Kauno klinikų organų transplantacijos istorijoje pirmą kartą  persodintas inkstas iš gyvo donoro. "Tai yra ligoniui labai palankus gydymo būdas", – apibendrina Nefrologijos skyriaus vadovė gydytoja Birutė Sribikienė.

Tapo pirmąja paciente

Inkstų transplantacija Kauno klinikose pradėta prieš keturiolika metų. Per tą laiką šiuo gydymo metodu gyvybė išgelbėta 300 ligonių.

Karolina Griušelionytė iš Birštono tapo pirmąja Kauno klinikų nefrologų ir urologų paciente, kuriai inkstų transplantacija atlikta, inkstą išėmus iš gyvo žmogaus. Kas gali taip aukotis?
Nė akimirkos nesudvejojusi, Karolinai inkstą atidavė jos mama, prieš 20 metų padovanojusi dukrai gyvenimą. Prieš dvi savaites jį pratęsė, ant operacinio stalo atsigulusi valanda anksčiau nei dukra. Abi operacijas – inksto išėmimo ir įsodinimo – atliko dvi medikų brigados, vadovaujamos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Urologijos klinikos vadovo profesoriaus Mindaugo Jievalto.

Šiai operacijai, kurios idėją jau seniai, dar būdamas LSMU Nefrologijos klinikos vadovu, brandino profesorius Vytautas Kuzminskis, rengtasi ilgai. Sprendimą pradėti inkstų transplantacijas iš gyvo donoro priėmė dabartinė Klinikos vadovė profesorė Inga Arūnė Bumblytė. Organo paėmimas iš negyvo donoro daug  paprastesnis nei iš gyvo. Medikai tam buvo deramai pasirengę, o mama ir dukra išgyveno ne dėl savęs, bet viena dėl kitos. Šiandien jos abi labai laimingos taip pat viena dėl kitos – teliko laukti, kol užgis randai.

Jaunystė ir sveikata

"Labai džiaugiuosi dėl Karolinos, ji greitai sveiksta", – praėjusį ketvirtadienį, likus dienai iki merginos išvykimo namo, sakė gydytoja nefrologė B.Sribikienė.

Karolina gulėjo vienvietės palatos lovoje ir žiūrėjo filmą nešiojamojo kompiuterio ekrane. Vienvietėje todėl, kad po organų transplantacijos ligoniams būtinas karantinas. Svetimas organas jaukinamas, vaistais slopinant imunitetą, todėl operuotuosius siekiama apsaugoti net nuo mažiausios infekcijos.

Baigiantis karantino laikotarpiui, gydytojai leido savo ypatingą pacientę aplankyti. Atrodė, kad Karolina prigulė trumpam: jos akys švytėjo, rausvi skruostai liudijo jaunystę. Tik ranka ant pilvo išdavė: pjūvio vietą truputį maudžia.

Gydytoja B.Sribikienė paaiškino, kad Karolinos savijauta geresnė nei kitų recipientų – ligonių, kuriems transplantuoti organai, dėl kelių priežasčių. Visų pirma ši 20-ies metų mergina yra jauna, nesirgo jokiomis kitomis ligomis, išskyrus inkstų nepakankamumą. Ši liga Karoliną kankino gana neilgai. Svarbu ir tai, kad ligonės kraujas nebuvo dializuojamas, nes Karolina iš karto pasirinko inkstų transplantaciją.

"Tai įmanoma, kai ligonis turi savo donorą. Juo gali būti tik artimas žmogus, be to, turi atitikti imuniniai duomenys", – aiškino LSMU Nefrologijos klinikos gydytoja, Kauno klinikų transplantacijų koordinatorė S.Kybartienė-Mačiulaitė.

Ligos pavadinimas – policistozė

"Labai nenorėjau hemodializės. Esu mačiusi, kaip jos nualina organizmą, kaip prastai žmonės jaučiasi", – pagrindinį argumentą įvardijo Karolina.

Kai ji gimė, paaiškėjo, kad naujagimės inkstai pernelyg dideli. Sulaukus penkerių buvo diagnozuota policistozė – inkstuose rasta daug cistų. Vis dėlto jos netrukdė mergaitei gyventi ir augti. Tik paauglystėje, kai Karolinai buvo penkiolika metų, juos pradėjo mausti, kartais pablogėdavo savijauta. Tėvai vežiojo dukrą pas gydytojus. Šie paskirdavo vaistų, mokė, kaip gyventi sergant šia liga.

"Kai man buvo aštuoniolika, sveikata suprastėjo. Dažnai pakildavo kraujospūdis. Kartą nualpau – kritau, susimušiau galvą į parketą. Susidarė hematoma, galvą operavo. Net du kartus. Į operacijas, gal į narkozę sureagavo inkstai", – apie save pasakoja Karolina.

Ji svarsto, kad nualpo, ko gero, dėl pervargimo, nes mokėsi dvyliktoje klasėje, gal nepakankamai pavalgydavo. Pripažįsta, kad norėjo būti liekna, kaip ir visos merginos. Gal kalti buvo inkstai.

Kauno klinikų gydytoja Rima Maslauskienė, kuri sekė Karolinos sveikatos būklę, pradėjo prognozuoti hemodializę. Žinodama dukters nuomonę, mama nedvejodama pasiūlė savo inkstą. Tėtis negalėjo – būtent iš jo Karolina paveldėjo policistozę. Beje, ši liga diagnozuota ir Karolinos broliui, bet šios šeimos vyrai jaučiasi gerai.

Vienu metu du pacientai

Operacijos Karolina nebijojo. Tikėjo, kad pasiseks. Optimizmo bei ramybės įkvėpė mama. Ir gydytojai.

"Inkstų transplantacijas atliekame jau seniai. Nauja tai, kad organą paėmėme iš gyvo donoro – pacientės mamos. Chirurgine prasme ši operacija šiek tiek skyrėsi", – aiškino Karoliną operavęs profesorius M.Jievaltas.

Operacija tęsėsi pusketvirtos valandos. Ligonės inkstų nepašalino, jie dar šiek tiek veikia. Įsodintasis donorinis pradėjo veikti iš karto.

"Gydymo rezultatai, kai transplantuojamas gyvo donoro inkstas, yra geresni. Ir veikti toks pradeda daug greičiau. Ankstyva funkcija leidžia prognozuoti gerą eigą", – pabrėžė profesorius ir pasidžiaugė, kad operacija praėjo labai sklandžiai, pooperacinis periodas – taip pat.

LSMU Urologijos klinikos vadovas M.Jievaltas yra matęs, kaip atliekamos inksto išėmimo operacijos iš gyvo donoro, tam rengėsi, be to, turi darbo patirties, kai reikia šalinti inkstą dėl piktybinio auglio. Per metus Kauno klinikose atliekama 200–300 tokių operacijų.

Šį kartą, pabrėžė profesorius, inksto išėmimo operacija visai medikų komandai buvo kitokia – išsiskyrė emociniu krūviu. Ateityje inksto paėmimo iš gyvo donoro operacijos bus atliekamos laparoskopiškai ir nereikės atviro pjūvio.

"Tai daroma pasaulyje, o kai pas mus bus daugiau gyvų donorų, taip darysime ir mes, nes turime didžiausią Lietuvoje laparoskopinio operavimo patirtį", – pridūrė gydytojas urologas M.Jievaltas.

Karolinos mama, donorė, po operacijos ligoninėje praleido savaitę, o jos dukra, recipientė, – dvi. Tai gan trumpas laikas, bet kai pacientė sveiksta sparčiai, jaučiasi gerai, nėra jokių komplikacijų, namų aplinka yra papildomas teigiamas faktorius. Vaistų, kaip ir visiems recipientams, teks gerti nemažai.

"Reikės daugiau pasisaugoti, nors valgyti galėsiu viską", – žino Karolina.

Apie jos ligą draugai žino, palaiko, siunčia nuoširdžių palinkėjimų žinutes. Su mama Karolina buvo labai artimos, dabar bus dar artimesnės – jas vienija inkstai.

Donorui operacija nekenkia

"Transplantacijos iš gyvo donoro rezultatai daug geresni. Karolina jauna, nepatyrusi šalutinio vaistų poveikio ir dializės, nuo kurios priklauso ligonio būsena", – pranašumus sveikatai vardijo gydytoja B.Sribikienė ir pridūrė, kad būtų labai gerai, jei atsirastų daugiau geranoriškų ligonių artimųjų.

Ar donorai nerizikuoja savo gyvybe, likę su vienu inkstu?

"Likus su vienu inkstu rizikos susirgti nepadaugėja, nors niekas nėra garantuotas, kad neišsivystys liga. Būna, kad žmogus gimsta su vienu inkstu ir išgyvena iki gilios senatvės, – aiškina kompetentinga, prityrusi, ligonių gerbiama gydytoja nefrologė B.Sribikienė. – Tačiau yra didžiulis skirtumas tarp turinčių vieną inkstą ir likusių su vienu. Donorinį gali atmesti."

Transplantacijų koordinatorė S.Kybartienė-Mačiulaitė priduria, kad dovanojusiųjų inkstą sveikata privalo būti sekama pagal neseniai pasirašytą sveikatos apsaugos ministro įsakymą. Vadinasi, altruistai įgauna privilegijų ligų profilaktikai ir tai yra itin naudinga, nes inkstų ligos labai klastingos – vystosi nebyliai.

"Profilaktinė medicina turi eiti pirma gydomosios. Pastaruoju metu žmonės bijo sirgti, neina tikrintis, nes reikia dirbti. Inkstų ligos nebylios, o kai duoda žinią – jau reikia dializės", – nuoširdžiai apgailestauja gydytoja B.Sribikienė.

Inkstus žudo cukraligė, hipertenzija, autoimuninės ir uždegiminės ligos. Gydytojos teigimu, persirgus gripu, plaučių uždegimu, kitomis infekcinėmis ligomis gali būti pakenkti inkstai. Dėl to reikia tikrintis sveikatą. Pati paprasčiausia inkstų diagnostika – šlapimo tyrimas. Jis turi būti privalomas, kai išduodama sveikatos pažyma, bet atliekamas toli gražu ne visiems.
"Net nefrologo konsultacijai atsiųstiems pacientams šlapimo tyrimas dažnai nebūna atliktas", – pabrėžia gydytoja B.Sribikienė.

Priežastys ir padariniai

Inkstams labai kenkia hipertenzija. Pas gydytojus nefrologiniai ligoniai patenka, kai ima kankinti dusulys, vėmimas, mažakraujystė ar kitos ligos komplikacijos.

Ieškoma priežasčių ir paaiškėja, kad tai ne širdies, skrandžio ar plaučių ligos padarinys, o būtent nefunkcionuojančių inkstų. Gydytoja B.Sribikienė pasakoja turinti daugybę tokių pacientų.
"Didesnė pusė dializuojamų ligonių pas mus patenka dėl kokių nors komplikacijų. Neveikiantys inkstai skausmo nesukelia, nėra tiesioginių nepakankamumo simptomų. Vienintelis atvejis – kai pakinta šlapimo spalva. Tada žmonės atskuba pas mus", – dalijasi patyrimu gydytoja nefrologė.

Kauno klinikų nefrologai visiems pataria, apsilankius pas savo šeimos gydytoją, prašyti, kad būtų atliktas šlapimo tyrimas. Jis kainuoja labai nedaug, gerokai mažiau nei hemodializė.
"Per metus vien hemodializės procedūros vienam ligoniui kainuoja 70–80 tūkst. litų. Vienos procedūros kaina – 380 litų. Jų reikia trijų per savaitę. Dar reikia vaistų", – skaičiuoja gydytoja nefrologė S.Kybartienė-Mačiulaitė.

Iš hemodializės išvaduoja inkstų transplantacija. Nors didėja visuomenės sąmoningumas ir transplantacijos svarbos supratimas, donorinių organų daugėja labai nežymiai. Ligonių, kuriems jų reikia, nemažėja. Lietuvoje per metus persodinama 70–80 inkstų ir, kad ir kaip būtų keista, atsiranda tiek pat naujų ligonių, kuriems reikia pakaitinės inkstų terapijos. Šiuo metu donorų inkstų laukia 195 ligoniai. Dializuojamųjų yra daugiau, nes transplantacija dėl amžiaus, gretutinių ligų galima ne visiems.

"Inkstų transplantacija – ne gyvybės gelbėjimo, o gyvenimo kokybės gerinimo operacija. Su dialize galima puikiai gyventi, jos kokybiškos, tik ligoniai tris kartus per savaitę turi atvykti į dializės centrą, kelias valandas būti prijungti prie aparato", – aiškina gydytoja S.Kybartienė-Mačiulaitė.

Dar yra peritoninė dializė, kai ligonis gali ją atlikti pats namuose.

Kartais galima pasirinkti

Karolina, kuri gydytis inkstus pasirinko vasarą, per atostogas nuo studijų V.A.Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje, galėjo rinktis peritoninę dializę, hemodializę ar transplantaciją, nes kol kas finansuojamas ir pirmasis metodas.

"Hemodializė visuomet užtikrinama visiems ligoniams, be pakaitinės inkstų terapijos nelieka nė vienas", – pabrėžia gydytoja S.Kybartienė-Mačiulaitė.

Karolinos pasirinkimas ir jos mamos pasiaukojimas suteikė galimybę transplantaciją atlikti nieko nelaukiant. Atsiradus organui iš mirusio donoro ligoniai transplantacijai kviečiami pagal bendrą visos šalies sąrašą.

"Mirusio donoro kraujas vežamas į nacionalinę laboratoriją, kur saugomi visų recipientų kraujo mėginiai. Tada žiūrima, kam iš laukiančiųjų inkstas geriausiai tinka. Kviečiami šeši recipientai dviem inkstams, po tris kiekvienam. Atrenkami du, kuriems labiausiai tinka pagal visus rodiklius", – aiškina gydytoja S.Kybartienė-Mačiulaitė.

Pernai inkstai iš mirusio donoro persodinti 77 ligoniams, šiemet iki liepos 14 d. – 34. Iš gyvo donoro pernai per metus ir šiemet per pusmetį, iki liepos 14 d., inkstų persodinta vienodai – septyniems ligoniams. Pasidžiaugus, kad tai yra geros tendencijos, profesorius M.Jievaltas patarė mokytis iš skandinavų.

"Švedijoje iš gyvų donorų atliekama 80 proc. inkstų transplantacijų ir tik 20 proc. – iš mirusių. Ir mums reikėtų solidarizuotis su ligoniais, juolab kad jie – mūsų artimieji", – pastebėjo M.Jievaltas.