Gimė su viltimi
Mažosios Viltės planas buvo kitoks nei medikų – pasaulį ir mamą turėjusi pasveikinti birželį, mergaitė tai padarė balandžio 8-ąją. Vos po 27 nėštumo savaičių gimusi mažylė svėrė tik 736 g, negalėjo savarankiškai kvėpuoti ir maitintis. Pirmosios jos gyvenimo dienos prasidėjo ne mamos glėbyje, o tarp aparatų garsų, gydytojų rankų ir nuolatinės priežiūros.
Šiandien ankstukė vis dar guli Neonatologijos klinikoje, intensyviosios terapijos skyriuje, inkubatoriuje, apraizgyta įvairiomis žarnelėmis. Vienomis teka oras, kitomis – pašildytas mamos pienas. Tačiau kiekviena diena atneša mažų pergalių – Viltės būklė gerėja, o jos svoris jau siekia 1,5 kg. Ten, kur pradžioje buvo daug nežinios ir baimės, šiandien vis daugiau ramybės ir tikėjimo.
„Ar žinojau, kaip pavadinsiu dukrą? Taip. Likimas pats jai parinko vardą. Viltis – Viltė“, – į inkubatoriuje gulinčią laimę ir meilę žvelgė Jovita. Akių nuo savosios neatitraukė ir Agnė. Jos dukra Lara gimė 29 mamos nėštumo savaitę, o vos prieš kelias dienas žengė į 33-iąją vystymosi savaitę (išnešiotas kūdikis gimsta nuo 37-os nėštumo savaitės – red. past.).
„Viskas nuostabaus personalo dėka. Augame, stiprėjame ir labai laukiame, kada galėsime grįžti namo. Ten laukia aštuonerių metų brolis, kuris dar nematė sesės“, – Agnė vylėsi, kad šeima greitu metu ir vėl bus kartu.
Iššūkis šeimoms
Šiuo metu Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje gydoma šešiolika mažylių, gimusių gerokai per anksti arba vos atėjus į šį pasaulį susidūrusių su rimtomis sveikatos problemomis. Per metus pagalba gydymo įstaigoje suteikiama maždaug 400 naujagimių. Kiekvienas jų atsineša savitą istoriją – netikėtą, trapią, kartais skausmingai ankstyvą, tačiau visuomet lydimą didelio laukimo, meilės ir vilties.
Ankstukų priežiūra reikalauja ne tik modernios įrangos, bet ir ypatingo tikslumo, kantrybės. Per anksti gimę kūdikiai dažnai dar negali savarankiškai kvėpuoti, palaikyti kūno temperatūros ar maitintis, todėl pirmosiomis savaitėmis jiems reikalinga intensyvi pagalba. Kiekvienas priaugtas gramas, savarankiškas įkvėpimas ar pirmasis maitinimas tampa svarbia pergale ne tik medikams, bet ir tėvams. Pastariesiems, anot medikų, sudėtingiausias būna nežinomybės laikotarpis, kai tenka gyventi nuo vieno gydytojų komentaro iki kito. Tėvai mokosi džiaugtis mažais pokyčiais, o ligoninės palatos kuriam laikui tampa jų kasdienybe. Čia pasikeičia ir laiko suvokimas.
Tėvams labai svarbu jausti, kad jie šioje kelionėje nėra vieni. Kad dėl kiekvieno vaiko kovojama kartu.
„Kartais atrodo, kad gyvenimas klinikoje matuojamas labai mažais dalykais – gramais, kvėptelėjimais, trumpomis ramesnėmis akimirkomis. Tačiau kiekvienas toks pokytis šeimai reiškia labai daug“, – kalbėjo Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovė prof. dr. Rasa Tamelienė.
Pasak jos, neonatologų darbe svarbu ne tik gydyti mažiausius pacientus, bet ir būti šalia jų tėvų sunkiausiomis akimirkomis.
„Tėvams labai svarbu jausti, kad jie šioje kelionėje nėra vieni. Kad dėl kiekvieno vaiko kovojama kartu“, – pridūrė R. Tamelienė.
Didelė prasmė
Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje stiprybės kasdien reikia visiems – medikams, už savo gyvybę kovojantiems mažyliams ir šalia jų budintiems tėvams.
Ukrainiečiai tiki, kad tradiciniais raštais siuvinėtas drabužis – vyšyvanka – suteikia ne tik apsaugą, sveikatos, vilties, bet ir stiprybės. Todėl Vyšyvankos dienos proga Lietuvoje gyvenančios ukrainietės klinikos pacientams padovanojo penkiolika komplektų mažyčių vyšyvankų – šįsyk universalių, tinkančių abiejų lyčių naujagimiams. Tokia iniciatyva Kauno klinikose surengta jau ne pirmą kartą. Viena iniciatyvos autorių ukrainietė Viktorija Krasnikova-Herasymenko pasakojo, kad vyšyvanka jų tautai reiškia kur kas daugiau nei drabužį: tai – iš kartos į kartą perduodama tradicija. Kai meistrė siuvinėja vyšyvanką, į ją kaskart įpina dalelę savo širdies.
„Vyšyvanka – tai mūsų istorija ir tapatybė. Skirtinguose regionuose skiriasi raštai, spalvos ir simboliai, tačiau jie visi kalba apie tą patį – apsaugą, šeimą ir gyvybę, – kartu su bendramintėmis V. Krasnikova-Herasymenko rankoje gniaužė maišelius su marškinėliais, siuvinėta lėlyte ir linkėjimais, kuriuos paliko bent keliose klinikos palatose. – Tegul šie mažyliai auga stiprūs, sveiki ir nepraranda vilties. Viso to linkime ir jų tėvams.“
Gimdyvės neslėpė, kad toks dėmesys ir palaikymas šiuo sudėtingu laikotarpiu joms reiškia labai daug. Mamos džiaugėsi ne tik dovanomis mažyliams, bet ir dėmesiu joms. Tiesa, dauguma ankstukų dovanotų vyšyvankų kol kas vilkėti negalės – pirmiausia jie turi sustiprėti ir priaugti svorio.
„Vyšyvankos kas tikrai per didelės – tilptų du, o ne vienas mažylis“, – atgal į maišelį dėdama baltos spalvos marškinėlius su ornamentais, viena kalbintų mamų neabejojo, kad vyšyvanka ne tik bus naudojama pagal paskirtį, bet ir taps gražiu prisiminimu apie sunkios kelionės pradžią ir iškovotas pergales.
(be temos)