– Ši Kovo 11-oji – jubiliejinė ir turėtų būti labai džiugi. Kokios nūdienos sąsajos su tomis dienomis prieš 35-erius metus? Kokiomis nuotaikomis jūs pasitikote ir šventėte šią svarbią datą?

– Visai Lietuvai šių metų Kovo 11-oji yra didelė šventė, kuri verčia mus pažvelgti atgal į Lietuvos valstybės ilgą ir kartais tokį sunkų kelią, ragina prisiminti visus tuos žmones, kovotojus, kurie juo ėjo. Visi gerai prisimename Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, nes buvome jo aktyviais dalyviais. Bet Nepriklausomybę atkūrė ne vien Sąjūdis ar Sąjūdžio žmonių minia, bet visa pakilusi eiti į savo laisvę tauta. Aukščiausioje Taryboje mes buvome tvirti ir galėjome imtis tų istorinių darbų tik todėl, kad žinojome, jog vykdome visos tautos pavedimą teisiškai įteisinti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Man labai norėtųsi padėkoti visiems žmonėms, kurie ėjo kartu su mumis, buvo su mumis ir gynė, kai kildavo įvairios grėsmės.

35-eri Lietuvos nepriklausomybės metai yra didelė Dievo dovana, tad turime labai ją branginti ir stengtis visą laiką ją išlaikyti. Tad kaip šia švente nesidžiaugti ir nedėkoti Dievui, kad tokį gražų mūsų Laisvės jubiliejų galėjau ir aš švęsti, vėl būti su savo bendražygiais Vilniuje, toje pačioje salėje, kur priėmėme ir pasirašėme Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

Kartais palyginu Sąjūdžio iškeltų deputatų rinkimines programas su šių dienų realijomis. Nueita daug toliau negu troškome ar galėjome tikėtis. Gal kartais tuomečiai mūsų norai buvo ir kiti, juk visados nauji laikai iškelia naujus klausimus, verčia rinktis naujus keliu. Žinoma, kai kam norėtųsi daug didesnių pasiekimų, laisvės, kuri leistų kiekvienam žmogui būti fiziškai ir socialiai saugiam, jaustis svarbiam, gerbiamam, reikalingam ir laimingam. Deja, dar labai daug liko nepadaryta. Privalėjome daug daugiau padaryti, kad mūsų, lietuvių, tauta, valstybė turėtų saugesnę ateitį. Kol kas tik graži svajonė yra visuotina žmonių gerovė. Troškome ir tikėjome, kad ateityje žmonių socialinė atskirtis bus labai nedidelė. Deja, ji vis dar per daug ryškiai matoma.

– Esate puikus liudytojas, kaip per tą laiką pasikeitė Kauno rajonas. Kas džiugina labiausiai?

– Niekados nebuvau atitrūkęs nuo Kauno rajono. Zapyškio seniūnijoje mano gimtinė, pakaunėje gyvenau visą laiką ir dabar gyvenu Raudondvario seniūnijoje. Ir visur džiugina gražūs pokyčiai, toks bendruomenių pakilimas. Čia ne tik nebuvo kas nors uždaryta, bet, priešingai, rekonstruota, išplėsta, atnaujinta šviesesniam gyvenimui, mokymams ir kitai kultūrinei veiklai. Džiugu, kad Kauno rajonas yra augantis, kiekvienais metais turi vis daugiau gyventojų. Kaip nesidžiaugti dvasiniam gyvenimui prikelta Senąja Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ar Raudondvario dvaru, prie rekonstruojamos gimnazijos įrengtu nauju stadionu! Toks šviesėjimas yra ir kituose miesteliuose, ar tai būtų Garliava, Ežerėlis, Kulautuva, Vilkija, ar kt. Visur gali važiuoti, vežti svečius, viską rodyti ir nebus gėda. Už visa tai ačiū ne tik Kauno rajono savivaldybei, bet ir miestelių seniūnijoms, bendruomenių, mokymo bei kultūros įstaigų darbuotojams.

Ne žalmargės ar seni pensininkų automobiliai kelia grėsmę klimatui, bet didžiųjų valstybių karinė pramonė, kariniai konfliktai ir masiniai įvairių vietovių stichiniai gaisrai.

– O kokie Lietuvoje pokyčiai jums svarbūs? Kas džiugina ir kas kelia nerimą?

– Gražėja ir visa Lietuva, na, jeigu ir ne visai visa, tai daugelis jos vietovių. Gera dabar važiuoti į atokiausias Lietuvos vietas, stebėti ir džiaugtis. Graži ne tik Nida, Palanga, Druskininkai, Marijampolė ar Biržai. Galima būtų vardyti ir vardyti, kur dar galėjau anksčiau nebuvusio grožio, prikeltų istorinių, kultūrinių ir dvasinių paminklų, bažnyčių pamatyti. Kiekvienas Lietuvos regionas yra savotiškai gražus, savitas. Visur randu kuo pasidžiaugti, ką noriu įamžinti nuotraukoje arba eilėraščio posmeliu. Žinau, kad mano metai jau daug ko neleidžia pamatyti, nors kaip dar norėtųsi pabūti ir ten, ir ten.

Gera matyti visur įdirbtus laukus, gal tik jie labai pasidarė geltoni, per daug įsivyravo didžiuliai rapsų laukai, tuo pačiu skurdindami mūsų botaninę ir biologinę įvairovę. Labai skaudu matyti kai kur sunykusius, ištuštėjusius kaimus, uždarytas mokyklas. Šis Lietuvos tuštėjimas ir yra pats didžiausias skaudulys. Gaila, kad netvirta valstybinė politika leido laisvajai rinkai išstumti agroservisus, kooperatyvus ir, vadovaujantis žmogų ignoruojančiais šaltais ekonomikos dėsniais, pasiglemžti ir pakeisti Lietuvos žemės ūkį. Skaudu matyti didžiulius plikas miškų ir nuo seno žinomų girių kirtavietes. Nežinau, koks mažai protaujantis gaivalas ir Lietuvai užmetė pretenzingą, bet mažai efektyvią „žaliąja politiką“. Juk tai, kas gal ir labai svarbu Danijai ar Vokietijai, dar tikrai nereikalinga Lietuvai. Žvelgiant daug plačiau – ne žalmargės ar seni pensininkų automobiliai kelia grėsmę klimatui, bet didžiųjų valstybių karinė pramonė, kariniai konfliktai ir masiniai įvairių vietovių stichiniai gaisrai, kurie kartais visai nepriklauso nuo žmonių veiklos. Labai gaila, kad per ES ir toliau ritasi labai brangi „žalioji banga“, kuri žlugdo valstybių ekonomiką ir neleidžia joms laiku įvertinti globalių karinių pasikeitimų, išaugusio poreikio palaikyti taiką. Juk dabartinė aštri situacija labiausiai ir gresia ES, laiku nepasiruošusiai atremti bet kokią agresyvesnę provokaciją, visai galimą neapibrėžto dydžio karinį konfliktą. Dabar kaip visos ES, taip ir atskirų valstybių politika turėtų būti tokia, kad įgalintų kuo greičiau sukoncentruoti lėšas ir visą ekonomiką savo gynybos reikalams, bet ne dailesniam, žalesniam „makiažui“.

– Ką būtumėte pasakęs, jei iškilmingame minėjime Vilniuje jus būtų pakvietę į tribūną?

– Nelabai tikiu, kad kada nors tolimo pakraščio ar kaimo signatarui būtų leista sakyti kalbą. Pakaktų, kad ir kokį eilėraštį Kovo 11-ąjai ar Lietuvai leistų perskaityti. Juk tiek daug jų esu parašęs. Žiūriu, kad net kaunietis signataras Algimantas Norvilas savo parengtą kalbą paskelbė „Valstiečių laikraštyje“, bet ne iš šventinės Seimo tribūnos. Žinoma, nesiryžčiau kritikuoti taip neseniai išrinko Seimo ar jo sudarytos Vyriausybės. Sunkūs ten darbai, sąžiningai dirbant, tikrai atsakingi ir sunkūs, reikalaujantys daug žinių, pastangų, netgi sveikatos. Tad gal tik padėkočiau už jų pasirinkimą tarnauti Lietuvai, tarnauti jos žmonėms.

Tačiau tikrai palinkėčiau mažiau aikštytis, mažiau aiškintis savo ir savo partijų santykius, bet atidžiau dirbti žmonėms. Dirbti ne lyg lenktyniaujant, ką čia dar uždraudus, nubaudus, apmokestinus, bet siekiant padaryti, kad žmonėms būtų geriau, saugiau ir mieliau gyventi ir dirbti savo šalyje, nebėgti į užsienius daugiau uždirbti, jaustis vis saugesniam, pripažintam. Turi būti ne tik deklaratyvus, bet ir praktinis rūpestis vaikais, mokiniais, studijuojančiu jaunimu. Girdžiu, kad šiek tiek prasižengusiems vairuotojams vėl žadama padvigubinti baudas. Ne baudomis auklėjami žmonės. Net ir arkliai ne vien botagais mokomi gerai traukti plūgą ar vežimą. O žmonės – ne arkliai, jų mąstymas yra daug platesnis. Reikia baigti žaisti baimės ir baudų kortomis.

Labai norėčiau, kad Seimas atidžiau žiūrėtų į kalbos, tautinius, lietuviškumo reikalus. Norėčiau, kad jautriau rūpintųsi lietuvių kalbos grynumu, jos tikrai valstybiniu statusu ir vartojimu visoje Lietuvos teritorijoje, visose sferose. Lietuvių kalbai lyg kokius nuodus paskleidė ankstesnis Seimas, kuris leido naudoti tris svetimas raides. Dabar kai kas jau nori eiti dar toliau, priimti ir diakritinius ženklus, o dideliuose miestuose vėl naudoti užrašus svetimomis kalbomis. Tai būtų absoliutus Kovo 11-osios Akto ignoravimas, paniekinimas. Pradėjus po truputį slysti nuo gražaus kalbos kalno, galima prisišaukti įvairių pavojų. Pavojų, kurie ateityje galėtų grėsti ir visos valstybės vientisumui.

Gal Seimo nariai galėtų šiek tiek pakonsultuoti Vilniaus savivaldybę, jos vadovus, kad laikas baigti žaisti su gatvių siaurinimu, pataikavimu svetimybėms. Reikia dažniau prisiminti, kad Vilnius nuo seno yra lietuvių tautos, Lietuvos valstybės sostinė. Labai gaila, kad Vilnius taip ir neišdrįso į Lukiškių aikštę įsileisti lietuviško Vyčio, vis prisibijo paminklo Vytautui Didžiajam, Lietuvos dainiui Justinui Marcinkevičiui ir kitoms Lietuvai nusipelniusiosioms istorinėms, kultūrinėms asmenybėms. Gal reikia susiprotėti ir baigti Vilnių „puošti“ paplūdimio smėliuku, kanalizacijos vamzdyną primenančiais vamzdžiais, „G“ taškais ir kitu blūdu. Kiek gi gali tęstis šluba Nacionalinio stadiono statyba, širdis graudinantis nuplikęs Gedimino kalnas ir kiti skauduliai? Kas ryšis pagaliau atgaivinti Sporto rūmus ir ten įrengti visos tautos atgimimo, visos Lietuvos Sąjūdžio istorinį muziejų? Neretai sakoma, kad yra dvi Lietuvos: Vilniaus ir visa kita. O taip neturi būti.

– Ko palinkėtumėte Kauno rajono ir visos Lietuvos gyventojams?

– Džiaugiuosi, kad mielus kraštiečius kuo nuoširdžiausiai galiu pasveikinti ir iš laikraščio puslapio, palinkėti sveikatos, sėkmės darbuose, tikėti gražia Lietuvos ateitimi. Šiandien mūsų darbas, mūsų kiekvieno pareiga yra branginti ir puoselėti Lietuvos gamtą, kultūrą, istorinį palikimą. Džiaukimės ir skleiskime lietuvių kalbos grožį taip, tarsi pintume jai vainiką iš reikalingiausių darbų, gražiausių eilėraščių, dainų posmų. Pats Kauno rajonas man kažkuo primena vainiką Kauno miestui. Darykime jį dar gražesnį, turtingesnį. Būkime ir toliau vieningi, darbštūs, sveiki, kūrybingi.