Žozefinos nebėra

Prieš metus apsilankę pas Garliavoje reziduojantį kunigą, bažnytinės muzikos magistrą, gerai pažįstamą Marijos radijo klausytojams Vilių Sikorską, papasakojome "Kauno dienos" skaitytojams apie bene seniausią ne tik Lietuvoje katę – 30-metę Žozefiną.

Ją, likusią be šeimininkų, kunigas prieš kelerius metus buvo parsivežęs iš Romos, kur studijavo Popiežiaus teisių sakraliosios muzikos institute. Dienraščio skaitytojų paakinti po metų vėl pasibeldėme į šio dvasininko namus, siekdami patenkinti gyvūnų mylėtojų smalsumą: kaip Žozefinai sekasi susidoroti su sunkia senatvės našta? Deja, 31-aisiais savo gyvenimo metais Žozefina iškeliavo į amžinąsias medžioklės pievas. Jos palaikai ilsisi miške, prie Kauno marių. Garbios keturkojės, vertos Guinnesso rekordų knygos, palaidojimo vietą žymi dabar žydinčių baltų pilnavidurių bijūnų krūmas.

Nesinorėjo palikti kunigo būsto vien išgirdus šią liūdną žinią. Juolab kad vos pravėrus duris pasigirdo švelniai ir kartu džiugiai kunigo balsu ištartas "labas". Taip pasisveikino senbuvė kunigo namuose žako papūga Buba. Ji kelis kartus pakartojusi "labas", imitavo ir oru siunčiamo bučinio garsą. Kartodamas sveikinimosi ritualą, paukštis tupėjo dideliame narvelyje, ant laktos,  pakreipęs galvelę ir nežymiai palinkęs į priekį.

Aršusis Jokūbėlis

Visai kito būdo yra naujakurys – žako papūga Jokūbėlis. Šį 30-metį paukštį dvasininkas priglaudė, nes jo šeimininkė, tiksliau, jos šuo baisiai nesutarė su papūga. Namuose dėl to kildavo didelis triukšmas, peštynės.

Papūga, kasdien klausydamasi įpykusios šeimininkės nemandagių tiradų besipešančiųjų adresu, ne vieną frazę buvo įsidėmėjusi. Todėl Jokūbėlis pas kunigą gyvena atskirtas nuo Bubos, kad ši neišmoktų iš sparnuoto kolegos, ko nereikia.

Jokūbėlis, atrodo, sunkiai atsikrato ir kito blogo įpročio – kerta kiekvienam į pirštą, kišamą į prabangų paukščio narvą. Atrodo, kad būtent tokiu būdu Jokūbėlis gynėsi nuo jo nemėgusio šuns. Tad prie šios papūgos vienintelis piktai neapšauktas gali prieiti tik dabartinis jos šeimininkas V.Sikorskas. Jokūbėlis maloniai jam leidžia įkišti ranką į narvą – papūga ne tik jos nekerta, bet net ir švelniai glosto snapu, įdeda į šeimininko saują pasislėptą riešutą.

"Mes jau draugai", – konstatavo šypsodamasis Jokūbėlio šeimininkas.

Sumanusis Stepukas

Žozefinos vietą dvasininko namuose dabar užpildo juodas kaip anglis katinas Stepukas. Kodėl jo toks vardas?

"Todėl, kad Steponas – pirmas Biblijoje paminėtas krikščionis kankinys, o Stepukas buvo būtent kankinys – kažkieno žiemą išmestas klebonijos kieme, mažylis keturkojis ištisą mėnesį  prašėsi į namus. Neatsispyriau jo atkaklumui, priglaudžiau tą kankinį. Iškart tapome draugais. Stepukas buvo atlaidus Žozefinos senatviniams kaprizams, sutarė ir sutaria su Buba bei Jokūbėliu, tačiau nemėgsta būti paliekamas namie tik su paukščiais. Rytais jis tyčia painiojasi man po kojomis, braunasi kartu į vonios kambarį – žodžiu, visokiais būdais rodo, kad nori būti drauge, o ne paliktas bute", – aiškino kunigas.

Anot dr. V.Sikorsko, Stepukas supranta posakį "Prasideda mūsų rojus." Išgirdęs vėlyvą popietę šiuos žodžius, katinas strimgalviais šoka ant sofos ir laukia nuo ankstyvo ryto atokvėpio neturėjusio šeimininko. Tuomet murklys laimingas pusvalandžiui įsitaiso šeimininko glėbyje. Po trumpo poilsio kunigas vėl išeina – dabar jau į vakarines pamaldas, o Stepukas iki vėlyvo vakaro išleidžiamas medžioti laukan.

Buba vertina giedojimą

Kai išgirdusi durų skambutį Buba ištarė kunigo balsu "labas" ir netrukus paragino užeiti "Ateik, ateik", paukščio šeimininkas nedelsdamas atsakė: "Tuoj, tuoj – ateinu."

Ir paaiškino: "Jei neatsakyčiau jai arba neateičiau į virtuvę, kur Buba gyvena, papūga pradėtų švilpti."

Tačiau papūgai Bubai patinka ne tik būti šalia šeimininko, bendrauti su juo. Paukštį žavi sakralioji muzika, grigališkasis giedojimas, kurio sklidini šio dvasininko namai. Ir tai nenuostabu – kunigas, baigęs šios specifinės muzikos studijas užsienyje, tapo choralinės muzikos magistru, sukūrė dokumentinį filmą "Uolų medus. Sakralinės muzikos takais", pasakojantį krikščionių liturginės muzikos istoriją nuo ištakų iki nūdienos. Šiuo metu kunigas vadovauja Kauno sakralinės muzikos mokyklai.

Grigališkojo choralo magistras teologijos dr. V.Sikorskas per muziką, giedojimą kuria žmonių ryšį ne tik su Dievu. Tai liudija ir Bubos reakcija į šeimininko giedojimą namuose. Išgirdusi "Ooo, ooo, aleliuja", Buba pradeda į taktą siūbuoti ir linkčioti galvele.

"Papūgai labai patinka ne tik giesmės, bet ir ritmiškos liaudies melodijos, ypač Veronikos Povilionienės dainos. Ji ne  kartą čia svečiavosi, dainavo. Tiesą sakant, Bubos muzikalumu nereikėtų stebėtis, nes jos pirmas šeimininkas buvo saksofonininkas", – paaiškino kunigas, karštą dieną vaišindamas netikėtus svečius savo gamybos braškių šerbetu.

Dr. V.Sikorskas neslėpė šio skanėsto recepto, tačiau šeimininkėms teks jo ieškoti kitame "Kauno dienos" priede – "Šeimos diena".