M. Arlauskas: Ąžuolyne sau vietą randa visi

S.Dariaus ir S.Girėno sporto centre rinkodaros vadovu dirbantis sportininkas iki šiol puikiai prisimena parke krėstas eibes ir artėjant ketvirtam "Ąžuolyno bėgimui" džiaugiasi, kad istoriniame stadione ir parke galima sutikti vis daugiau sportuojančių vaikų, šeimų ir miestiečių.

Su rugsėjo 3 d. vyksiančio renginio vienu iš organizatorių kalbėjomės apie vaikystę, praleistą Ąžuolyno parko glūdumoje, kelią į krepšinio aikštelę ir Ąžuolyno svarbą miestui.

– Augote name prie Ąžuolyno parko. Kas įstrigo iš vaikystės ir šių vietų?

– Namas, kuriame augau, dar ir šiandien stovi. Galima sakyti, kad gyvenau viduryje kalno, tad negalėjau būti nesportiškas. Bėgdavome į mokyklą Žaliakalnyje, tad parko šlaitus reikėdavo nuolat įveikti. Žiemą po pamokų su kuprine vietoje rogučių leisdavomės žemyn namo. Žiemą, vasarą su draugais lakstydavome, žaisdavome parke ir aplink. Visus takelius ir medžius turbūt žinojome ir iki šiol prisimenu. Eidavome ir stadione vykstančių futbolo varžybų pažiūrėti. Buvome ir dažni Zoologijos sodo svečiai, lankydavomės turbūt kiekvieną dieną. Tiesiog žinojome, kaip ten pakliūti be bilietėlio (juokiasi).

– Kokius sporto žaidimus dažniausiai žaisdavote vaikystėje?

– Nuo paprasčiausių kvailiojimų iki gerokai rimtesnių sporto užsiėmimų. Žiemą itin mėgome ledo ritulį. Žaisdavome ant užšalusio Girstupio iki sutemų. Žiemą leisdavome ir su slidėmis. Čiuoždavome nuo Dainų slėnio skardžių. Vasarą prisigalvodavome visokių kitokių pramogų.

Vėliau teko persikelti į Vilijampolę. Čia prasidėjo futbolas, liko ir tas pats ledo ritulys. Išbandžiau net boksą ir lengvąją atletiką, kol galiausiai pradėjau žaisti krepšinį. Tiesiog nebuvo kompiuterių, tad laiką leisdavome miesto aikštelėse, kurių Vilijampolėje buvo tikrai nemažai.

– Ar pamenate savo pirmąją pergalę sporte?

– Tikrai pamenu. Tai buvo vieną vasarą, stovykloje. Tuo metu tokios tarsi spartakiados vykdavo. Nors tada dar nebuvau specialiai tam treniravęsis, bet pavyko puikiai pasirodyti bėgimo, šuolio į tolį ir aukštį rungtyse. Tiesiog įdarbis lakstant Ąžuolyne ir žaidžiant su kiemo draugais buvo geriausios treniruotės.

– Išbandėte tikrai daug rungčių, prieš pasirinkdamas krepšinį. Kaip manote, kokias būdo savybes tai padėjo išugdyti?

– Be fizinio pasiruošimo sportas padėjo išsiugdyti pasitikėjimą savimi. Negali būti sportininku, jei nepasitiki savimi. Komandinis žaidimas, buvimas su kitais sportininkais, treneriais padėjo tobulinti ir bendravimo įgūdžius. Išmokau žaisti komandoje, pasitikėti kitais. O šie įgūdžiai svarbūs ne tik sporte, bet ir asmeniniame gyvenime, mokykloje ar studijose. Daug suteikė ir įvairios su sportu susijusios kelionės. Jos padėjo pažinti pasaulį, pamatyti kitas vietas ir kitokį gyvenimą. Visa tai tiesiog grūdina charakterį.

– Pradėjęs žaisti "Žalgirio" komandoje vėl sugrįžote į Ąžuolyno parką?

– Tikrai taip. Nors pagrindinė treniruočių bazė buvo K.Baršausko gatvėje, bet treniruotės vykdavo ir Ąžuolyne, o halėje – varžybos. Tad galima sakyti, kad vėl sugrįžau į šias puikiai pažįstamas vietas, tik jau ne kaip vaikas, o profesionalus krepšininkas. Būdamas vaikas apie tai tikrai negalvojau.