Jubiliejinių metų spalvos

„Kauno diena“ per aštuonis dešimtmečius sukaupė svarbiausius turtus: solidžią istoriją ir patirtį; profesionalių ir talentingų darbuotojų komandą; didžiulį ištikimų skaitytojų būrį.

Būtent jiems buvo skirtas pirmasis jubiliejinių metų akcentas. „Kauno dienos“ prenumeratoriai sulaukė simbolinės padėkos: gegužę jie buvo pakviesti į Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode surengtą gamtos, muzikos ir šviesų festivalį „Botaninės naktys“.

„Skaitytojams išdalijome daugybę kvietimų, per keturias renginio dienas sulaukėme dešimčių tūkstančių svečių“, – džiaugiasi „Kauno dieną“ leidžiančios bendrovės „Diena Media News“ vadovas Tadas Širvinskas.

„Kauno dienos“ bičiuliai galėjo stebėti įspūdingą muzikos, šviesų ir vaizdo instaliacijų reginį, kuriame pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonines poemas „Jūra“ ir „Miške“ šoko vandens fontanai. Parke vyko teminiai vakarai, pažintinės ekskursijos, o vakarus papildė garsių atlikėjų koncertai.

Buvę ir esami kaunadieniečiai kels šventinę taurę jubiliejinių metų pabaigoje. Tuomet atsigręšime ir į dienraščio istoriją – apžvelgsime ją „Kauno dienos“ puslapiuose, pasakojimų cikle „80 metų drauge: miestas ir jo dienraštis“.

„Kauno diena“ dalijasi ir savitu fotodienoraščiu. Kauno širdyje, Laisvės alėjoje prie fontano, veikiančioje lauko fotografijų parodoje atsispindi garsių dienraščio fotografų Edmundo Katino, Evaldo Butkevičiaus, Artūro Morozovo, Tomo Raginos, Andriaus Aleksandravičiaus, Elijaus Kniežausko ir Edgaro Cickevičiaus fotoobjektyvais užfiksuota miesto istorija.

„Kaunas neabejotinai turi reikšmingą metraštį – „Kauno dieną“. Tai ne tiesiog žiniasklaidos priemonė. Per 80 metų laikraštis sukaupė didžiulį archyvą. Jame – miestą kuriančios istorijos“, – pastebi parodos sudarytojas A. Morozovas.

Penkios įkurtuvės

Įvairių kartų ir įvairių laikotarpių žurnalistai dirbo skirtingose vietose, nes per 80 metų redakcija atšventė penkerias įkurtuves.

Šiandien „Kauno dienos“ užrašas šviečia ant 24-uoju numeriu pažymėto K. Donelaičio gatvės pastato. Simbolinis sutapimas: pirmoji dienraščio redakcija buvo greta – K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankryžoje, Gedimino g. 45.

Kaunas neabejotinai turi reikšmingą metraštį – „Kauno dieną“. Tai ne tiesiog žiniasklaidos priemonė.

Vėliau buvo įkurtuvės Vytauto prospekto 23-iajame name. Daugiaaukščio pastato patalpas dienraščio žurnalistai dalijosi su „Šviesos“ leidykla.

Ypatingas etapas prasidėjo, kai redakcija persikėlė į kaimyninį erdvų namą Vytauto pr. 27. Šį adresą įsidėmėjo dauguma kauniečių. „Redakcijos priimamasis“ buvo atviras visiems miestiečiams, miesto šviesuomenė taip pat žinojo kelią į redakciją. Daugelis žurnalistų kabinetų buvo tapę tarsi bendraminčių klubais – čia lankėsi įvairių profesijų elitas, mezgėsi šilta bendrystė.

Paskui – vėl įkurtuvės, šįsyk į I. Kanto gatvę. „Bokštu“ vadinamame pastate „Kauno dienos“ darbuotojai dirbo pagal atvirojo plano biuro formulę: visi įsikūrė bendroje erdvėje.

Tuo redakcijos kelionės po miestą nesibaigė. Tarsi apsukusi ratą, pernai „Kauno diena“ sugrįžo beveik ten, kur viskas ir prasidėjo, – į pastatą, esantį šalia Gedimino ir K. Donelaičio gatvių sankryžos.

Bičiulystės dvasia

Kad ir kokiomis sąlygomis dirbo „Kauno dienos“ kolektyvas – kabinetuose ar bendroje erdvėje, bičiuliški darbuotojų santykiai tapo per dešimtmečius nepakitusiu „Kauno dienos“ paveldu. Ši fenomenali bendrystė, kai kolektyvas tampa šeima, – iš išorės mažai matoma, tačiau viduje puikiai jaučiamas ir itin puoselėjamas turtas.

„Prieš 30 metų „Kauno dienoje“ pradėjau dirbti dar būdamas studentu. Visuomet galėjau tikėtis kolegų pagalbos, naudingų patarimų. Esu dėkingas jiems visiems, o ypač – tuometei dienraščio vyriausiajai redaktorei Teklei Mačiulienei. Iš jos mokiausi atsidavimo savo darbui ir „Kauno dienai“, – atvirauja dabartinis „Kauno dienos“ vyriausiasis redaktorius Arūnas Andriuškevičius. – Tikiuosi, tą geranorišką kaunadienietišką aurą pavyko išsaugoti iki šiol, ją jaučia ir skaitytojai.“

Bičiulystę, šiltus santykius, vienas kito palaikymą pabrėžia ir šios dienos numeryje savo prisiminimais besidalijantys „Kauno dienos“ darbuotojai.

Lengvesni ar sunkesni laikai, „Kauno diena“ visada išliks savita ir reikalinga miesto žmonėms – tai suvokia ir anksčiau, ir dabar laikraštį kuriantys žmonės.

„Kasdienis gyvenimas mums pažeria naujų iššūkių, bet su ambicingu redakcijos kolektyvu ir ištikimais skaitytojais įveiksime ir juos. Tad švęsime dar ne vieną „Kauno dienos“ jubiliejų!“ – neabejoja vyriausiasis redaktorius A. Andriuškevičius.

Darbas – gyvenimo būdas

Aldona Kibirkštienė, „Kauno dienoje“ dirbo 38 metus

Ištikimai: „Džiaugėmės ir didžiavomės, kad esame miesto dienraščio žurnalistai“, – sako A. Kibirkštienė, kuriai „Kauno diena“ buvo vienintelė darbovietė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Darbas „Kauno dienoje“ (anksčiau „Kauno tiesoje“) buvo mano kasdienybė, gyvenimo būdas, čia visko buvo tiek daug ir nepakartojamo!

Prisimenu, kai 1970-aisiais, tik baigusi Vilniaus universitetą, atėjau į dienraštį, jis buvo įsikūręs Gedimino gatvėje, ten kur dabar „Nemuno“ redakcija. Visi kabinetai tilpo viename aukšte, kolektyvas nebuvo didelis.

Informacijos ir sporto skyriui, kuriame pradėjau valgyti žurnalistės duoną, vadovavo žinomas futbolo teisėjas Kęstutis Andziulis. Jis dažnai važinėdavo į varžybas, o mes tuo džiaugdavomės: šefo vėl nebus, tegul tik važiuoja! Jo kelionių laukdavome, kaip ir iš pietų kraštų parvežamų kvepiančių mimozų, kuriomis grįžęs džentelmeniškai apdalydavo redakcijos damas.

Zenonas Baltušnikas buvo pirmasis redaktorius, su kuriuo teko dirbti. Visokių cenzūrų, keistų nutikimų būdavo, nes tuometės sąlygos ir partinės nomenklatūros uždėdavo savo antspaudą. Tačiau žinojome, kuo galime savo bosą papirkti: užtekdavo pakalbinti apie jo sode vešinčius augalus, jų skiepijimą ar rūšis, kaipmat suminkštėdavo, pamiršdavo, kad atėjo į kabinetą skaityti moralų…

Įdomiausi redakcijos įvykiai ir virsmai prasidėjo tuomet, kai redaktore tapo Teklė Mačiulienė, o „Kauno tiesa“ – „Kauno diena“. Paskui atėjo Atgimimo metai, o tada prasidėjo kūrybinė laisvė – rašėme apie tai, kuo džiaugėmės patys ir mūsų skaitytojai. Smagu buvo jiems pasakoti apie Sąjūdį, Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą, istorinėms vietoms grąžintus vardus. Tai neabejotinai pats gražiausias, įsimintiniausias darbo „Kauno dienoje“ laikas.

Būta ir nelabai žurnalistinių, bet prasmingų veiklų. Iki šiol su kolegėmis prisimename redakcijos surengtą akciją „Gerumo pamokos“. Sugalvojome artėjančių Kalėdų proga pakviesti įmones skirti našlaičiams lėšų, dovanėlių, o visus kauniečius paraginome pasidalyti su stokojančiomis šeimomis. Pakvietėme viską nešti ne kur kitur, o… į redakcijos rūsyje esančią salę. Ji greitai prisipildė. Kauniečiai nešė iš namų drabužius, knygas, žaislus... Viso to stokojantys ėjo, rinkosi.

Visą mėnesį redakcijos salė buvo tapusi tikru labdaros sandėliu, o mes, kelios žurnalistės, per tą labdarystę net buvome primiršusios savo tiesioginį darbą. Tačiau buvo gera, kad atlikome kai ką gražaus, o globos namų auklėtinių kasdienybė truputį pašviesėjo.

Dabar miesto dienraštis gerokai pasikeitęs, tikrai kitoks, negu buvo mūsų ankstyvaisiais laikais, bet ne mažiau mielas ir savas.

Įvertinimas: E. Šileikė – daugybės žurnalistinių konkursų ir apdovanojimų laureatė. Dažnai jų pelno ir dienraštis, vienas tokių prizų – vyr. redaktoriaus A. Andriuškevičiaus rankose.

Turtas – žmonės

Edita Šileikė, „Kauno dienoje“ dirba nuo 2016 m.

Įvertinimas: E. Šileikė – daugybės žurnalistinių konkursų ir apdovanojimų laureatė. Dažnai jų pelno ir dienraštis, vienas tokių prizų – vyr. redaktoriaus A. Andriuškevičiaus rankose. / Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausias turtas, kurį įgijau dirbdama beveik dešimt metų „Kauno dienoje“, yra žmonės. Per šį laiką išgirsta daug istorijų, parašyta tūkstančiai laiškų, daug laiko kalbėta telefonu. Labiausiai džiugina, kai sulaukiu grįžtamojo ryšio iš skaitytojų, kad pavyko pajudinti biurokratinius ledus, išspręsti problemą, atrasti naujų kelių. Visos šios patirtys praturtina, leidžia augti, tobulėti, geriau suprasti žmones.

„Kauno dieną“ tėvai prenumeruoja tiek, kiek tik atsimenu, tad šis miesto laikraštis lydėjo nuo vaikystės. Būtent „Kauno dienoje“ pamačiau skelbimą, kad vaikai kviečiami į Moksleivių techninės kūrybos centrą, kuriame vyko būrelis, mokęs žurnalistikos paslapčių. Tuomet buvau penktokė ar šeštokė, o mane jau rodė per televiziją, tame būrelyje kūrėme moksleivių laidą „Kadroskopas“.

Tai galėjo vėliau paskatinti rinktis žurnalistikos studijas. Jas užbaigusi, šiek tiek stažavausi kitoje žiniasklaidos priemonėje, pradėjau dirbti „Kauno dienoje“. Čia gilinuosi daugiausia į gimtojo miesto aktualijas, padedu spręsti kauniečių problemas, stebiu miesto pokyčius, tad kviečiu visus susitikti „Kauno dienos“ laikraštyje ir aptarti tai, kas iš tiesų svarbu.

30 metų akimirka

Darius Sėlenis, „Kauno dienoje“ dirbo 1987–2017 m.

Inkognito: visi žino, kad D. Sėlėnis nemėgsta fotografuotis, todėl jo rengtas priedas „Aukštyn žemyn“ tebūnie vizitinė kortelė. / Ekrano nuotr.

Darbas „Kauno dienoje“ man primena vieną ilgą ilgą, beveik 30 metų „Kauno dienoje“ trukusią akimirką. Ar galima ką nors išimti iš viso to? Ar iš torto išimsime tik grietinėlę, ar tik uogas? Viskas yra visuma. Tad ir darbe viena akimirka susijusi su kita, vienas įvykis gimdo kitą – tai ištisa seka, todėl ir teigiu, kad viena akimirka, kuri... tęsiasi kaip gyvenimas.

Mano temos apėmė gyvenimo būdą, žmonių istorijas – skaudžias ir linksmas, liūdnas ir ekstremalias. Įsimintini buvo žurnalistiniai eksperimentai („stebuklingo“ Titikakos ežero smėlio pardavinėjimas Žaliakalnio turguje, apsimestinis sirgimas AIDS, darbas troleibusų konduktoriais ir t. t.), pokalbiai su mirtininkais, apnuogintos keistuolių gyvenimo istorijos, gyvenimas pas narkomanus, raganos ir mistika, apsilankymai nelegaliuose pirmuosiuose kazino, uždaruose klubuose...

Darbas „Kauno dienoje“ tenkino įgimtą smalsumą ir, svarbiausia, praplėtė akiratį ir supratimą apie sudėtingus gyvenimo procesus. Pokalbiai su viltį atradusiais narkomanais ir neįgaliais žmonėmis, kurie nemato, negirdi, nevaikšto, bet myli gyvenimą, džiaugiasi net ir mažais dalykais, kurių visko sočiai turėdami nevertiname. Savotiškai praturtino bendravimas su žmonėmis, kurie gyveno kanalizacijose, ir žmonėmis iš „auksinio“ pasaulio – visko turinčiais žmonėmis. Įdomūs, pamokantys buvo visų kalbintų žmonių atsivėrimai, jų gyvenimo istorijos, džiaugsmai ir skausmai.

Darbas „Kauno dienoje“ man buvo mokymasis kiekvieną akimirką ir iš visų be išimties: ir žinomo viešumoje žmogaus, ir benamio, ir daugiavaikės mamos, ir neregio plaukiko, ir lovoje prikaustyto ir paralyžiuoto vaikinuko, kurio akyse spindi gyvenimas.

Visa tai yra neišdildoma. Mano ir daugelio kitų buvusių mano kolegų patirtys, atidumas miesto gyvenimui, manau, ir yra „Kauno dienos“ savitumo esmė ir priežastis, kodėl laikraštis yra ir toliau bus reikalingas Kaunui ir kauniečiams.

Viskas palieka žymių

Romas Poderys, „Kauno dienoje“ dirba nuo 1991 m.

Brangina: „Mano pokalbis su bokso legenda Ričardu Tamuliu“, – dalijasi ilgametis sporto žurnalistas R. Poderys. / Asmeninio archyvo nuotr.

Anot Ernesto Hamingway’aus, kiekviena, net epizodinė, pažintis palieka mumyse visam laikui vienokią ar kitokią savo žymę. „Kauno dienos“ dėka man, kaip žurnalistui, teko didelė garbė bendrauti, rengti interviu su Lietuvos sporto legendomis Algirdu Šociku, Ričardu Tamuliu, Kęstučiu Andziuliu, Valdemaru Novickiu, Virgilijumi Alekna, Algimantu Butnoriumi, Modestu Paulausku, Henriku Giedraičiu, Jūrate ir Česlovu Norvaišomis.

Kita vertus, sporto aktualijos neišvengiamai buvo suvedusios ir su prieštaringos reputacijos asmenimis, tarp jų – Remigijumi Daškevičiumi, Vaidotu Stankevičiumi ar futbolą su majonezu suplakusiu Vytautu Dirmeikiu. Visos profesinės pažintys man buvo ir liko reikšmingos.

Ko gero, vienas įsimintiniausių darbo etapų buvo tuomet, kai atsirado internetas. Lūžis ir tolesni pokyčiai buvo stulbinantys, kaip žurnalistui pirmiausia – dėl informacijos srauto apimties ir jos pasirinkimo galimybių.

Sunku net pasakyti, ar 80-metis dienraščiui yra daug ar mažai. Jeigu neklystu, daugiau nei prieš penkiolika metų suskambo varpai, esą popierinės žiniasklaidos dienos – suskaičiuotos. Užsitęsusių laidotuvių maršams nesiliaujant, kažkas ta proga prisiminė Marką Twainą: „Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti.“ O juk šis klasikas amerikietis buvo velniškai įžvalgus!

Keitėme gyvenimą

Violeta Vilkauskaitė-Liukaitienė, „Kauno dienoje“ dirbo 1980–2008 m.

Skiltis: V. Vilkauskaitė buvo ilgametė „Kauno dienos“ rubrikos „Žvilgsnis“ apžvalgininkė. / Asmeninio archyvo nuotr.

Pradėjau dirbti labai jauna, todėl galiu sakyti, kad mane ir kaip žurnalistę, ir kaip asmenybę suformavo „Kauno diena“ (kai pradėjau darbą, buvo „Kauno tiesa“) ir joje dirbę žmonės. Čia išmokau rašyti, išmokau žurnalistikos, nes žurnalistikos iki galo neišmoko jokie universitetai, ją gali suprasti tik iš praktikos, pavyzdžių, kolegų geranoriškų patarimų, pamokymų ar net pabarimų.

Man labai padėjo Stasys Jokūbaitis (jam nešdavau rašinius dar net nepradėjusi dirbti „Kauno tiesoje“), tuometis redaktorius Z. Baltušnikas, jo pavaduotojai Jurgis Sapijanskas ir Vytautas Petkevičius. Kaip asmenybė daug ko išmokau iš šmaikščiosios ir išmintingosios Ramutės Vaitiekūnaitės, eruditės Rūtos Kanopkaitės (o kad aš kada nors taip rašyčiau!), tiesiog už rankos vedė Nijolė Pauliukevičienė, Kazys Požėra, Regina Pupalaigytė. Neišvardysiu visų, iš kurių savanaudiškai pasiėmiau po kruopelytę kažko, ką iki dabar prisimenu ir esu dėkinga likimui, kad turėjau galimybę būti šalia tų žmonių.

Bene įdomiausias laikotarpis buvo Atgimimo laikais, istorinis lūžis Lietuvoje, kai „Kauno tiesa“ tapo „Kauno diena“. Tuomet, vadovaujant T. Mačiulienei, laikraštis ėmė keistis, o kartu su juo ir mes visi, tuo metu dirbę redakcijoje. Buvome drąsūs, aktyvūs, pilni idėjų. Keitėme ne tik laikraštį, bet ir Kauno gyvenimą.

Teko dirbti ir su tuo metu dar veikusia liaudies kontrole, kuri taip pat ėmė dirbti drąsiau. Būdavo daug nepatenkintų, ir labiau už baudas gąsdindavo viešumas. Daug kas buvo įpratę, kad paskambinus į partkomus galima sustabdyti informacijos skelbimą laikraštyje. Egzistavo telefoninė teisė. Buvo bandoma atakuoti T. Mačiulienę, kuri mokėjo atsišaudyti įvairiausiais būdais, net juokingais. Prisimenu atvejį, kai kažkas paskambino į redakciją skųsti redaktorei mūsų, žurnalistų, rengusių nepalankų straipsnį. Telefonu atsiliepė T. Mačiulienė ir ramiu balsu pasakė, kad redakcijoje nieko nėra, ji čia tik valytoja, o laikraštis jau spausdinamas.

Kitas įsimintinas vadinamasis norvegų laikotarpis („Kauno diena“ priklausė „Orkla Media“), kai laikraštis tapo dar šiuolaikiškesnis ir kokybiškesnis. Laikraščio vadovai ir skyrių redaktoriai nuolat važiuodavo į Osle, Varšuvoje vykusius bendrus šiai norvegų bendrovei priklausiusių daugiau nei 40 leidinių susirinkimus, seminarus. Tuomet laikraščiui vadovavo Aušra Lėka, o direktoriumi tapo buvęs mūsų kolega Edmundas Kalinas.

„Kauno dieną“ palikau, kai ją pirmą kartą įsigijo lietuviškas kapitalas, nelabai supratęs, ką reiškia turėti laikraštį. Smagu, kad „Kauno diena“ dabar vėl tarsi atgimusi, ieškanti naujų sprendimų, stulbinamai gražaus dizaino.

Tarsi atrišo rankas

Virginija Skučaitė, „Kauno dienoje“ dirba nuo 1997 m.

Akimirka: V. Skučaitė prie darbo stalo 2017 m., kai jai buvo paskirta Kauno meno kūrėjų asociacijos premija. / Asmeninio archyvo nuotr.

Didžiulis žurnalistinio darbo „Kauno dienos“ redakcijoje pranašumas – išugdyta atsakomybė už tai, ką rašai, pagarba kalbinamam žmogui – ir mažam, ir dideliam. Tam ypač dėmesinga buvo redaktorė T. Mačiulienė, kuriai esu dėkinga ir už atrištas man rankas rašyti istorinėmis temomis, už galimybę kalbinti iškilias asmenybes – tai labai išplėtė mano akiratį, papildė įvairiomis žiniomis. Rašyti istorinėmis temomis vėliau itin skatino reiklūs šioms temoms redaktoriai Žilvinė Petrauskaitė, Arūnas Andriuškevičius.

Asmeninės pastangos ir redakcijos pasitikėjimas davė vaisių – man buvo suteikta Vinco Kudirkos premija, kurią per daugelį metų yra pelnęs ne vienas „Kauno dienos“ žurnalistas. Tai, visų pirma, yra aukščiausias šio laikraščio mokyklos įvertinimas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ilgai siekiau tapti etatine „Kauno dienos“ laikraščio žurnaliste. Sovietmečiu tai buvo neįmanoma vien dėl Kazimiero Skučo pavardės, mano šeimos praeities. Viltis sužibo, kai prie dienraščio vairo 1987 m. stojo T. Mačiulienė. Juk laikraštis anuomet pasiskelbė nepriklausomu ir spausdino tai, ko nedrįso spausdinti net Algimanto Čekuolio „Gimtasis kraštas“!

Didžiulį džiaugsmą patyriau 1997 m., kai pagaliau tapau visateise T. Mačiulienės vadovaujamos redakcijos nare. Beje, beveik tuo pačiu laiku su manimi karjerą laikraštyje pradėjo dabartinis redaktorius Arūnas Andriuškevičius, anuomet gvildenęs „Kauno dienoje“ jaunimui skirtas temas.

Linkiu leidiniui, pažyminčiam solidų jubiliejų, išlikti patikimu skaitytojų draugu ir, itin svarbu, pagalbininku. Būti reikalingiems – pats svarbiausias ir didžiausias laikraščio, jame dirbančių žmonių įvertinimas. Tai yra „Kauno dienos“ 70-mečio proga pasakyti T. Mačiulienės žodžiai, kuriems visa širdimi pritariu ir dabar.