Valstybinės šventės proga Raudondvario dvaro parkas virto tikra vaikų karalyste. Mažieji smalsuoliai gavo Raudondvario piliečio pasus, juos linksmino animacinių filmukų personažai. Vaikai taip pat turėjo galimybę išbandyti įvairias dirbtuves.

Vyresnieji šventės dalyviai pasinėrė į istorines klajones kartu su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi L. Mažyliu, kuris prieš keletą mėnesių išgarsėjo tuo, jog Vokietijos archyvuose atrado itin svarbų Lietuvos dokumentą – Vasario 16-osios aktą. Šį kartą jis ne tik priminė, kaip aktas pakliuvo į jo rankas, bet taip pat ir leido jį iš arčiau pažinti.

- Ar nustebino visuomenės reakcija, kai radote aktą?

- Nebuvo galima planuoti nei radinio, nei tokio viešumo. Džiaugsmo sprogimo, kuris visus apėmė, joks orakulas nebūtų nuspėjęs. Dėmesys nesibaigia. Žmonių reakcijų, kvietimų nusifotografuoti netrūksta. Žmonės sako, kad nori man padėkoti. Akto radimas buvo ta situacija, kuri išsprendė tai, ko mums trūko.

- Kada kilo mintis, kad reikia pradėti ieškoti?

- Prisiminiau, kad vėlų vėliausiai 2016-tų metų vasarą su kolegomis kalbėjomės paslaptingų dalykų temomis, kurių pilna mūsų istorijoje. Priėjome išvados, kad yra nemažas aplaidumas. Jaunieji tyrinėtojai perskaito jau išleistus leidinius, tačiau paieškų daroma ribotai ir nepakankamai, tad jos sudarė motyvaciją ir šiai paieškai. Aišku, valstybės 100-mečio artėjimas buvo didžiausias stimulas pradėti veikti.

- Kaip vyko pats paieškų procesas? Tikriausiai reikėjo nemažai pastudijuoti?

- Aš ne istorikas profesionalas, o tik mėgėjas ar diletantas. Tai reiškia, kad jei kažkada vieną dalyką žmogus studijavo, po to dirbo kitoje srityje, tai sakoma, kad bazinių žinių neturėjo ir niekada jų neįgis. Toks žmogus visada laikomas mėgėju, nors daugeliu atvejų gali pralenkti.

Reikėjo aktyviai domėtis ir kad tai teigtų džiaugsmą, nes ne už tuos dalykus man moka algą. Gilinantis specialiai į Vasario 16-osios aktą, buvo svarbu ne tik dienos, bet ir valandos bei minutės, kad būtų galima sužinoti, kur ir kada jis keliavo. Visą tą laiką vyko žinių gausėjimas, nes prieš pusmetį kažko nežinojai, o sužinojus reikėjo koreguoti ir kelionės kryptį.

- Kodėl buvo būtent Vokietija?

- Istorikų darbai, pačių dvidešimties signatarų liudijimai vedė ten. Tiesa, jie gana skurdūs, nors visi signatarai buvo išsilavinę ir darbštūs, memuarai jiems buvo nepirmalaikis dalykas. Komplikavosi paieškos ir dėl Antrojo pasaulinio karo, nes buvo išblaškyti dokumentų archyvai. Buvo aišku iš pačių signatarų liudijimų, jog Vasario 16-osios tekstas tikrai nebuvo vienu egzemplioriumi surašytas. Dėl to buvo įvairių klausimų ir spėliojimų, ar tai - pirmas egzempliorius, ar jis lietuviškas.

Dažnai mus veikia daugumos nuomonė. Vasario 16-osios aktą mes visada matome kaip mašinraštį, nors tą dieną buvo siųsta ir Vokietijos reichstagui, nes jautė, kad šis dokumentas yra radikalus ir bijojo, kad Vokietijai tai gali nepatikti. Buvo pagrįsta baimė, kad jie uždarys viską. Todėl buvo įvairiausios versijos, kiek ir kokių egzempliorių galėjo būti.

Atrodytų, kad padėtas taškas ir aktas atrastas, nors turėtų būti padėtas daugtaškis, nes niekas nepaneigs, kad nėra antro tokio akto kitur. Neatmetame galimybės, kad dar vienas egzempliorius gali būti privačiose kolekcijose.

- Jus tauta jau palaikė lietuviškuoju Indiana Džonsu. Kaip dėl to jaučiatės?

- Labai smagu, tai atneša papildomo azarto. Visiems įdomiau, ar čia yra konkuruojančios grupuotės. Taip yra, kad mokslo srityje yra konkurencija. Kai aš sakau, kad daugtaškis, tai žinau, kad dar kiti važinės. Su kolege šiuo metu važinėjame ir renkame kontekstinius duomenis, mes nenustebsime, jei kažkas kitas atras, nes trajektorijos labai didelės, kur galėjo atsirasti.

Žinau keturis istorikus, kurie per ištiestos rankos atstumą buvo prie Vasario 16-osios akto dokumento, tačiau jiems rūpėjo kitos temos, šiek tiek kitu kampu žiūrėjo. Tai kažkam tiesiog pasiseka.

Beje, šis egzempliorius patyrė fizinius blaškymus. Ant dokumento matosi dvejopas žymėjimas. Pieštuku užrašytas vokiškas archyvo ženklinimas, kitas yra šešiaženklis numeratorius, kuris yra anglų archyvo sisteminis žymėjimas. Kai pradėjo aiškėti, kad Berlyno gali nelikti, archyvo dalis keliavo į kalnus, pateko į britų okupacinę zoną, ten buvo tvarkomi archyvai.

- Kokia buvo ta pati atradimo akimirka?

- Aplinkybės savotiškai dramatiškos ir paslaptingos, nes pirmiausia turėjau kontaktą su mikrofilmais, kur vaizdai labai greitai keičiasi. Savo akį buvau įpratinęs prie parašų ir visokių užraitymų. Pro akis slydo daug įdomios informacijos. Mikrofilme staiga pasimatė tie 20 parašų, ir dar ne ten, kur jis turėjo būti, o prie kovo mėnesio.

Mes nuvažiavome į Vekšio miestą ir jie pristatė savo atstovą spaudai poną Karlsoną. Staiga visa lietuvių delegacija nesuvokiamu būdu krenta iš juoko, švedai nesupranta, kodėl. Tai pasakė, kad mūsų atstovas yra Mažylis. Tad tikrai su Karlsonu teko matytis.

- Ar darbuotoja suprato didingumo esmę?

- Fenomenas truputį didesnis, nes paliečia visą tautos sąmonę. Kadangi dokumentas buvo dingęs, mums kažko trūko, kad suvoktumėme save kaip laisvą šalį. Darbuotojai negalėjo suprasti, kodėl gali visuotinai džiaugtis dėl vieno dokumento atsiradimo. Archyvo darbuotoja yra mačiusi visokių įdomybių, tai jos taip nebestebina.

Šiaip viskas prasidėjo prieš dieną. Dukra patarė nuvažiuoti į ambasadą. Maniau, kad trukdysiu, nes mažomis pajėgomis turi daug padaryti. Sakė, kad su manimi kalbėsis, nes ten jos pažįstamas dirba. Kitą dieną skambinau jiems ir iš penkto karto mane suprato, kad aš mačiau mikrofilme Vasario 16-osios aktą, pasakė grįžti į skaityklą.

Grįžta pikta Vilkė, tokia buvo archyvo vedėjos pavardė, sako, ko per ambasadą kreipiesi, reikėjo man sakyti. Mano emocinė būklė ją kažkaip paveikė ir ji nebebarė manęs. Kai ištiesiau ranką paliesti popieriaus faktūrą, ta vos nevožė man per pirštus, nes taip daryti negalima. Leido nufotografuoti. Tada suprato, kad tai kažkas rimto, tada nuskenavo, o ambasadoje apėmė azartas. Ne visai pilnai suderinusi su archyvu, ambasada pranešė žiniasklaidai.

- Koks akto likimas?

- Atkeliavo į skaityklą, nufotografavau, grįžo į skaityklą, tada susidomėjo ir Vokietijos pareigūnai, nes jiems pasidarė aišku, kad tai mums svarbu. Jie išdėstė savo poziciją, kad tai yra jų paveldo dalis. Tai yra Lietuvos raštas Vokietijai, o ne per karą kaip nors pagrobtas ir išgabentas. Būtų smagu, kad Vokietija leistų ilgiau aktu pasidžiaugti. Gali būti nuosavybė jų, o mes galėtumėme gėrėtis.

- Ar tai, kad esate ir mokslininkas, ir pašto ženklų kolekcionierius, padėjo rasti dokumentą?

- Sunku pasakyti, kas čia per charakterio savybė. Gal gerai, jei vis atsiranda nauja sritis, kuri padeda tobulėti Buvo svarbūs ir mokslininko įgūdžiai, o kolekcionieriaus bruožai padėjo pažinti epochą, rašyseną, numatyti, ko tikėtis. Dabar jau lengva nustatyti priežastį. Kol to radinio nebuvo, buvo įvairios veiklos.

- Gal imsitės Vytauto karsto paieškų?

- Dar jaučiuosi neatlikęs visų namų darbų. Nesiruošiu ieškoti nei kaulų, nei grabo. Įdomybių yra pilna ir tai tikrai nėra vieno ieškotojo užduotis. Dabar nepatogu mėtytis į kitą tematiką, tad reikia užbaigti tą patį kontekstą ir sintetinti jį.

- Jau 47-erius metus esate „Žalgirio“ fanas, tiesa?

- Buvo visokių akimirkų ir varžybų. Sovietų sąjungoje Vilniaus komanda buvo užėmusi aukštesnę vietą nei „Žalgiris“, bet po to atsigavo. Jau kelios kartos yra komandos, bet yra tekę lankytis ir halėje, ir arenoje. Teko ir lydėti komandą po turus, tad save laikau vienu iš milijoninės „Žalgirio“ sirgalių armijos. Buvau sugalvojęs tokius burtus, kaip užkeikimą, kad pasiūlysiu priešininkams rudeninį saldainį, jei jis neįmes baudų. Žinoma, reikia sirgti už savo komandą, o ne prieš varovus.

- Ar gyvenime Mažylis buvo susitikęs su Karlsonu?

- Taip, buvau. Labai paprasta istorija. Vyko Švedijos ir Lietuvos savivaldybių demokratijos projektai. Mes nuvažiavome į Vekšio miestą ir jie pristatė savo atstovą spaudai poną Karlsoną. Staiga visa lietuvių delegacija nesuvokiamu būdu krenta iš juoko, švedai nesupranta, kodėl. Tai pasakė, kad mūsų atstovas yra Mažylis. Tad tikrai su Karlsonu teko matytis.