Ekskursijos po laukus

Palesusios, atsigėrusios vandens šeimininkų tvarte, ponios vištos didžiuliu kudakuojančiu būriu patraukia, kur joms norisi. Jos nė trupučio nebijo žmonių. Kai kurioms patinka kapstytis čia pat, kieme, kartu su šuneliais, dviem katinais. Bet dauguma mėgsta ekskursijas, tad visos drauge neskubriai keliauja per 5,5 ha ploto V.Veličkos laukus, lesiodamos skanėstus.

Namo sugrįžta 21 val. Parkulniuoja pačios. Tvarkingai sutupia tvarte ir laukia, kol šeimininkai uždarys duris. Vasarą V.Veličkos vištos iš laukų pareina 23 val. "Anksčiau niekaip, laukia, kol sutems, – juokiasi Vaclovas, leidžiantis kreiptis į jį kaip dauguma, – Vaciuku. – O mes ką, taikomės prie jų. Einame miegoti tik tada, kai nakčiai sutupia vištos."

"Ar višta protingas paukštis?" – klausiu vyro, kuris, spėju, apie vištas žino daugiau nei enciklopedija – juk stebi jų gyvenimą nuo išsiperėjimo iki šlovingos pabaigos puode.

"Ne, – papurto galvą Vaciukas. – Vištos nėra protingos. Antys irgi kvailos. Ir kalakutai negudrūs. Va, kas protingos, tai žąsys. Jos ganosi aptvare palei kelią, tai jei koks pavojus, nepažįstamas žmogus ar automobilis, tokį alasą sukelia! Nereikia nė šuns. Viską jos stebi, viską supranta ir saugo namus."

Laisvės pavojus – lapės

V.Velička šiuo metu augina apie 300 dedeklių ir apie 100 mėsinių vištų, 50 kalakutų, gal 90 ančių ir apie 150 žąsų. Skaičiai apytikriai, nes niekas, nė pats ūkio šeimininkas nežino, ar namo sugrįžo visos vištos, ar netrūksta anties, žąsies.

Anarchijos dvasia alsuojanti V.Veličkos sodyba – netoli miško. Aplink – laukai. Paukštieną mėgstantiems plėšrūnams laisvai vaikščiojantys nupenėti naminiai paukščiai yra lengvas ir patrauklus grobis.

Į Vaciuko paukščius įsisuka vanagas, jų tyko šeškai, bet blogiausia yra lapės. "Jų dabar nemedžioja, tai prisiveisė galybė. Ateina iš miško, ir ką tu joms. Papjauna vištytę ar žąsį. Na, žąsį tai dar sunkiau, bet vištą – vienas du, ir nėr. Šunys turi saugot, bet nenusaugo!" – guodžiasi V.Velička.

Stebint, kaip šunys kieme apie betono maišyklę vaikosi katiną, paskui su juo žaisdami kaunasi, kyla įtarimas, kad keturkojai paukščių sargai visai nesiveržia į kruvinas grumtynes su lapėmis.

Kelią randa ir elitas

"Kas yra jūsų klientai? – klausiu V.Veličkos. – Ar tiesa, kad pirkti vištų, jų kiaušinių, ančių, o prieš šventes ir žąsų, kalakutų suvažiuoja ir akademinių sluoksnių elitas, ir žinomi verslininkai, medikai?"

"Ai, – moja ranka Vaciukas, – ką jau čia. Gyvenu prie vieškelio, žmonės važiuoja mašinomis ir mato, kad pilni laukai paukščių, tai užsuka, nusiperka." Jis sutinka, kad laisvai laikomų paukščių mėsa skiriasi nuo fermose auginamų. Kaip nesiskirs? Laisvas paukštis gyvena džiaugsmingą gyvenimą, jis atsipalaidavęs, lesa, ką nori, ką diktuoja jo organizmas, tai ne lentelės su skaičiais ir procentais. Laisvų vištų oda stora ir geltona, sąnariai ir kaulai stiprūs, jų sultinys prikelia ligonį iš patalo.

Paklaustas, ar jis pats mėgsta savo išaugintą paukštieną, V.Velička paaiškina, kad nei kitokios paukštienos, nei mėsos jis nevalgo. Kiaulienos – nė į burną. Prieš penkiolika metų vyrą ištiko infarktas. Po to jis kardinaliai pakeitė savo valgiaraštį. Dabar – tik kalakutiena ir vištiena, virta garuose. Vaciukui skaniausia – su pomidorais ir agurkais.

Remontuoja tėvų sodybą

"Emigracija? – svarsto Vaclovas. – Gerai, o ką, tegu važiuoja jaunimas, jie drąsūs, išsimokslinę, moka kalbų. Nereikia to bijoti." Bet pats jis apie išvykimą svetur niekada negalvojo. Jo gyvenimas čia, tėvų sodyboje. "Čia aš užaugau, čia gimė mano vaikai, – kalba V.Velička. – Čia – mano vieta. Baigsiu remontus ir gyvensiu."

Emigracija? Gerai, o ką, tegu važiuoja jaunimas, jie drąsūs, išsimokslinę, moka kalbų. Nereikia to bijoti.

44 metų Vaclovo dukra Diana, keturių vaikų mama, gyvena Kelmėje. Dvi dukras auginantis 42 metų sūnus Žydrūnas įsikūrė Kulautuvoje, name, kurį sau su žmona statėsi Vaclovas. O jaunėlis 33 metų Darius gyvena su tėvais.

V.Velička aprodo namą, kuriame dabar – pats remonto įkarštis. Klojamos plytelės, įrengiamas dušas, tualetai, dažomos sienos. Dariaus kambarys geltonas kaip saulė.

"Rekonstravau seną tėvų namą, pasistačiau antrą aukštą. Dabar namas 270 kv. m, didelis. Išsiteksim", – juokiasi Vaciukas.

Ūkis traukė nuo mažens

Paklaustas, kuo, kai buvo mažas, svajojo būti užaugęs, Vaclovas atsako iškart: ūkininku. "Visada norėjau būti prie žemės, – pasakoja jis, – turėti gyvulių."

"Auginome ir karvių, ir arklių, – vardija vyras. – Vienu metu arklių laikiau net keturiolika. Užauginu, būdavo, nuo mažo kumeliuko, išmokau nesibaidyti žmogaus, klausyti šeimininko, vieškeliu gražiai traukti vežimą – ir parduodu. Už arklį gaudavau 3 000 litų."

Dabar, kai jo ūkis pilnas naminių paukščių klegesio, V.Velička irgi taiko panašų modelį: nuo mažo, vos iš kiaušinio išsiritusio paukščiuko – iki tinkamos pjauti vištos, anties, Kalėdų žąsies ar kalakuto. Prieš didžiąsias metų šventes užsakymų turi tiek, kad dviese su žmona tikrai neapsidirbtų. Tenka šauktis talkos. Padeda, kas gali – kaimynė, vaikai, marti.

"Pjaunu aš. Daugiau niekas nenori. Padėjėjai – tik išdarinėti, nupešti", – pasakoja V.Velička.

Atsiveža iš Lenkijos

Kai paklausai, kiek Vaciukas plūkiasi su savo paukštynu, idilės vaizdas ima panėšėti veikiau į rūstų realistišką paveikslą. Gavęs pensiją jis važiuoja į Lenkiją, ten perka ką tik iš kiaušinio išsiritusius vienos dienos viščiukus, ančiukus, žąsiukus, kalakučiukus. Kainos daugmaž tokios: viščiukas kainuoja 40 centų, ančiukas – 1,10 euro, kalakučiukas – 3,5 euro.

Į Kalnyčių kaimą V.Velička parsiveža vidutiniškai 50 paukščiukų. Paleidžia juos į aptvarą ir augina. Paskui vištos gauna visišką laisvę, antys beveik irgi, jos gali turkštis tvenkinyje, o žąsys ir kalakutai, poniškiausi ūkio paukščiai, kiek įmanoma saugomi didelėse aptvertose teritorijose, kurias teoriškai turėtų papildomai saugoti ir šunys – ir Vaciuko, ir atbėgantys kaimyno. Bet praktiškai, kaip patyrė paukščių ūkio šeimininkas, aptvaras yra šiek tiek patikimiau už savo reikalais nuolat užsiėmusius šunis.

Kol paukščiukai dar visai maži, Vaclovas ir Onutė keliasi 5 val., kai paukščiai paauga, galima pamiegoti ilgiau – iki pusės šešių ryto. O pabudus prasideda maratonas: kad nepritrūktų lesalo, jo į 5 litrų talpyklas pilama mažiausiai tris kartus per dieną, vanduo tiekiamas keturis penkis kartus. "O kur dar klot, valyt", – apie paukščių priežiūros darbotvarkę kalba V.Velička.

Gyvenimą reikia gyventi

Šiemet kukurūzai, žirniai, kviečiai, kuriuos iš ūkininkų perka paukščiams, pabrango dvigubai. "Nežinau, ar ką uždirbsiu. Gal eisiu į minusą. Ai, bet ką aš čia", – nerimą keliančią temą stengiasi baigti V.Velička. Tačiau paukštienos kainos jis nedidina. "Jei būsiu brangininkas, kas tada pirks?" – klausia.

Ar jam nesudreba ranka, kai reikia pjauti nuo mažo pūkų kamuoliuko išaugintą, šeimininką pažįstantį paukštį? "Toks jau likimas. Toks gyvenimas", – filosofiškai atsako Vaciukas.

Jis neskaito laikraščių ("Anksčiau imdavau, dabar jau ne"), neturi kompiuterio ("Tik anūkai, vaikai su kompiuteriais"), per televizorių žiūri visas, kiek spėja, žinias ir koncertus, labiausiai mėgsta "Duokim garo". Balsuoja už Kauno rajono socialdemokratus ("Nes gerai tvarkosi jie ir jų meras"), iš kandidatų į prezidentus labiausiai patinka Gitanas Nausėda ("Toks patikimesnis atrodo").

Vaclovas rimtai žiūri į veganus ("Visokių žmonių reikia"), bet asmeniškai nepažįsta nė vieno. "Jeigu žmogui taip gerai, reikia priimti", – įsitikinęs jis.

Vyras sako, kad sunkiausia, kai reikia susitaikyti su artimojo netektimi. "Kol tas skausmas praeina... Bet jis pamažu praeina, – kalba V.Velička. – Ir pats gyvenimas praeina. O kol mes dar čia, reikia gyventi."