Bėgimą pakeitė ėjimas

"Šiandien galiu pasakyti, kad savo finaliniu gyvenimo etapu esu patenkintas", – šypteli neaukštas, kresnas čečėnų tautybės generolas.

Pagrindine Rumšiškių gatve sparčiai žingsniuojantį S.Madalovą pasivijome automobiliu ir pralenkėme. Suabejojome, kad galime nepasivyti akivaizdžiai formos nepraradusio atsargos karininko.

"Taip nueinu kasryt – 5–10 km per dieną bet kokiu oru", – kiek prilėtinęs žingsnį luktelėjo generolas.

Šie pasivaikščiojimai pakeitė anksčiau kasdienį bėgimą į tarnybą. Nuo namų Rumšiškėse į Kaune, Radvilėnų plente, įsikūrusią Viešojo saugumo tarnybą, o tai yra apie 15 km, generolas atbėgdavo. Kiekvieną darbo dieną. Ir dar 20 km – kartą per savaitę.

Žodis po žodžio, visada sportui neantraeilį vaidmenį teikęs, vyras prasitarė atsižvelgęs ir į gydytojų rekomendacijas. Nors ne taip seniai patirtas infarktas nebuvo pagrindinė priežastis atsisakyti bėgimo, tačiau pripažindamas garbų metų kraitį, generolas neabejoja, kad šiame etape sveikiau aktyvus ėjimas.

Lietingą rytmetį Rumšiškėse sutikto generolo išvaizda niekaip nederėjo su žmogaus, neseniai patyrusio infarktą: ne mažiau pasitempęs kaip tarnybos laikais, atletiškas, žvalių akių, skvarbaus žvilgsnio. Kalbėdamas apie ligą, S.Madalovas labiau ironizavo nei dramatizavo nemielą nutikimą.

"Aš laukiau to infarkto. Galvojau, na kada tas infarktas ateis. Pas visus ateina, o aš niekaip nesulaukiu", – žingsniavo nelėtindamas tempo.

Pažintis darže

Net ir tada, kai infarktas jau beldėsi, S.Madalovas nesureikšmino keistokos savijautos. "Aš nežinojau, ką reiškia tas infarktas. Darže buvau, dirbau ir pajutau kad kažkas negerai. Parėjau namo. Pasimatavau spaudimą – aukštas. Valgyti nesinorėjo. Miegoti atsiguliau anksčiau nei įprasta. Pabudęs pajutau, kad pradėjo skaudėti visą kairį šoną. Bet nepatogu skambinti naktį. Sulaukiau ryto, gydytoja telefonu patarė kviestis greitąją pagalbą, ir viskas. Išsivežė", – nedaugžodžiavo generolas.

Tremties, Afganistano karo, sovietų kariuomenės duonos ragavusiam vyrui neįprasta guostis užklupusiais negalavimais. Labiau įprasta viską saugoti savyje, neužkraunant kitiems savo problemų.

"Gyvenimas yra gyvenimas. Nieko nepadarysi. Bet matote, infarktas yra tokia švari liga. Pach ir nėra. Nereikia su sauskelnėmis vaikščioti – tai man baisiausias dalykas. Aš nesirengiu 100 metų gyventi. Gyventi reikia tol, kol esi aktyvus, turi protą ir galimybę padėti artimiesiems", – iliuzijas apie ligos istorijos tęsinį išsklaidė S.Madalovas.

Lyg nujausdamas tradicinius moralizavimus, kad yra dalykų, kurių nepasirinksi, generolas užbėgo už akių "Reikia pasistengti. Aš pamėginsiu daryti taip, kad pavyktų pasistengti. Ateityje pamatysime, ar pavyko", – juokavo tikindamas, kad dabar jau žinos, kas tas infarktas.

Netraukiamas už liežuvio atsargos karininkas dalijosi apmąstymams, kuriems, neslepia, dabar turintis laiko: "Kiekvienam Dievas suteikė pradžią ir pabaigą ir su tuo reikia skaitytis. Reikia mylėti žmones ir branginti kiekvieną dieną."

Generolas prisipažino: prieš 40 metų galvojęs, kaip išgyventi, o mintys apie tai, kaip gyventi atėjo vėliau.

Neeilinis sprendimas

Prieš pradėdamas pasakoti, kuo ir kaip gyvena šiandien, Lietuvai tarnauti prisiekęs čečėnas pokalbį pakreipė kita linkme. "Turiu kai ką pasakyti. Kitaip galiu būti neteisingai suprastas", – paaiškino S.Madalovas.

Rumšiškėse gyvenantis ir lietuvius visada gyręs vyras išdėstė trumpą savo gyvenimo chronologiją:

Trylika pirmųjų gyvenimo metų jis buvo liaudies priešas – čečėnas, tremtinys, gyveno Sibire su tėvais. Tryliktojo gimtadienio proga senelio nurodymu išėjo tarnauti į armiją.

"Nenorėjau, bet sakė, kad reikia. Iki pulkininko laipsnio, paskui laisvas. Baigiau karo mokyklą ir mane tėvas specialiai išsiuntė į Tolimuosius Rytus, kur vyko konfliktas su kinais. Išgyvensi – gerai, neišgyvensi – palaidosime kaip didvyrį. Taip buvo. Kas buvo, tas buvo", – sprendimų nekvescionavo S.Madalovas.

Ten pasisekė – išgyveno. Paskui karininko laukė Šiaurė, Magadano sritis, Maskva, Akademija, Afganistanas. Ir vėl pasisekė. Išgyveno. "Tada jau pradėjau galvoti: kam aš gyvenu, kodėl aš gyvenu, ką aš gyvenime nuveikiau? Tokių kaip aš yra tūkstančiai ir supratau, kad kažkas ne taip", – lemtingą gyvenimo kryžkelę prisiminė generolas.

Būdamas 40-ies S.Madalovas tapo pulkininku. Pasiekė senolio nubrėžtą kartę ir pritrenkė visus savo sprendimu. Būdamas brigados vadu, S.Madalovas nusprendė išeiti iš kariuomenės. "Sovietų Sąjungoje to dar nebuvo buvę, kad jaunas pulkininkas imtų ir paliktų kariuomenę", – visiems nuostabą sukėlusiu faktu dalijosi S.Madalovas.

Oficialiai tapęs jaunu pensininku, karininkas pradėjo visiškai kitą gyvenimą – tapo verslininku. Su bičiuliais įkūrė firmą, draugų sprendimu, buvo paskirtas vadovu ir iš Kazachstano tiekė daržoves į Rusiją. "Tuo metu buvau geras biznierius. Angliškai kalbėjau, pinigai buvo, žodžiu, buvo normaliai", – civilio gyvenimo malonumus prisiminė generolas.

Rado save

Verslininko S.Madalovo karjera nutrūko maždaug 1990 m. To kaltininkas buvo – tuomečio Lietuvos vidaus reikalų viceministro skambutis ir pasiūlymas sukurti vidaus tarnybos pulką. "Su tėvo palaiminimu priėmiau pasiūlymą ir atvykau į Lietuvą kurti pulko. Ir štai tada supratau – tai ir yra mano gyvenimas", – neeilinį iššūkį prisiimti atsakomybę ką tik nepriklausomybę atkūrusiai jaunai Lietuvos valstybei įvertino generolas.

"Aš galiu padaryti, esu profesionalas. Aš privalau tai padaryti Lietuvoje, kad niekas negalėtų išdraskyti to, ką pradėjo daryti profesorius Vytautas Landsbergis", – prisimenant tuos laikus S.Madalovo kalbėjimo tonas darėsi kariškas.

1991 m. su 1,5 tūkst. lietuvių karių įsikūrė kareivinėse. Sąlygos buvo klaikios, o vyrai vilkėjo naujais lietuviškais ženklais pažymėtais senais sovietų armijos kariškių paltais, policininkų kepurėmis.

"Pažiūrėsime, kaip tu su savo malakasosais atsilaikysi prieš zekus. Išsilakstys kaip zuikiai!" – iškošė rusų armijos generolas, žinojęs, kad tuomet iš kolonijų gali būti paleista apie 13 tūkst. nusikaltėlių.

"Mūsų pulkas sugebėjo atlaikyti. Pulkas tapo kietas, gera karinė struktūra ir kasdieniais momentais, ir karo atveju pasiruošęs viskam. Paskutinis etapas buvo organizuoti mobilizaciją. Valstybės nėra, jei nėra mobilizacijos plano. Kas yra mobilizacija? Tai yra kai kiekvienas žmogus žino, ką jis darytų karo metu", – taip lakoniškai perbėgti daugiau nei ketvirtį amžiaus gali tik kariškis.

Kiekvienam dievas suteikė pradžią ir pabaigą ir su tuo reikia skaitytis. Reikia mylėti žmones ir branginti kiekvieną dieną.

Metas studijoms

Prieš dešimt metų interviu "Kauno dienai" S.Madalovas pareiškė į pensiją planuojantis išeiti sulaukęs 67 metų. Nepaaiškino kodėl. Išėjo į pensiją būdamas 70 metų. Dabar sako, kad turi galimybę viską apmąstyti.

"Apie šiandieną... – prie pirmojo "Kauno dienos" klausimo juokdamasis grįžo generolas. – Nežinau, iš kur tai atėjo, bet jaučiu begalinį žinių troškimą. Noriu žinoti viską, viską išstudijuoti. Bet esi žmogus. Tam neužteks gyvenimo."

Generolo mokslo planas: bendra istorija, karinė istorija, religijos istorija. Biblijos studijavimas. Ezoterika, astrofizika, astrologija ir astronomija.

"Man labai įdomu. Šiandien mano studijų objektas – Vytautas Didysis", – Lietuvos kunigaikštį įvardijęs superkaržygiu, valstybės vadovu ir diplomatu generolas Vytautą sulygino su Napoleonu.

Laikas šeimai – tai buvo vienas generolo planų išeinant į pensiją. "Skiriu. Skiriu laiko šeimai, bet įdomus dalykas – šeima atprato. Kai dabar daugiau bendraujame, negaliu sakyti, kad jiems patinka ar nepatinka, bet būtinumo nėra. Įsivaizduojate? – susiklosčiusia situacija stebėjosi pats generolas. – Bet kai manęs nėra namuose, visi nerimauja ir jau trūksta."

S.Madalovas vertina šį laiką kaip galimybę pabendrauti su anūkais. Ir nors jų amžius sukasi apie 20 metų, tačiau kai kuriuos šiandienos jaunimo įnorius generolas vertina kritiškai.

"Dabar toks laikas, kai jaunimui reikia daug pinigų ir nieko nedaryti. Jų draugai važinėja mersedesais. Aš neleidžiu važinėti mersedesu, tiksliau, ne tai, kad neleidžiu, bet neturiu pinigų jam nupirkti. Galiu parduoti namą ir nupirkti, bet aiškinu, kad jis turi pats nusipirkti savo galva uždirbtais pinigais. Baigti mokslus, padirbti ir sužinoti, kiek kainuoja litas", – pabrėžtinai "litas", o ne "euras" tarė generolas.

Šis tas prasmingo

Priminus, kad generolas žadėjo realizuoti save daržininkystėje, S.Madalovas nesigynė ir čia. "Pernai sugebėjau užauginti tokio dydžio pomidorų", – delnus dydžiui imituoti sudėjo karininkas. Generolas juokėsi, kad sulaukė net žmonos pagyrimo už užaugintą derlių. "Ir agurkai užaugo. Aš moku dabar", – naujomis, nekariškomis patirtimis dalijosi S.Madalovas.

Žingsniavimas Rumšiškių gatve, girdėjimas apie malonumą pačiam išdirbti žemę, senasis paprotys tarti "laba diena" sutiktam, net ir nepažįstamam žmogui, kaip savotiška meditacija ramino tą darganotą apniukusio rudens rytą.

"Man nėra laiko galvoti apie tai, ar aš laimingas, ar nelaimingas. Aš laimingas žmogus, nes neturiu kada galvoti, ar aš laimingas. Kiekvienas žmogus turi turėti savo gyvenimo prasmę. Aš galvoju, kad manoji buvo sukurti tą Pirmąjį pulką Lietuvoje. Sukūriau ir manau, kad gyvenime esu nuveikęs šį bei tą prasmingo", – juokelius apie pomidorus ir daržoves ir vėl keitė prisiminimai apie svarbiausius gyvenimo momentus.

"Nenoriu sakyti, kad aš kažkoks ypatingas, bet aš padariau tai, ką galėjau padaryti, ir padariau. Turėjau tai padaryti", – gyvenimą įprasminusiu Pirmojo vidaus tarnybos pulko sukūrimu tarsi dar kartą prisiekė Lietuvai.