Jurgitai tenka ne tik organizuoti, suteikti gydymo paslaugas, bet ir pabūti psichologe ar tiesiog išklausyti nuteistuosius ir sulaikytus žmones.

– Kodėl pasirinkote medikės profesiją ir dabartinę darbovietę?

– Iki darbo įkalinimo įstaigoje penkiolika metų dirbau Naujagimių ligų skyriuje. Nuo 2013 m. dirbu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje (dabar Kauno tardymo izoliatorius), po įvykusios reorganizacijos 2019 m. mano darbovietė vadinasi Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius.

Kodėl pasirinkau slaugos profesiją? Rūpestis ir pagalba – geriausia, ką žmonės gali duoti vieni kitiems. Pagalba žmogui įkvepia tobulėti ir suteikia džiaugsmo bei pasitenkinimo. Manau, tai susiję su mano vidiniu pasauliu ir asmeninėmis savybėmis – empatija, noru padėti kitiems, supratingumu.

Į Laisvės atėmimo vietų ligoninę atėjau paskatinta kitų. Žinote, tikiu tuo, kad į kiekvieno gyvenimą kiti žmonės ateina neatsitiktinai. Jie ateina su tam tikra misija. Kaip profesinėje srityje tobulėti paskatino Naujagimių skyriaus vadovybė, taip ir kelią į Laisvės atėmimo vietų ligoninę nutiesė daugelis žmonių. Atsitiktinai sužinojusi iš vieno gydytojo, tuo metu dirbusio Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, kad skyriuje yra laisva slaugos administratoriaus vieta, pabandžiau ateiti į įstaigą ir išbandyti savo jėgas administravimo srityje.

Jurgita Barčienė/Kalėjimų departamento nuotr.

– Kuo skiriasi darbas laisvės atėmimo įstaigose nuo darbo laisvėje?

– Mediko darbas čia skiriasi nuo laisvėje esančių gydymo įstaigų aplinka, pacientais, jų ligų specifika ir reikalingomis mediko kompetencijomis. Įkalinimo įstaigų aplinka yra kitokia: langai su grotomis, visur – stebėjimo kameros, pacientus lydi pareigūnai, gana triukšminga, ne tik nuteistieji, bet ir darbuotojai įstaigoje būna be mobiliųjų telefonų, negali neštis į darbo vietą pinigų, aštrių daiktų, medikamentų. Patys pacientai – įvairaus amžiaus: nuo 14 iki 74 metų ir daugiau, nes įstaigoje bausmę atlieka skirtingų kategorijų nuteistieji – suimtieji ir nuteistieji nepilnamečiai, arešto bausmę atliekantys pilnamečiai asmenys ir nuteisti pilnamečiai. Todėl medikai turi išmanyti įvairaus amžiaus tarpsnių psichologiją, ligas, mokėti dirbti su netinkamo elgesio paaugliais.

Įkalinimo įstaigose dirbantys medikai gali padaryti nemažą įtaką nuteistųjų sveikatai, elgesiui ir gerovei. Jie atlieka pagrindinį vaidmenį pirminėje sveikatos priežiūros grandyje sprendžiant nuteistųjų, ypač sergančių lėtinėmis psichikos ligomis, poreikius. Medikai savo darbinėje veikloje vadovaujasi ne tik Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis tvarkomis ir įsakymais, bet ir Teisingumo ministerijos, Kalėjimo departamento tvarkomis, turi išmanyti Baudžiamąjį kodeksą ir kitus teisės aktus. Todėl mediko darbas įstaigoje yra gana įdomus, įvairus ir reikšmingas.

Norinčiam, bet nedrįstančiam ateiti dirbti į įkalinimo įstaigą, patarčiau pirmiausia čia apsilankyti. Visada, prieš kviesdama mediką dirbti mūsų įstaigoje, pasiūlau ateiti į pataisos namus kaip svečiui, apsižvalgyti, pasikalbėti, susipažinti su darbuotojais ir su darbo specifika.

– Kokia jūsų darbo diena? Ar ją pakeitė pandemija ir karantinas?

– Savo darbo dieną pradedu nuo draudžiamų daiktų palikimo saugojimo spintelėse, tenka praeiti pro apsaugos postą parodžius leidimą. Šiuo metu reikia pasitikrinti ir kūno temperatūrą. Mano rytas prasideda nuo bendravimo su tą dieną dirbančiais medikais. Kaip ir daugelio Lietuvos įstaigų, taip ir įkalinimo įstaigų neaplenkė koronaviruso infekcija, kuri, deja, pakoregavo darbo dieną. Teko apriboti rytinius darbo aptarimus, dirbdami vadovaujamės visais saugumo reikalavimais – laikomės atstumų, dirba ribotas darbuotojų skaičius, daugiau dėmesio skiriame apsaugos priemonėms. Rytas prasideda nuo pacientams ir darbuotojams atliktų tyrimų dėl COVID-19 susirgimo patikrinimo rezultatų. Su jauduliu skaičiuoju kiekvieną sergantįjį ir džiaugiuosi, kai jų nėra. Dažnai atvažiuoju į darbą anksčiau, kad kuo greičiau sužinočiau rezultatus ir galėčiau kartu su įstaigos administracija imtis priemonių ligos plitimui suvaldyti.

– Su kokiais iššūkiais esate susidūrusi šiame darbe? Kuo ypatingi laisvės atėmimo vietų pacientai?

– Tik pradėjus dirbti vienas iš pagrindinių iššūkių buvo išmokti užmegzti santykį su bausmę atliekančiais asmenimis, nesidomėti jų padarytais nusikaltimais, kurie galėtų pakeisti mano elgesį su jais, nuraminti ar suvaldyti kai kurių nuteistųjų agresyvų elgesį. Po aštuonių metų darbo įkalinimo įstaigoje galiu drąsiai teigti, kad viską galima išspręsti maloniu elgesiu ir šypsena veide.

Dažnai užsirašydami pas medikus nuteistieji tiesiog ateina pasikalbėti, išsipasakoti. Ypač tokio dėmesio siekia nepilnamečiai nuteistieji.

Į įkalinimo įstaigas patekę asmenys dažnai jau turi sveikatos problemų, kurių laisvėje nesprendė, neretai nuteistieji apie savo sveikatos problemas net nežino. Šiems žmonėms dažniau nustatomos įvairios užkrečiamosios ligos – tuberkuliozė, virusiniai hepatitai, lytiškai plintančios infekcijos, ŽIV. Daugiau nei pusė įkalinimo įstaigose esančių nuteistųjų turi psichikos sveikatos problemų, praeityje jiems buvę diagnozuotos ligos. Tarp nuteistųjų paplitusios ir priklausomybės ligos. Priklausomų asmenų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų įkalinimo įstaigose daugėja. Iš to kyla įvairios problemos – savęs žalojimas, savižudybės rizika. Žinoma, ir daugelis šių žmonių nusikaltimų yra padaryti apsvaigus nuo psichiką veikiančių medžiagų.

– Laisvės atėmimo vietų pacientams tenka pabūti ir psichologe ar nuodėmklause?

– Medikas įkalinimo įstaigoje teikia ne tik medicininę pagalbą, bet ir psichologinę, ir tai yra neatsiejama darbo dalis, kuri padeda formuoti pozityvų santykį su nuteistaisiais, skatina pasitikėjimą vienas kitu. Dažnai užsirašydami pas medikus nuteistieji tiesiog ateina pasikalbėti, išsipasakoti. Ypač tokio dėmesio siekia nepilnamečiai nuteistieji. Neretai tenka išklausyti jų gyvenimo istorijų apie tai, kaip jie augo nemylinčioje šeimoje, patyrė blogą suaugusiųjų elgesį, daug prisikentėjo, dalis jų augo vaikų namuose. Tada ir tampa suprantama, kodėl jie patys ėmė elgtis netinkamai.

– Ar dirbdama laisvės atėmimo įstaigoje manote, kad žmogus gali pasikeisti?

– Manau, kad visi gali pasikeisti. Viskas priklauso nuo žmogų supančios aplinkos ir nuo jo noro keistis, nuo jo suvokimo, kaip tai svarbu jam pačiam, jo artimiesiems. Ne veltui sakoma, kad žmogus – pats savo likimo kalvis. Tačiau šiame gyvenime žmogui reikia žmogaus, todėl labai svarbus aplinkinių indėlis ir pagalba padedant ir skatinant daryti pokyčius. Įkalinimo įstaigose padėti keistis bausmę atliekantiems asmenims padeda resocializacijos skyrių darbuotojai. Tačiau aš dažnai sakau, kad visi mes dalyvaujame tame procese, net ir medikai. Taigi, galima drąsiai teigti, kad mediko darbas įkalinimo įstaigoje yra labai prasmingas, jis ne tik gydo, bet ir gali padėti pasikeisti savo pacientui.