"Nesmerkiu tėvų, kurie negali pasirūpinti savo vaikais kad ir dėl alkoholizmo ar narkomanijos. Man skaudu dėl mūsų sistemos", – atvirai ir kritiškai apie mūsų visuomenės skaudulius kalba Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos ligoninės "Lopšelis" vadovė mokslų daktarė Audronė Prasauskienė.

– Daugiau nei ketvirtį "Lopšelio" klinikos veiklos, kuri buvo pradėta prieš 85-erius metus, laikotarpio vadovaujate šiai įstaigai. Buvusi vaikų prieglauda virto modernia Vaikų reabilitacijos klinika, tačiau jūs kritikuojate sveikatos sistemą. Kodėl?

– "Lopšelyje" dirbu daugiau nei 20 metų, bet tebepersekioja ta pati problema. Tai pasipriešinimas pažangioms naujovėms. Dar 1995 m., kai kūdikių namuose atidarėme darželio principu veikiančią grupę vaikams, kurie turi sunkią negalią ir kurių dėl to nepriėmė į darželį, mus tepalaikė tuo metu Kauno miesto Sveikatos skyriaus vadovu dirbęs gydytojas Leonas Kačinskas. Šią grupę atidarėme, kad tėvams nereikėtų priimti skaudaus sprendimo neįgalų vaiką palikti kūdikių namuose.

Darželio principu veikiančiai grupei priešinosi daugybė žmonių ir įstaigų. Vieni bijojo konkurencijos, nors tuo metu nelabai buvo su kuo konkuruoti, kiti turėjo neva geležinį argumentą: "Taigi niekas globos įstaigoje taip nedaro." Vėliau, vėl vedini to paties tikslo ir norėdami tėvams, auginantiems neįgalius vaikus, pasiūlyti daugiau paslaugų, kurios būtų alternatyva kūdikių namams, pradėjome teikti reabilitacijos paslaugas sutrikusios raidos vaikams. Pacientai pas mus pradėjo važiuoti iš visos Lietuvos. Mus labai palaikė tuomečiai mūsų draugai, mokytojai ir partneriai iš Norvegijos, Tonsbergo, Solvango abilitacijos centro. Kaune buvo valdininkėlių, kurie, norėdami nutraukti mūsų veiklą ir bendradarbiavimą, taip pat turėjo "geležinį argumentą": ir vaikai, ir norvegai į "Lopšelį" atvykti negalės, nes jau tuoj remontui bus uždarytas tiltas per Nerį. Ir t.t., ir t.t.

Šiuo metu didžiausia problema yra ta, kad neįmanoma pakeisti Lietuvoje tebeveikiančios dar iš sovietinių laikų paveldėtos vaikų reabilitacijos sistemos į tą, pagal kurią dirba išsivysčiusios pasaulio šalys. Esama sistema mus traukia atgal, į praeitį, nes neužtikrina neįgalių vaikų sveikatos stebėjimo, reabilitacijos pagal poreikį (reabilituojama nustatytą dienų skaičių), galimybių paslaugas teikti šalia vaiko namų, o ne ligoninėje, neleidžia vadovautis mokslo ir praktikos naujovėmis, įrodymais pagrįstos medicinos principais. Pavyzdžiui, mokslo jau seniai įrodyta, kad vaikų reabilitacijoje masažas, įvairios fizioterapijos procedūros nėra efektyvu, bet dar ir šiuo metu Sveikatos apsaugos ministerijoje yra rengiamas dokumentas – Medicininės reabilitacijos, sanatorinių įstaigų veiklos specialieji reikalavimai, kurie numato, kad šios paslaugos vaikams turi būti teikiamos. Panašius pavyzdžius galėčiau vardyti ir vardyti.

– Jūsų globotiniai – ne tik tie kūdikiai, kurie netenka tėvų ar šie naujagimių atsisako, bet ir nepagydomomis ligomis sergantys vaikai? Kaip įmanoma jiems padėti?

– Dauguma mūsų pacientų yra vaikai, turintys raidos sutrikimų, kurie pakenkia vaiko judesiams, kalbai, protinei raidai. Tai cerebrinis paralyžius, autizmas, įvairios kilmės protinis atsilikimas ir pan. Dirbame ir su tais vaikais, kurie yra patyrę galvos, nugaros smegenų traumas, serga sunkiomis, normalų funkcionavimą sutrikdančiomis nervų raumenų ligomis, pavyzdžiui, encefalitu ir kt.

Pastaruoju metu susiduriame su kritika, kad mes esame pernelyg susitelkę į neurologinių problemų turinčius vaikus ir nesidomime sergančiaisiais kitokiomis – odos, akių, inkstų, skrandžio ligomis. Bet reabilitacija – tai prarastų funkcijų atnaujinimas. Išsivysčiusiose šalyse nėra reabilitacijos praktikos asmeniui, pasveikusiam persirgus gastritu, plaučių uždegimu ar pan. Į reabilitacijos ligoninę neguldomi pacientai, kuriems dėl bronchų astmos ar diabeto taikomas palaikomasis gydymas ir kurie gyvena, galima sakyti, visavertį gyvenimą. Todėl ir mūsų dėmesys labiau nukreiptas į tuos vaikus, kuriems mūsų pagalba tikrai reikalinga.

– Mažutė "Lopšelio" reabilitacijos klinika, jūsų išauginta iš specializuotų kūdikių namų, atrodo, atlieka neįmanomus darbus. Juk cerebrinis paralyžius ar Dauno liga yra nepagydomos net turtingose pasaulio šalyse?

– Mes labai daug dėmesio skiriame vaikų funkcinei būklei įvertinti: stengiamės objektyviai nustatyti, kokios yra paciento galimybės ir kartu – perspektyvos. Raidos sutrikimas – tai būklė visam gyvenimui, todėl reabilitacijai atvykusių vaikų ir jų tėvų klausiame, kokį tikslą mes kartu turėtume pasiekti. Tėvai šio klausimo dažnai nesupranta. Jie tiesiog nori kineziterapijos, ergoterapijos ar kitų užsiėmimų, nors kiekvienas reabilitacijos epizodas ir ciklas skirtas aiškiam tikslui, kurio vaikas, tėvai bei specialistai turėtų siekti. Ši taktika vadinama į tikslą orientuota reabilitacija.

Neretai susiduriame su vaikais, kurių kalbos raida labai vėluoja. Tai būdinga vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas, Dauno sindromas, kai kurios kitos ligos. Šiems pacientams bandome taikyti alternatyvios komunikacijos metodus: vaiką bei jo tėvus mokome bendrauti gestais, paveikslėliais ir pan. Alternatyvi komunikacija skatina ne tik žodinės kalbos, bet ir pažintinių funkcijų raidą. Ir būna labai liūdna, kai tėvai atsisako mokytis patys ir mokyti savo vaiką alternatyvios komunikacijos, nesuprasdami, kad, neturėdamas galimybės išreikšti savo norų, vaikas kenčia, pyksta, netinkamai elgiasi.

Prieš penkiolika metų mes pirmieji Lietuvoje pradėjome taikyti botulino toksiną vaikų spastiškumui mažinti. Prieš kelerius metus mūsų gydytoja Indrė Bakanienė po stažuotės Kanadoje pirmoji Lietuvoje pradėjo botulino toksiną injekuoti ultragarso kontrolėje. Tokio gydymo rezultatai yra daug geresni, nei vaistą į pasirinktą raumenį leidžiant aklai. Prieš dvejus metus pirmieji šalyje pradėjome taikyti efektyvią TEACCH terapinio ugdymo programą autizmo diagnozę turintiems vaikams. Ir mes patys, ir mūsų pacientų tėvai jau patikėjo šio metodo efektyvumu.

– Mokslui atrandant ir praktikams taikant vis naujus gydymo metodus ryškėja tendencija, kai gimę sveiki vaikai nukenčia dėl nepriežiūros, netinkamos gyvensenos, neurologinės ligos išsivysto dėl dietų, siekiant lieknumo standartų. Pas jus būna tokių ligonių?

– Su vaikų apleidimu ir nepriežiūra susiduriame gana dažnai. Viena priežasčių – kai tėvai dėl savo ligos, pavyzdžiui, protinio atsilikimo ar alkoholizmo nesugeba pasirūpinti neįgalaus vaiko poreikiais. Tokiu atveju dažniausiai informuojame vaiko teisių apsaugos tarnybas.

Kita grupė atvejų, kai tėvai neva geriau žino, ko reikia jų vaikui. Šiai grupei priskirčiau ir mano jau minėtą alternatyvią komunikaciją, ir tuos tėvus, kurie nevaikštantį vaiką atsisako sodinti į vežimėlį, nes mano, kad dėl to jis niekada neišmoks vaikščioti. Yra tėvų, kurie susitelkia tik į vienos funkcijos, pavyzdžiui, vaikščiojimo atnaujinimą, ir nesirūpina kitų – savarankiškumo, smulkiosios motorikos, pažintinių funkcijų lavinimu.

Trečiai grupei priskirčiau pačius liūdniausius atvejus, kai dėl netikusios vaikų reabilitacijos sistemos, neįgaliųjų stebėjimo nebuvimo ligoniai itin skaudžiai kenčia. Pavyzdžių galėčiau pateikti ne vieną, bet itin sujaudino septyniolikmetė cerebriniu paralyžiumi serganti mergaitė, kuri pas mus pateko, svėrusi tik 13 kg.

– Septyniolikmetės mergaitės svoris – kaip dvimetės?! Kaip tai gali būti?

– Mergaitę prižiūrėjo mama, kuri, neabejoju, ją labai mylėjo. Mama prieš mėnesį mirė. Jau vien dėl to, kad tokių atvejų daugiau Lietuvoje nebūtų, verta iš esmės keisti dabartinę vaikų reabilitacijos sistemą čia ir dabar. Ir nesvarbu, kad vėl kokie nors rinkimai artėja.

Tėvai ir globėjai yra tiesiog žmonės, kurių žinios bei požiūris priklauso nuo mūsų, nuo informacijos viešojoje erdvėje, nuo neatsargiai pasakytos frazės: "Taigi čia vis tiek nieko nepadarysi." Jei išmanai savo darbą, padaryti ką nors gera gali visada. Bent jau tinkamai patarti, paguosti ar nukreipti kažkam, kas galės padėti.

O štai su sistema reikalai prasti. Kovodama už save, ji pasitelkia visas leistinas ir neleistinas priemones. Visi prisimename, kas dėjosi, kai 1997 m. prasidėjo sveikatos sistemos reforma, kai 2009–2010 m. mažose miestelių ligoninėse neliko specializuotų skyrių. Pagaliau prieš gerą pusmetį televizijoje nuskambėjo žinia ir reakcija į ją, kai vienos Vilniaus sanatorijos pacientus buvo pasiūlyta perkelti į Druskininkų vaikų reabilitacijos ligoninę "Saulutė". Neva ginti vaikų, o iš tikrųjų – sistemos, suskubo aukščiausi valstybės pareigūnai.

– Kaip vertinate tėvus, atsisakančius savo kūdikių, kurie patenka į jūsų vadovaujamą "Lopšelį"?

– Jau seniai niekaip nevertinu tėvų, kurie negali pasirūpinti savo vaikais dėl ligos – alkoholizmo, narkomanijos, protinės veiklos ribotumų. Vėl labiau norėčiau vertinti sistemą, kuri nesugeba pasirūpinti, kad beglobiai vaikai "nenusėstų" globos įstaigose. Tačiau būna ir tokių tėvų, kurie nenori rūpintis savo vaikais. Prieš metus pas mus pateko Dauno sindromu sergantis vaikas, kurio tėvai lyg ir sveiki, gerokai pasiturintys. Tokių atvejų neturėtų būti.

Trys simboliniai ąžuolai

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų filialas Vaikų reabilitacijos ligoninė "Lopšelis" šiemet mini 85-ąsias veiklos metines.

1930 m. Kūdikių gelbėjimo draugijos pastangomis už 1,5 mln. litų Vilijampolėje pastatytas kūdikių gelbėjimo centras "Lopšelis" buvo pirmoji specialiai beglobiams vaikams skirta prieglauda. Pastatas buvo įrengtas pagal naujausius technikos ir medicinos reikalavimus. Globotinių sveikata ir priežiūra rūpinosi gydytojai, slaugytojos bei kiti darbuotojai, kurių kvalifikacijai skirta daug dėmesio.

Įstaigos statusas keitėsi ne vieną kartą. 1998 m. Kauno specializuoti kūdikių namai tapo Kauno vaiko raidos klinika "Lopšelis", 2011 m. "Lopšelis" tapo Kauno klinikų filialu, o prieš metus čia įsteigta vienintelė Lietuvoje Vaikų reabilitacijos klinika.

Pagrindiniai reabilitacijos principai – vertinti vaiko raidą ir funkcinę būklę, stebėti jų kaitą vaikui augant bei nustatyti raidos sutrikimo diagnozę kuo anksčiau, kai tik išryškėja vienam ar kitam raidos sutrikimui būdingi simptomai.

Minint įstaigos jubiliejų, pasodinti trys ąžuolai, kurie simboliškai pažymėjo tris "Lopšelio" gyvavimo laikotarpius.

"Lopšelyje" teikiamos paslaugos

Specialistai sudaro individualų kiekvieno paciento tyrimų ir gydymo planą. Priklausomai nuo sutrikimų pobūdžio, skiriama logoterapija, kineziterapija salėje ir baseine, dailės, muzikos terapija, judesio analizė, užsiėmimai sensorinės stimuliacijos kambaryje, masažas, psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos, pritaikoma kompensacinė technika. Jei reikia, vaikas konsultuojamas vaikų ligų gydytojo, gali būti skiriamos papildomos specialistų konsultacijos ir tyrimai Kauno klinikose.

Kūdikių namų skyriuje apgyvendinami tėvų globos netekę sveiki kūdikiai iki trejų ir vaikai su negalia iki septynerių iš Kauno apskrities, arba tais atvejais, kai namuose vaikui augti nėra tinkamų sąlygų.

Dienos ir trumpalaikės socialinės globos skyriuje teikiamos dienos ir trumpalaikės socialinės globos paslaugos. Vaikui, gaunančiam šias paslaugas, užtikrinama saugi ir sveika aplinka, pritaikyta jo negaliai bei poreikiams, suderinta su asmens sveikatos priežiūra ir nuolatine slauga, sudaromos sąlygos visaverčiam vystymuisi bei ugdymui.

Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios ar medicininės reabilitacijos ir paliatyvios pagalbos paslaugos vaikams teikiamos nemokamai atvykus su šeimos, vaikų ligų gydytojo ar bet kurio kito vaikų gydytojo siuntimu.

Dienos socialinės globos ir trumpalaikės globos paslaugos yra apmokamos pagal sutartis su Kauno miesto bei rajono savivaldybės socialinės paramos skyriumi. Kūdikių namų paslauga tėvų globos netekusiems vaikams teikiama nemokamai.