Mokytojo realybė: ir granatos

Tarsi portretas

Prieš eidama į knygos „Mokytojo išpažintis“ pristatymą, paklausiau kelių skirtingo amžiaus moksleivių, kokiomis, jų manymu, savybėmis privalo pasižymėti geras mokytojas. Vyliausi išgirsti, kad jis turi būti ne per griežtas, leidžiantis nedaryti namų darbų. Pasirodo – klydau. Svarbiausias dalykas, anot paauglių, mokytojo gebėjimas kurti abipusį ryšį ir šiltą atmosferą klasėje.

„Aš galvoju, kad mokytojas turi būti visada pasiruošęs. Jis turi norėti ir galėti skirti savo laiką vaikams ne tik mokykloje “, – kalbėjo keturiolikmetė moksleivė.

Keliais metais vyresnis gimnazistas pridūrė, kad ne mažiau svarbu mokytojo gebėjimas įtrauki, neįdomius dalykus perteikti įdomia forma, motyvuoti mokytis.

„Jis negali rodyti savo blogos nuotaikos, o jei kas nors nepasisekė namuose, išsilieti ant mokinių“, – pasiteiravus, ar pačiam taip pavyktų, gimnazistas gūžtelėjo pečiais. Veikiausiai ne, bet juk jis – ne mokytojas. Po šių paauglio žodžių, mintys nevalingai ėmė suktis apie edukologijos mokslų daktaro, istoriko Algio Bitauto ir jo žmonos Giedrės Bitautienės knygą. Neabejojau, ją pravartu paskaityti ne tik šiam moksleiviui, bet ir visiems manantiems, kad pedagogas skiriasi nuo kitų profesijų atstovų. Taip, priešingai nei kepėjas ar teisininkas, mokytojas gali palytėti kiekvieno savo mokinio sielą, tačiau jis nėra nei šventasis, nei ateivis.

„Jis augina vaikus, prižiūri senyvus, galbūt sergančius tėvus, jis pykstasi su sutuoktiniu ar sutuoktine, jis pavargsta nuo buities. Pedagogas irgi žmogus“, – A. Bitautas neslėpė, neretai susiduriantis su kita nuomone, pastūmėjusia išleisti knygą.

Alfonso istorija

Knyga „Mokytojo išpažintis“ – tikrais įvykiais paremtas, šmaikštus ir skaudžiai juokingas pasakojimas apie alfa kartos mokytoją idealistą Alfonsą ir jau keiksmažodžiu tapusią mokyklą, kurioje realybė kartais pranoksta groteską.

Per savo naivumą ir jautrumą pedagogas kasdien patenka į absurdo teatro scenos vertas situacijas, o vakarais lieja širdį savo supratingajai žmonai Birutei. Taip, kaip tai daro ir Algis. Antai, vieną dieną mokinys Alfonsui padovanojo granatą. Ne, ne vaisių. Kitą dieną pamokos metu jam sustreikavo širdis. Nedarbingumas? Juokaujat! Mokytojas negali sirgti. Negali jis ir negaluojančio vaiko pas šeimos gydytoją vežti. Negali nemandagiai kalbėti su mokinio tėvu, kuris kelia balsą. Vieną dieną Alfonsas neatlaikė – vos perkopęs keturiasdešimt, mirė. Granitinį antkapį papuošė epitafija: čia dūla niekam nežinomo mokytojo kauleliai. Dirbo pusantro etato it nuvarytas arklys, arė tol, kol pats mokyklos suole pakratė kojas. Nors turėjo net du mėnesius atostogų.

Kai vienos mergaitės mokytoja mane apkabino, iškart palengvėjo – akmuo nuo širdies nusirito.

„Jau įdomu, ar ne?“, – užvertusi leidinį renginio moderatorė, istorikė, knygų autorė Ingrida Jakubavičienė atsigręžė į susirinkusiuosius. Tada pasiteiravo, ar bent vienas jų skaitė Algio ir Giedrės knygą. Nors salėje nepakilo nei viena ranka, pristatymas netapo mažiau įdomus. Priešingai, žmonės klausinėjo, dalijosi savo patirtimis, o išeidami pirko knygas, kurios tirpo akyse. Pirmasis tiražas, anot autorių, buvo išgraibstytas daugiau nei per savaitę, o dabar senka ir antrojo atsargos.

Sutapo poros mintys

„Papasakokite, kaip gimė mintis“, – I. Jakubavičienė žvelgė į sutuoktinius. Patogiai atsilošęs kėdėje, Algis prisiminė ne visai sėkmingą darbo dieną, po kurios nusiraminimo ieškojo namuose. Virtuvėje besisukanti žmona paguodos žodžio tąsyk neištarė – jos lūpose suskambo žodžiai, dar prieš akimirką tupėję ant Algio liežuvio galo.

„O gal parašykime knygą?“, – sukirtę rankomis sutuoktiniai tapo puikiu tandemu. Algis – istorijų pasakotoju, Giedrė – klausytoja ir rašytoja.

„Algis daug pasakoja apie kolegas, o paskutinė istorija išties labai sukrėtė“, – moteris prisiminė kiek vyresnį, tačiau dar 50-ies neperkopusį mokytoją. Pamokos metu šis pasijuto blogai, tačiau dėl stereotipų, ką gali ir ko negali mokytojas, neišsidavė – pavežėją išsikvietė po pertrauką skelbiančio skambučio. Santariškėse vyrui buvo diagnozuotas infarktas. Labiau nei kolegos sveikata, administracijai rūpėjo, ar tvarkaraštyje reikės atlikti pokyčių ar bus įmanoma apsieiti be jų.

„Dar viena priežastis, kodėl nusprendėme rašyti knygą, tai kalbos apie mokytojo profesiją, kuri 2025-aisiais turėjo tapti prestižine. Deja, metai baigiasi, o niekas nepasikeitė“, – A. Bitautas neslėpė apmaudo, kad dar 2018-aisiais garsiai nuskambėjęs ambicingas tikslas, taip ir liko gulėti stalčiuose.

Veronikos atvirumas

Giedrė neslėpė, rašydama jaudinosi ir svarstė, kaip darbą įvertins aplinka. Vis dėlto, sunkiausia buvo techninė dalis.

„Tekstų transkribavimas. Pusantros valandos pokalbis – šešios valandos darbo. Todėl galite įsivaizduoti kaip jaučiausi, kai dalį tekstų teko trumpinti arba juos išvis išimti“, – nepaisant turinio pataisų, galutinis rezultatas, anot G. Bitautienės, sulaukė daug gerų įvertinimų. Pačiai Giedrei svarbiausia buvo tai, kaip knygą sutiks katalikiškos mokyklos, kurioje mokosi dukros, bendruomenė.

„Kai vienos mergaitės mokytoja mane apkabino, iškart palengvėjo – akmuo nuo širdies nusirito“, – prisiminė G. Bitautienė. Visai kitaip reagavo Algio mokyklos mokytojai. Kelios kolegės knygoje ėmė ieškoti konkrečių asmenybių, nors autoriai nemini tikrų vardų ir pavardžių – vietoj to kiekvienam žmogui sukūrė prototipą. Taip atsirado Alfonsas arba pavaduotoja „Raudona papkutė“. Vienintelė, pati nusprendusi viešai atskleisti savo tapatybę, buvo mokytoja Veronika. Verslininkė ir pedagogė, išgarsėjusi per COVID-19 pandemiją, kai nuotolines pamokas vedė iš Maldyvų.

„Kai bendravome ji laukėsi vaikelio, todėl kai ko prašė neminėti arba pakeisti. Tačiau buvo labai įdomu jos klausyti. Veronika ne tik graži moteris, nuomonės formuotoja, turinti dešimtis tūkstančių sekėjų. Ji – energijos užtaisas, o jos galva kupina idėjų“, – susitikimą prisiminė G. Bitautienė. Veronika pateko į skyrelį „mokytojai anomalijos“, tuo metu pati knyga sudaryta taip, kad pradžioje yra tikros, o paskui – grožinių personažų istorijos, kurios papildo vienos kitas.

Atpažino save

„Knygoje dauguma istorijų yra mano, kitų istorijos yra tik kaip papildymai. Nenorėjome, kad istorija būtų konkrečiai istorijos mokytojo – tikslas buvo kalbėti visų mokytojų vardu, nes visi mokytojai, nepriklausomai nuo to, moko lietuvių kalbos ar kūno kultūros, susiduria su tomis pačiomis švietimo problemomis. Mes labiau norėjome visuomenę supažindinti su tuo, kaip mokytojai susitvarko su iššūkiais mokykloje ir kaip mokytojai susitvarko su iššūkiais namuose, nes mokytojo darbas nesibaigia tam tikromis valandomis“, – A. Bitauto žodžius patvirtino ir kelios Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros, kurioje vyko knygos pristatymas, viešnios.

Viena jų versdama knygos lapus, o vėliau ir klausydama bendraautorių, atpažino save, kai dar dirbo mokykloje. Nesusikalbėjimas su tėvais, manančiais, kad aukštasis išsilavinimas yra niekai prieš „Google“ arba „ChatGPT“ išmintį, tapo priežastimi atsisveikinti su mokykla. Kitai renginio dalyvei širdį peiliais raižė ligoninėje gulinčio pedagogo istorija. Kai ką panašaus išgyveno ir buvusi lituanistė, kai žiemą parkritus ant slidžių laiptų susilaužė koją. Užuojautos mokytoja nesulaukė – tik priekaišto, esą ne liežuvį, o čiurną gipsuoti reikėjo.

„O gal buvo ir kokių linksmesnių istorijų?“ – prieš baigdama pokalbį, I. Jakubavičienė darsyk kreipėsi į autorius.

Giedrei prireikė laiko, o Algis akimirksniu prisiminė mokinį – „pumpurėlį“. Vaikinas, į kurį niekas nedėjo jokių vilčių, bendrą kalbą rado tik su Algiu. Istorijos jis neišmoko, bet kaip sako knygos autorius, tapo žmogumi. Dabar jis dirba treneriu.

„Aš tikiu, kad viena idėja gali tapti pokyčiu. Viena pamoka – gyvenimu. Vienas žmogus gali įkvėpti šimtus. Mokytojau, tu man esi pakankamas. Ačiū“, – „pumpurėlio“ žodžiais I. Jakubavičienė baigė pristatymą.