Ir „Žalgiriui“ reikia
Kelis dešimtmečius Kauno krašto neįgaliųjų integracijos sporto klubui „Santaka“ vadovavęs ir dabar jo reikalais besirūpinantis kaunietis Artūras Zumaras šmaikštauja, kad ir „Žalgiris“ sunkiai verstųsi be valstybinių institucijų paramos. Bet išsiverstų.
Tačiau neįgaliųjų sportui nuosekli ir gerai apgalvota valstybės parama yra gyvybiškai svarbi.
„Pastaraisiais metais finansavimas visur sumažintas. Tarsi nesuvokiama, kad sportuojantis, aktyviai gyvenantis neįgalus žmogus gali būti naudingas visuomenei, kurti vertę: jam reikia mažiau vaistų, mažiau priežiūros, mažiau slaugos paslaugų, tėvams ir artimiesiems atsiranda daugiau laiko, sportuojantis neįgalusis savo pavyzdžiu pats gali įkvėpti kitus, net ir tuos, kurie jaučiasi visiškai sveiki“, – pabrėžė A. Zumaras.
Lyg kalėjimas
Anot A. Zumaro, neįgaliajam nėra nieko žalingiau kaip užsidaryti savo privačiame kalėjime – bute, gerti vaistus ir nematyti šviesesnės ateities.
„Kalbu apie varganą klubų ir organizacijų finansavimą. Vyriausybė, vykdydama valstybines programas, yra įsipareigojusi ES remti nevyriausybines organizacijas. Yra viešosios įstaigos – aklųjų, silpnaregių, judėjimo negalią turinčių, bet, atkreipkite dėmesį, visos jos nyksta, nyksta ir dingsta, nors tokių įstaigų paklausa ir poreikis tikrai yra. Situacija bloga, nes neatsižvelgiama į nevyriausybinių organizacijų teikiamą naudą“, – apgailestavo A. Zumaras.
Jis pabrėžė: kartais likimas iš žmogaus atima fizines galimybes būti kaip visi, tačiau negali atimti troškimo ir valios gyventi turiningą gyvenimą tarp visų.
„Nedaugelis supranta, kiek reikia fizinių ir dvasinių galių, kad galėtumėme siekti pilnatvės. Buvo toks laikas, kai reikėjo pakeisti psichiką. Anksčiau, sovietmečiu, būdavo taip: įvyko avarija, žmogus sužalotas, skyles užsiuvo, kraujas nebėga ir viskas gerai, paleidžia. Jei pirma grupė, butą duodavo. Tačiau tada visiškai nebuvo jokios metodikos, kaip grįžti į visuomenę. Tiesa, buvo kai kurios nedidelės išimtys Aklųjų kombinate, Radijo gamykloje. Klausos ir regos negalią turintys žmonės tuo metu jau turėjo savo įmones. Tai buvo laikoma kaip dalinė integracija. Iš vienos pusės tai ir buvo integracija, bet kartu ir tam tikra rezervacija, nes kitur tokie žmonės nebuvo pageidaujami, jų vengdavo“, – paaiškino A. Zumaras.
Sunki pradžia
Pašnekovas prisiminė sovietmečio laikus, kai tuomečiams funkcionieriams ir partinei nomenklatūrai reikėjo bent šiek tiek atverti akis į neįgaliųjų kasdienybę.
Anot A. Zumaro, tokia galimybė atsirado po 1980 m. Maksvoje įvykusių olimpinių žaidynių.
„Sovietų Sąjunga Tarptautiniam olimpiniam komitetui mokėdavo dideles baudas, nes nevystė parolimpinio sporto, neturėjo savo komandos. Po olimpiados Maskvoje buvo nuspręsta neįgaliesiems sudaryti tam tikrų sąlygų sportuoti. Lietuvoje prasidėjo pirmieji neįgaliųjų sporto sąjūdžio judėjimai. Gimdyti tą kūdikį tarybiniais laikais tikrai buvo labai sunku“, – pastebėjo A. Zumaras.
Tapo pirmininku
1987 m. spalio 2 d. buvusioje Ortopedijos technikos įmonėje buvo įkurtas Kauno krašto neįgaliuosius jungiantis klubas „Santaka“. Tais laikais jis buvo vadinamas Kauno zonos invalidų sporto klubu.
„1989 m. įvyko visuotinis susirinkimas. Aš tada buvau studentas. Buvęs neįgaliųjų pirmininkas Mykolas Strumkis, kuris tuometėmis sąlygomis dirbo kone nelegaliai, man taip ir pasakė: „Žinai ką, studente, dabar tu būsi pirmininkas.“ Sakau: „Baikite juokus, vyrai, aš tikrai nebūsiu…“ Pasakė: „Būsi, ir viskas.“ Atnešė narių sąrašą su telefonų numeriais, neva garbingai įteikė ir padarė mane pirmininku. Turėjau burti judėjimo negalią turinčius žmones. Buvo labai sunku, nuolat reikėjo aiškinti, dėl ko viso to reikia. Šiaip ne taip prastūmėme visus tuos partinius dalykus, ir, ačiū Dievui, leido tą judėjimą. Taip viskas ir prasidėjo, vystėsi. Praėjo beveik 40 metų, buvo puikių etapų, bet, deja, dabartinės perspektyvos tikrai nėra gerai nuteikiančios, – apgailestavo A. Zumaras.
Parėmė rokeriai
Prisimindamas pirmuosius organizacijos veiklos metus A. Zumaras išskyrė kelias sporto šakas: tinklinį (sėdint), plaukimą, stalo tenisą, badmintoną, šachmatus, šaškes.
Laikui bėgant organizacijos „Santaka“ veikla darėsi aktyvesnė.
Išryškėjo pirmieji aktyvūs sportinio sąjūdžio entuziastai. „Santakos“ nariai pajuto pirmųjų sportinių pergalių skonį. Atsirado rėmėjų.
Padėjo net ir šlovingi rokeriai – „Nazareht“, kurie 1990 m. sausį atvyko koncertuoti į Kauną.
„Nazareht“ koncertas Kaune buvo surengtas Alvido Tautkaus iniciatyva. Kilo mintis, kad garsi grupė galėtų paremti – padėtų įsigyti krepšinio varžyboms skirtus specialius neįgaliųjų vežimėlius. Sužinoję apie „Santakos“ rūpesčius, „Nazareht“ neliko abejingi. Jie savo pažadą ištesėjo po metų – vėl atvyko į Kauną ir padovanojo klubui šešis vežimėlius. Tačiau nupirko mums aktyvaus judėjimo vežimėlius, kurie nėra pritaikyti žaisti krepšinio. Aišku, buvo daug geriau žaisti su tokiais, nei su Minske gamintais vežimėliais. Su rokerių dovanotais vežimėliais Maskvoje iškovojome antrą vietą. Laimėjo Maskvos komanda, bet jie turėjo idealiai pritaikytus vežimėlius. Vyrai sakė: „Jei vežimėliai būtų buvę lygiaverčiai, pergalė būtų garantuota.“ Tuo metu vyko pats atgimimas, buvo susigrąžinta vėliava, o krepšinis išgyveno absoliutų pakilimą“, – neužmirštamą laikotarpį prisiminė A. Zumaras.
Padėjo ir A. Sabonis
Siekti aukštesnių rezultatų „Santakai“ padėjo ir Arvydas Sabonis.
Neįgaliųjų sportui daug laiko skiriantis treneris Kostas Karpavičius A. Zumarui pasiūlė kreiptis pagalbos į A. Sabonį.
„Sako: „Paskambink Arvydui.“ Aš Arvydą truputį pažinojau – buvau susidūręs sporto stovyklose. Paskambinau, jis sako: „Tai atvažiuok ir pasikalbėsime.“ Arvydas domėjosi, kuo krepšiniui skirti vežimėliai skiriasi nuo kitų. Tada A.Sabonis jau žaidė „Trail Blazers“ komandoje. Hagene tuo metu žaidęs Rimas Kurtinaitis padėjo surengti susitikimą su vežimėlius gaminančiais vokiečiais. Vokiečių klausėme, kiek kainuos, ar gali padaryti nuolaidų. Sakė, kad paskaičiuos, kai atsiųs matmenis. Teiravosi, kokios garantijos, kad sumokėsime, nes, kaip žinome, tuo metu subyrėjusios Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo daug chaoso. Sakau: „Nepergyvenkite, Arvydas Sabonis sutiko viską apmokėti.“ Paskui mūsų krepšininkai važiavo į Vokietiją pasimatuoti tų vežimėlių. Jie pasirodė mums kaip bolidai, labiau mašinos nei vežimėliai“, – sakė A. Zumaras.
Dovana T. Šernui
Gana netikėtai pavyko įsigyti ir neįgaliesiems labai reikalingos papildomos technikos.
„Vokiečių vadybininkas sako: „Kadangi atvežėte grynaisiais, mes galime įnešti juos į kasą ir dar sugrįš PVM.“ Klausiu: „Ką reiškia tas PVM?“ Mes juk tada gyvenome visai kitoje finansinėje sistemoje. Dar nusipirkome stipinų, padangų, nes vežimėlių ratai varžybų metu gauna didelį krūvį: stipinai išsidaužo, susidėvi ir sprogsta padangos. Be didelio kiekio atsarginių dalių dar nupirkome ir maratono varžyboms skirtą neįgaliojo vežimėlį“, – apie A.Sabonio pagalbą ir neįgaliesiems sėkmingą sandėrį pasakojo A. Zumaras.
Ilgametis „Santakos“ vadovas pabrėžė, kad vežimėlių pirkimas turėjo ir dar vieną sėkmingą tęsinį.
„Kai grįžo PVM, prisiminėme Tomą Šerną, kuris vienintelis išgyveno po pasienio punkto Medininkuose užpuolimo. Nuvykome į Kauno klinikas ir padovanojome jam vežimėlį“, – apie neužmirštamas akimirkas pasakojo A. Zumaras.
Ilgametis „Santakos“ pirmininkas su dėkingumu prisiminė „Kauno dienos“ (tuometės „Kauno tiesos“) paramos neįgaliesiems akciją „Rankos nori dirbti“. Akcijos iniciatorė žurnalistė Nijolė Pauliukevičienė visą save atidavė tuo metu labai apleistiems neįgaliųjų reikalams.
Galimybės plėtėsi
Ilgainiui „Santakos“ veikloje atsirado daugiau įvairovės – susikūrė autoralio sekcija, kurioje susibūrė apie 20 automobilių sporto entuziastų (vadovė – Natalija Fedotova).
1991 m. balandžio 21 d. įvyko Kauno rajono neįgaliųjų 126 km autoralio varžybos.
1992 m. pradžioje „Santakoje“ buvo jau 185 nariai. Užsimezgė tarptautiniai ryšiai su Vokietijos sportininkais. Norvegai padovanojo neįgaliesiems pritaikytą VW automobilį, kuriuo sportininkai buvo vežami į keliones.
1992 m. „Santakos“ sportininkai dalyvavo Šveicarijoje surengtame maratone. Iš Lietuvos sportininkų greičiausiai važiavo Kęstutis Skučas, Kęstutis Bernotas. Nepasisekė Pranui Barakauskui, kuris distancijos nebaigė, nes sulūžo jo paties konstruotas vežimėlis.
Kiek vėliau Bonoje prasidėjo tradicinis ketvirtasis neįgaliųjų maratonas. Jame dalyvavo 3 tūkst. sportininkų. Kęstutis Skučas užėmė antrą vietą, Saulius Kulboka – trečią.
Tarsi nesuvokiama, kad sportuojantis, aktyviai gyvenantis neįgalus žmogus gali būti naudingas visuomenei, kurti vertę: jam reikia mažiau vaistų, mažiau priežiūros.
Sunkūs metai
Pasak A. Zumaro, sunkūs buvo 1993 m. Viskas brango, pinigų trūko net degalams.
Vis dėlto sportinė veikla plėtėsi. 1995 m. gegužės 3–7 d. tuometėje Kauno 13–oje vidurinėje mokykloje vyko pirmasis Lietuvos žmonių su negalia tarptautinis krepšinio turnyras.
Tais pačiais metais „Santakos“ krepšininkai dalyvavo Atėnuose surengtame tarptautiniame vežimėlių krepšinio turnyre. Kelionę parėmė duonos kepykla „Nemuno kraštas“ ir privatus asmuo, nenorėjęs skelbti savo pavardės.
1996 m. kovą Kaune vyko Lietuvos vyrų vežimėlių krepšinio turnyras. Nugalėtoja tapo „Santakos“ komanda.
1996 m. „Santakos“ organizacijoje jau buvo 208 nariai.
Be sportinės veiklos, klubas „Santaka“ organizavo ir kultūrinius renginius – sau ir savo šeimos nariams. Tai vakaronės, ekskursijos, susitikimai su aktoriais, net žygiai – pavyzdžiui, Neries upe su pripučiamais plaustais.
Kupini pasiryžimo
„Santakos“ istorija kuriama ir dabar. Svarbi ir neįgaliųjų mėgstama vieta tapo šaudykla, kurioje treniruotėms vadovauja daugkartinė Lietuvos kulkinio šaudymo čempionė Gražina Mulevičienė.
Pasak trenerės, ją džiugina rezultatų siekiančių neįgaliųjų pasiryžimas tobulėti.
„Tačiau susiduriame su kliūtimis, kurios nuo mūsų valios nepriklauso. Trūksta normalių šautuvų ir patalpų. Glaudžiamės pas geradarį. Šių patalpų savininkas yra mano buvęs auklėtinis Vladas Šigauskas. Čia yra jo ginklai, jis juos mums skolina. Kai mūsų senąją šaudyklą uždarė ir jos vietoje suplanavo statyti gyvenamąjį namą, Vladui pasakiau – mes pas tave ateisime. Ir atėjome“, – pasakojo trenerė.
Pasak G. Mulevičienės, džiugina perspektyvios šaulės Jurgitos Raulinaitienės pasiekimai ir darbštumas.
„Jurgita daro sparčią pažangą. Ji užima pirmas vietas, bet kai tenka važiuoti į tarptautines varžybas, kur daugiau dalyvių, ji važiuoja su skolintu ginklu. Su skolintu šautuvu gerą rezultatą pasiekti sunku, bet ji būna netoli tos ribos, kur galima pakliūti į finalą. Pritrūksta kelių taškų. Bėda ta, kad prastesnės kokybės ginklai trukdo siekti meistriškumo. Naujas kokybiškas šautuvas kainuoja apie 5 tūkst. eurų“, – sakė pašnekovė.
Ji neslėpė: šaudykla nėra pritaikyta kokybiškoms neįgaliųjų treniruotėms.
„Šaudykloje treniruojasi apie penkiolika žmonių. Sąlygos – prastos. Tamsus rūsys, dabar tokių sąlygų turbūt net įkalinimo įstaigose nebūna“, – apgailestavo R. Mulevičienė.
Pagal pomėgius
Su „Santakos“ klubo neįgaliaisiais daug metų dirbantis treneris Rimas Labrukaitis „Kauno dienai“ pasakojo apie šviesaus atminimo žinomo sporto komentatoriaus, Gedimino sporto gimnazijos direktoriaus Vlado Janiūno pagalbą.
„Klubas vargo dėl patalpų trūkumo ir patalpų ieškojimo metu atsirado labai reikalinga erdvė. V. Janiūno rūpesčiu mums buvo sudarytos galimybės treniruotis Ašigalio gatvėje esančiame gimnazijos padalinyje“, – sakė treneris.
R. Labrukaitis atkreipė dėmesį, kad į sporto salę susirenkantys neįgalieji pagal pomėgius ir galimybes renkasi arba badmintoną, arba rutulių sportą – bočią.
„Svarbu, kad tie žaidimai yra prieinami įvairaus lygio neįgaliesiems. Netrukus prasidės parengtų projektėlių finansavimas, ir klubo nariams atsiras papildomų galimybių daugiau pabendrauti, pasivaržyti – bus įvairūs išvažiavimai su meninėmis stovyklomis. Taip neįgalus žmogus gali susirasti naujų pomėgių, veiklų, gali pabėgti nuo vienišumo“, – pabrėžė treneris.
Pasak jo, treniruotis ateina labai skirtingų charakterių žmonės.
„Charakterių gama yra labai didelė. Kelionėse, išvykose jie susidraugauja, bet, kaip ir visuose kolektyvuose, pasitaiko ir konfliktų. Tačiau paskui, kai geriau pažįsta vienas kito charakterį, tarpusavio santykiai kažkaip išsilygina, aštrūs kampai kažkaip apeinami. Žinoma, treneriams reikia kantrybės, kaip ir kiekviename darbe“, – sakė R. Labrukaitis.
Yra kaita
Treneris R. Labrukaitis pastebėjo, kad norinčių sportuoti ratas po truputį didėja, nors yra ir kaita.
„Vieni neįgalieji atveda kitus, naujus žmones. Dalis jų užsikabina, dalis ne“, – sakė treneris.
R. Labrukaitis pastebi, kad kartais naujų galimybių atveria projektų rengimas ir įgyvendinimas.
„Rašydami finansavimo projektus, būtinai turime susirasti rėmėjų, tai yra svarbi sąlyga. Per rėmėjus atsiranda ir naujų integracijų galimybių – būna, kad riboto darbingumo žmonės pas rėmėjus įsidarbina“, – sakė treneris.
Bočią mėgstantis žaisti Rimas Gelažis pabrėžė, kad sporto salėje mezgasi bendrystė.
„Dalyvavimą bočios treniruotėse vertinu dėl to, kad tai yra veikla, bendravimas, judesys, tikslai. Tai duoda naudos ir fizinei, ir psichinei sveikatai. Ir medikamentų mažiau reikia naudoti. Pradėjęs lankytis sporto salėje, perpus sumažinau medikamentų vartojimą“, – pabrėžė R. Gelažis.
R. Gelažis aktyvus ne tik sportinio pobūdžio veikloje – jis yra vienas kandidatų, siekiančių tapti nauju „Santakos“ pirmininku.
„Siekčiau konkrečių rezultatų. Tiesa, nesu rašęs planų ir projektų, bet tai išmokstama“, – įsitikinęs R. Gelažis.
Socialinės įmonės
„Santakos“ pirmininku yra pasiruošęs tapti ir A. Zumarui daug padedantis Raimondas Linkevičius. Jis turi patirties steigiant neįgaliuosius įdarbinančias socialines įmones.
R. Linkevičius apgailestavo, kad socialinių įmonių veikla stringa dėl nuo neįgaliųjų nepriklausančių priežasčių.
„Pas mane iki šiol dirba penki neįgalieji. Yra tokių gamybinių operacijų, kurias, pavyzdžiui, aklieji padaro geriau nei neturintys negalios. Regėjimo negalią turintys žmonės kai kurias operacijas atlieka net keturis kartus greičiau ir dirbdami dar spėja aptarti serialus, gyvenimo problemas, varžybas, pasidalyti vakaro planais. Gražu žiūrėti. Jie jaučiasi integruoti, namuose gali pasakyti: „Grįžau iš darbo“ ir jaustis visaverčiai. Tai turėtų tapti norma. To ir sieksiu, jei būsiu „Santakos“ pirmininkas“, – „Kauno dienai“ sakė R. Linkevičius.
Linkėjo sėkmės
Visi „Kauno dienos“ kalbinti „Santakos“ nariai su pagarba minėjo dabartinę organizacijos pirmininkę Įreną Sadauskienę.
Jos butas tiesiog švyti nuo neįgaliųjų sportininkų iškovotų taurių.
„Neturime tinkamų patalpų, kur visi pasiekimus liudijantys prizai galėtų puikuotis ir priminti apie neįgaliųjų aktyvumą, todėl dalis taurių ir medalių yra pas mane“, – paaiškino I. Sadauskienė.
Ji „Santakai“ vadovavo 32 metus ir tikisi, kad naujam pirmininkui pavyks susidoroti su visomis kliūtimis ir visų pirma – su valdiškų institucijų abejingumu, tvarkant neįgaliųjų reikalus.
Naujausi komentarai