Dvasininkas pastebi, kad šv.Velykų negalima įsprausti tik į tikinčio žmogaus rėmus, nes Kristaus prisikėlimas yra visiems – ir tikintiems, ir netikintiems.

Kunigas V.Lizdenis ragina tikinčiuosius šią šventę švęsti per asmeninį santykį su Dievu, o netikintiems primena: „Velykos yra puiki proga prikelti savo protą – provokuoti jį, kelti klausimus, kas yra žmogus, koks jo tikslas, kokia gyvenimo prasmė.“

– Šv.Velykų žinia – Kristus prisikėlė. Ką tai reiškia šių dienų žmogui? Ypač dabar, kai dar nespėjome atsigauti nuo pandemijos ir ištiko karas Ukrainoje.

– Taip jau yra, kad savo laikmetyje gyvenantis žmogus įprastai galvoja, kad jis yra labiau pažengęs, tobulesnis už tuos, kurie gyveno anksčiau. Natūraliai tas klausimas kyla, kaip šiandien atrodo Velykos, tarsi klausiame – kas naujo? Mes švenčiame Kristaus prisikėlimą, kuris yra ir istorinis, ir teologinis įvykis, viršijantis laiką.

Pasiruošimas: V.Lizdenis primena, kad laukiant šv.Velykų reikia pasidomėti, apie ką ši šventė, kas yra Dievo ir žmogaus santykis, kas yra Kristus. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

Kristaus prisikėlimas yra pati svarbiausia žinia, kurią Bažnyčia liudija, Kristaus įpareigota. Ta žinia praturtina mūsų supratimą apie žmogų, iš tikrųjų perkeičia mūsų gyvenimą. Kaip Bažnyčiai sekasi papasakoti tai pasauliui? Kaip pasauliui pavyksta apie tai išgirsti?

Velykos – Kristus prisikėlimas – mums kalba apie amžinąjį gyvenimą. Ne apie kažkokią abstrakciją, bet apie labai konkretų dalyką: Dievas kiekvieną iš mūsų asmeniškai myli ir dėl kiekvieno iš mūsų prisiėmė kančią, kad tik mums ta amžinybė būtų dovanota. Tai konkretus asmenų – Dievo ir žmogaus – santykis.

Bažnyčia liudija, kad Kristaus prisikėlimas yra tiesa. Ar žmonės tiki tuo, ar netiki, Kristaus prisikėlimas suartina visą žmoniją, ypač kenčiančius. Didįjį Ketvirtadienį, Didįjį Penktadienį mes permąstėme Kristaus kančią. Toje istorijoje yra visko: ir budelių, ir išdavikų, ir aukų. Ta kančios tikrovė vyksta žmogaus gyvenime, šiandien ją ypač skaudžiai matome Ukrainoje. Esame pasimetę. Sutrikę. Nesuprantame.

Jėzus ant kryžiaus ištarė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Aš pats ilgai negalėjau šitų žodžių suprasti: juk Jėzus – Dievas, tai kaip gali Dievas pats save apleisti? Vis dėlto, tai vieni stipriausių vilties žodžių, nes Jėzus nusileidžia į žmogaus patirtį – pasilenkia prie žmogaus, kuris jaučiasi Dievo apleistas. Dievas taip paliudija savo artumą net labiausiai apleistam žmogui ar tam, kuris atsidūrė žiauriausiose situacijoje, ir mes dabar esame tokių įvykių liudininkai.

Kita šv.Velykų žinia, pravarti visiems, – žmonių artumo, bendrumo žinia, nes Kristaus prisikėlimas yra visiems – ir tikintiems, ir netikintiems. Gyvenantiems dabar ir jau išėjusiems. Kenčiame nuo susvetimėjimo, o Velykos neša tą dvasinį užtaisą, ne kažkaip ezoteriškai, bet tikroviškai – Kristaus prisikėlimas suartina, nes jis buvo svarbus ir prieš 100 metų, ir prieš tūkstantį metų, visada.

Matome pasaulyje daug ir labai akivaizdžių kančių. Per pandemiją daug žmonių sirgo ir mirė. Mums tai buvo šokas, bet kartu tai buvo ir dovana suprasti, kad tokie dalykai pasaulyje vyksta nuolat, žmonės nuolat serga įvairiomis ligomis, bet per pandemiją mes tiesiog visi kartu apie ligas, kančią, mirtį daugiau mąstėme, daugiau kalbėjome. Onkologiniai ir kitomis sunkiomis ligomis sergantys ligoniai, juos slaugantys žmonės, gydytojai tą tikrovę mato nuolat. Dabar karo patirtis yra ypač žiauri. Tačiau kasdienės karo patirties pilna. Teismai kasdien nagrinėja žiaurių nusikaltimų aplinkybes, šeimos narių tarpusavio kovų klausimus... Ką mes visame tame galime atrasti? Kas yra žmogus?

– Velykos, Kristaus prisikėlimas – didžiausia šventė katalikams, krikščionims. Kaip išties išgyventi šventę? Ko reikia, kad tikrai būtų šventė, o ne tik susėdimas prie stalo?

– Jeigu norime ką nors išgyventi, turime tai sukonkretinti. Jei laukiame kokios asmeninės šventės, jai ruošiamės, jaudinamės, išgyvename. Tai – natūralu. Kartais žmogus iš to jaudulio net pradeda kelti klausimus, kam čia tas jubiliejus ar šventė reikalinga, tiek išgyvenimų, tiek rūpesčių, nuovargio. Kartais ir kitiems sakome tokiais atvejais: nesijaudink, nesisielok. Tačiau tas jaudulys, tas rūpestis ir išgyvenimas yra meilės išraiška. Jei niekas nesijaudina, nesirūpina dėl šventės, tai ji tokia ir būna – šiaip sau.

Švenčiant šv.Velykas svarbu jas sukonkretinti. Norisi kviesti žmones, ypač tuos, kurie brangina tikėjimą, permąstyti, kas yra svarbiausia. Mums, katalikams, ši šventė nėra abstrakti, ji mus kreipia į Kristų. Per jį Dievas suasmenina santykį su žmogumi. Kad ši šventė būtų vaisinga, reikia asmeninio ryšio su Dievu. Tam pasitarnauja Biblija, internete dabar gausu informacijos – galima skaityti, klausytis, žiūrėti tinklalaides lietuvių ir anglų kalbomis, ką Katalikų Bažnyčia sako apie tai. Reikia duoti medžiagos mūsų smegenims, kad galėtume mąstyti. Juk bet kokią šventę organizuodami ieškome informacijos, kaip stalą papuošti, kaip ką nors įdomiau surengti. Laukiant šv.Velykų irgi reikia pasidomėti, apie ką ši šventė, kas yra Dievo ir žmogaus santykis, kas yra Kristus, ką aš apie jį žinau.

Kitas žingsnis – eiti į kontaktą. Į kontaktą su Dievu. Atlikime išpažintį. Išpažintis yra Dievo meilės žmogui sakramentas. Niekas kitas taip nesukonkretina santykio su Dievu kaip išpažintis. Būtent per išpažintį paaiškėja: tai šitaip Dievas myli mane – man atleidžia! Net jei žmogus galvoja, kad negali gauti išrišimo, vis tiek verta nueiti pasikalbėti su kunigu.

Bažnyčioje švenčiama vadinamoji velykinė išpažintis, kai katalikai raginami bent jau apie šv.Velykas atlikti išpažintį, ir Velykų laikas tęsiasi iki Sekminių. Tačiau tai nereiškia, kad mes tik kartą per metus turime eiti išpažinties. Eikime tada, kai reikia, nuolat. Nuo to ir prasideda labai konkretus, asmeninis santykis su Dievu. Velyknakčio liturgija taip pat tam skirta: nuo kančios, nuo mūsų silpnumo per Dievo gailestingumą pereiname prie tos tikrovės, kurią mums skelbia Kristus, – jis skelbia amžinąjį gyvenimą.

Kartais gal atrodo, kad mes, katalikai, čia, žemėje, turime gyventi kažkaip sunkiai, kad paskui danguje būtų gerai. Jei į šv.Velykas žvelgsime visu savo protu ir širdimi, galime matyti, kad Dangus prasideda čia, nėra taip, kad Dievas atsilygins mums kažkada vėliau. Jeigu bent truputį įdomu, Jėzus laukia, reikia tik ateiti.

– Kalbėjote apie išpažintį. Šiandien žmonės dažnai pasvarsto: kodėl turiu sakyti savo menkas nuodėmes galbūt labiau nusidėjusiam kunigui, juk galiu tiesiogiai pasikalbėti su Dievu. Gal iš tiesų?

– Išpažintis – labai gilus įvykis, todėl įsijungia visi žmogaus jausmai, išgyvenimai. Kiekvienas į didelius įvykius reaguojame skirtingai – gali būti panika, uždarumas arba atvirumas, kartais būna, kad žmogus vienaip šneka, kitaip galvoja. Iš patirties galiu pasakyti: dažnai, kai žmogus sako, „kam aš turiu nuodėmes sakyti kunigui“, jis galvoja, kad Dievas jam neatleis. Žmogui neretai sunku suvokti, kad Dievo gailestingumas yra toks artimas. Apie savo išgyvenimus, juo labiau apie nuodėmes, mes atvirai nekalbame, todėl daug lengviau suformuluoti kokią nors priežastį, kodėl neinu išpažinties. Tikrai daug mūsų nuodėmių yra menkos, smulkios, bet jos gali padaryti daug žalos.

Kaip kunigas, pastebiu, kad žmonės trokšta išpažinties. Ačiū Dievui, kad dabar psichoterapinė pagalba jau nebėra kažkas gėdingo, jau vaduojamės iš to stereotipo. Psichoterapija gali padėti žmogui reflektuoti save, padėti kalbėtis. Tačiau išpažintis yra dar daugiau. Kiekvienam žmogui reikia išpažinties, kad galėtų pamatyti, kaip Dievas jį myli.

Tai galima palyginti su santykiu su kitu žmogumi: nors ir žinau, kad esu mylimas, kartkartėmis reikia įvertinti, peržiūrėti tą santykį, pasikalbėti ir iš naujo išgirsti arba pasakyti kitam, kad myli. Žmogaus santykis su Dievu nėra paprastas. Dievas yra tobulas ir šventas, o mes artinamės prie jo netobuli ir dar nutoliname save nuo Dievo per nuodėmę. Tada jau nebetikime, kad Dievas mums atleis. Vertiname tai pagal savo supratimą, nes mums yra sunku kitiems atleisti, ir tada Dievui liepiame būti tokiam, kaip mes. Tačiau Dievas nemąsto taip, kaip mes, jis nėra toks, kaip mes.

Gal kartais kunigas per išpažintį ką nors griežčiau pasakė? Kunigų yra visokių, jie irgi turi visokių silpnybių, bet pas kunigą einame išpažinties ne todėl, kad jis geras, bet todėl, kad jis tam paskirtas, tam pašventintas, įgaliotas patarnauti. Kunigas yra liudininkas Dievo ir žmogaus meilės istorijoje. Kuo atviresnė išpažintis, tuo tas liudijimas yra didesnis. Žmogus tikrai nenustebins kunigo savo nuodėmėmis. Kartais žmonės svarsto: atleis kunigas ar neatleis? Ne pats kunigas sprendžia, tai labai aiškiai yra išgryninta Bažnyčioje ir išaiškinta. Kunigas patarnauja santykyje su Dievu. Ne kunigui reikia, kad žmonės eitų išpažinties. Mes, kunigai, galime tik priminti, paraginti. Tai Dievas kviečia žmogų – ateik susitaikyti. Visi tai žino. Jeigu žmogus reguliariai eina išpažinties, tikrai jo gyvenime būna daugiau taikos, daugiau Dievo įkvėpto gerumo.

Svarbu: kunigas Vincentas sako, kad, jeigu žmogui bent truputį įdomu Jėzus, jis žmogaus laukia, reikia tik ateiti. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

– Kuo Velykos gali būti svarbios netikinčiam žmogui arba tam, kuris švenčia pavasarį, gamtos atbudimą?

– Žmogus yra toks sutvėrimas, kuriam reikia vilties, bet dažnai tos vilties jis ieško ne ten, kur ji yra. Velykos kaip tik ir atsiliepia į tas vilties paieškas. Pavasaris mums yra labai ryškus to įvaizdis, ypač Lietuvoje, kur žiemą šalta, tamsu, o pavasarį prašvinta, viskas skleidžiasi, pražysta. Žiūrint į gamtą akivaizdu, kad ta viltis trumpa – netruks ateiti ruduo, vėl nukris lapai ir bus tamsu. Nesiruošiu kritikuoti kitų gyvenimiškų filosofijų, bet man asmeniškai gamta paaiškina per mažai. Mano gyvenime yra dalykų, kurie užkoduoti nemirti.

Linkiu patirti Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumą ir tada pamatyti savo širdies galią atleisti nepaneigiant tiesos.

Matydami karą Ukrainoje atsigręžiame į savo tautos patirtį. Kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, tą laiką pavadinome pokariu, bet Lietuvoje dar tęsėsi karas, ir tose partizanų kovose matome daug kilnumo pavyzdžių, ypač žiūrėdami į tokius vadus, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Lukša-Daumantas, skaitydami išlikusius jų užrašus. Žmonės savo krauju, savo auka paliudijo, kaip svarbu mylėti tą žemę, kurią Dievas davė, tuos žmones, kaip svarbu aukotis dėl jų, dėl savo tautos laisvės. Šitų žmonių, musų senelių tremtinių, politinių kalinių pasakojimai mus maitina, stiprina, palaiko. Tie vyrai ir moterys žuvo, bet jų auka neša vaisius, ir šiandien – tai amžini dalykai. Gamta mums siunčia gražias užuominas  – ačiū Dievui už tokį sumanymą, tik svarbu, kad žmonės mąstytų ir keltų klausimus ir neatidėliotų svarbiausių klausimų manydami, kad jie sunkūs, sunkiai atsakomi. Velykos yra puiki proga prikelti savo protą – provokuoti jį, kelti klausimus, kas yra žmogus, koks jo tikslas, kokia gyvenimo prasmė.

– Švęsim Velykas, pasidžiaugsim margučiais, o kas toliau? Kam kviečia prisikėlęs Kristus?

– Mūsų liturginis kalendorius į tai atsako – po šv.Velykų einame Sekminių link, kai Dievas atsiuntė Šventąją Dvasią. Tai yra galimybė suvokti, kaip Dievas yra su mumis ir kaip jis su mumis bendradarbiauja. Kai atpažįstame, ką Dievas mums asmeniškai dovanojo, atpažįstame jo meilę, Dievas kviečia mus labai įdomiam reikalui – liudyti ir dalytis.

Dabar daugybė įvairių pažiūrų žmonių mobilizuojasi ir padeda stokojantiems, kenčiantiems, nuo karo Ukrainoje pabėgusiems žmonėms čia, Lietuvoje, ir likusiems Ukrainoje. Matydamas tai, aš vos spėju mokytis, kaip reikia mylėti artimą. Žmogus pajautė turįs kažką brangaus – laisvę, nepriklausomybę, kažkokius apčiuopiamus resursus, ir jis skuba dalytis, padėti. Tikėjimas taip pat yra labai brangus resursas, ir jis negali būti kaupiamas tik sau. Jeigu tik sau, jis nyksta. Prisikėlęs Kristus siunčia mus daryti gerus darbus, gailestingumo darbus ir dalytis tikėjimu, Dievo meilės patirtimi, eiti į santykį su kitais.

Daug pastaruoju metu kalbėdavome apie susvetimėjimą, bendrystės stoką. Kristus mus kviečia bendrystei. Stenkimės pažinti kitus, įsiklausyti į kitus, išgirsti kitaip mąstančius, kitaip gyvenančius. Bažnyčoje visame pasaulyje dabar vyksta Sinodas, kviečiantis kalbėtis, išgirsti, kaip dalykus mato kiti, ką jie nori pasakyti.

Kokia dangaus esmė? Mes būsime kartu tiesoje. Jeigu dabar pabūname kartu ir atveriame savo širdis tiesai, tai čia ir prasideda dangus. Kyla kažkokių grėsmių? Kuo būsime arčiau vieni kitų, kuo būsime vieningesni, tuo sunkiau bus mus įveikti. Agresija labiausiai bijo tikros bendrystės. Kai stiprėja žmogus santykis su Dievu, stiprėja ir jo santykis su žmonėmis.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

– Ko palinkėtumėte „Kauno dienos“ skaitytojams šv.Velykų proga?

– Šventų Velykų – Kristaus prisikėlimo – šventę labiausiai išgyventi galime į savo gyvenimą atnešę daugiau tikro atleidimo. Pradėti reikėtų nuo savo aplinkos. Atleidimas nereiškia, kad turime paneigti patirtą neteisingumą, kad esą tai – nieko tokio. Žmogiškas teisingumas turi būti – reikia baudą sumokėti už nusižengimą, atlikti bausmę ar finansinę žalą atlyginti – visa tai yra paprasta. Atleidimas yra santykio atkūrimas ir kitų žalojimo sustabdymas. Tai nėra lengva užduotis, bet šiam darbui pasikvietus Dievą, kaip bendradarbį, atsiveria nuostabūs dalykai. Linkiu patirti Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumą ir tada pamatyti savo širdies galią atleisti nepaneigiant tiesos.