jauna mergina nusprendė nepasiduoti.

Ruošiasi iššūkiams

"Kai po ligos grįžau į sportą, supratau, kad žmogus gali būti labai silpnas", – V.Kairaitytės balsas skambėjo kaip niekad tvirtai, o mano širdį virpino jos pasakojimas.

Šešiolikos įveikusi pusmaratonį, po dvejų metų mergina sunkiai nubėgdavo ir 3 km. Daugiau palypėjusi laiptais turėdavo stabtelėti, o treniruotės viduryje apsipylusi prakaitu alpdavo.

"Pavydėjau visiems draugams, kurie ėjo į priekį jau su suaugusiaisiais. Supratau, kad aš to lygio dar nepasiekusi", – keturių metų pertrauka, pasak pašnekovės, padarė savo. Kaip ir jos noras būti ten, kur galėjo būti.

"Buvo sunku priimti save tokią. Čia tu geras, čia – jau lievas. Nemeluosiu, buvo noras spjauti į viską, bet nepasidaviau, todėl dabar esu stipri. Stipri kaip niekad, tiek fiziškai, tiek dvasiškai, – Kovotoja neslėpė, kad visa tai atėjo per juodą darbą ir atkaklumą. – Tarkim vakar užtrukau kirpykloje, tada vėlavau į darbą ir į treniruotę. Žinoma, galėjau neiti, nes smarkiai lijo, aš nešiau sunkią rankinę, kompiuterį, buvau kiaurai permirkusi, bet noriu rezultato, todėl turiu dirbti."

Prakirsta lūpa – niekai. Krumpliai? Jie nuolat nubrozdinti. Turbūt ne kartą matėte krauju aptaškytus kovotojų kimono.

Apie ką dabar svajoja Vaiva? Apie auksines juosteles ant juodo diržo, danus ir Japoniją, kur šiemet vyks Pasaulio kiokušin stiliaus karatė absoliučios svorio kategorijos čempionatas. Tiesa, tam, kad svajonė virstų kūnu, reikia įveikti nemažai laiptelių. Diržas ir trenerio rekomendacijos bilieto negarantuoja – būtina užsitikrinti pergalę Lietuvoje ir Prahoje vyksiančiose varžybose. Pirmų vietų laimėtojai iškart keliauja į Japoniją, antriesiems taip pat dažniausiai pasiseka, trečia vieta kelialapio į svajonę negarantuoja.

"Ilgas kelias, bet tie, kurie sportuoja supranta, kad tai yra nuoseklaus darbo rezultatas", – darsyk prisiminusi saldžią vasario pergalę V.Kairaitytė savo galimybes vertino palankiai.

Nėra sėkmės nešančio kimono

Siekti tikslams sportinio užsispyrimo jai pakanka. Ne veltui, stebėdamas Vaivos kovas Lietuvos visiško kontakto karatė čempionate komentatorius "Osu" klubo atstovę apibūdino kaip japoniško charakterio bruožų merginą, kovos šūksniais išreiškiančią savo užsispyrimą ir emocijas.

"Kartais pasiseka, o visa kita yra darbas. Jei daug metų sportuoji, stengiesi, neįmanoma, kad būtum blogas", – paprašyta išvardinti savo stipriąsias savybes, Vaiva trumpam susimąstė.

Be jau minėto sportinio užsispyrimo, ji – gera psichologė. Tokie esą privalo būti visi kiokušin stiliaus karatė kovotojai, priešingu atveju, kad ir kokia gera technika būtų, ji nepasiteisins. Todėl prieš kiekvieną kovą mergina kartu su treneriu aptaria ėjimus ir analizuoja priešininkus, kaip tai daro šachmatininkai prieš partijas.

"Kovotojui svarbus lankstumas. Jei jo neturi, ieškai sprendimų", – be skrupulų kalbėjo mergina ir pridūrė, kad savo trūkumus ji stengiasi dengti turimais privalumais. Tarkime, tvirtomis rankomis.

Kauno nesikrato

Mitas, kad karatė atstovės yra vyriškos, o rimti sportininkai neverkia.

"Vieni po pergalės prieš ilgametę priešininkę, kiti – po nesėkmių virtines ašarų braukia. Pati esu mačiusi. Esu verkusi sunkios treniruotės metu", – apie vaikinus ir merginas, vyrus ir moteris, kurie, nepaisant kultivuojamos tos pačios sporto šakos, yra labai skirtingi savo fiziniais duomenimis ir charakterio savybėmis, kalbėjo V.Kairaitytė.

Vieni aukštesni, kiti žemesni, vieni platesnių pečių, kiti – ilgesnių galūnių, vieni – santūrus, kiti – atlapaširdžiai, vieni su sėkmę nešančiais kimono, kiti – be jų.

"Aš tokio irgi neturiu. Per visą sportinę karjerą turėjau tris. Pirmą, kai tik pradėjau sportuoti. Jį išaugusi įsigijau antrą, o prieš šį čempionatą – trečią", – mergina įsitikinusi, kad kovos sėkmė priklauso ne nuo kimono, prietarų, o visai nuo kitų dalykų. Svarbiausia, anot jos, poilsis. Tada ir treniruotėse lengva, ir darbai sklandžiai dėliojasi.

"Praėjo tiek metų, o aš nepasikeičiau. Mėgstu važiuoti traukiniu, žiūrėti animacinius filmukus ir Rytai iš manęs neišėjo – dirbu kinų kalbos mokytoja. Turiu grupes ir Vilniuje, ir Kaune", – paskaitos ir tėvai, merginai esą padeda išlaikyti santykį su savo gimtu miestu.

Ir nors kol kas savo ateitį mato Vilniuje, kur gyvena su draugu, tvirtai laikančiu jos ranką dar nuo devintos klasės, minčių, kad kada nors ji grįš atgal į Kauną, Vaiva nesikrato. Galbūt čia ji mokys vaikus Rytų kovos menų, kurie prieš dešimtį metų įtraukė ir ją pačią.

"Mokyti man gerai sekasi, todėl neatmetu galimybės, – Atsisveikindama kovotoja priminė savo moto. – Kai daug darai, daug spėji."