Specialių poreikių turinčius vaikus auginantys tėvai susiduria su dilema, kokią ugdymo įstaigą rinktis – specializuotą ar bendrojo lavinimo.

Šiuo metu Kaune veikia keturios specializuotos mokyklos. Mieste kasmet atsiranda vis daugiau bendrojo lavinimo ugdymo įstaigų, pritaikytų neįgalių vaikų poreikiams. Įprastas Kauno ikimokyklines ugdymo įstaigas lanko daugiau nei 850 specialių poreikių turinčių vaikų ir beveik 3400 vaikų, turinčių kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Tuo tarpu bendrojo lavinimo mokyklose mokosi beveik 1200 specialių poreikių ir 2900 kalbos sutrikimų turinčių moksleivių, praneša savivaldybė.

Anksčiau tokie vaikai lankydavo tik specializuotas ugdymo įstaigas. Pastaruoju metu specialių poreikių turinčius vaikus auginantys tėvai vis dažniau nori, kad jų atžalos mokytųsi tarp sveikų vaikų. Todėl renovuojant miesto bendrojo lavinimo mokyklas, įrengiamos specialios priemonės – pandusai, keltuvai, atramos.

Kalbos, regos, klausos, judesio ar intelekto sutrikimų turintiems vaikams reikia daug papildomų dalykų. Jiems parengiamos specialios ugdymo programos. Su neįgaliu vaiku klasėje dirba specialistas arba mokytojo padėjėjas. Jeigu vaikas turi kompleksinį sutrikimą, jam mokytis padeda keli specialistai.

„Labai svarbu, kad, į įprastą klasę ar darželio grupę atėjęs vaikas jaustųsi lygus su visais. Kartais pedagogams tenka susidurti su sveikų vaikų tėvų priešprieša, nenoru, kad atsirastų kitoks vaikas. Todėl labai svarbu pedagogams iš anksto paruošti klasės ar grupės vaikus ir jų tėvus, kuo daugiau kalbėti, diskutuoti neįgalumo tema“, – pasakojo miesto savivaldybės Neformaliojo švietimo poskyrio vyriausioji specialistė Vida Bliumbergienė.

Ji praėjusią savaitę dalyvavo Brno mieste (Čekija) vykusioje konferencijoje, skirtoje vaikų su specialiaisiais poreikiais integracijai darželiuose, pradinėse bei vidurinėse mokyklose. Apsilankiusi keliose Brno ugdymo įstaigose, specialistė turėjo progą iš arti pamatyti, kaip neįgalių vaikų integracija vykdoma šioje šalyje.

Brno ugdymo įstaigose pagal individualią programą su specialių poreikių turinčiais vaikais klasėje dirba asistentai. Vaikai sėdi atskiruose suoluose ir netrukdo bendraklasiams. Kauno mokyklose taip pat dirba specialistai, tačiau, V. Bliumbergienės teigimu, kol kas jų trūksta. Dažnai susiduriama ir su vadovėlių, mokymo priemonių stygiaus problema. Jos yra brangios, todėl mokykloms sunkiai įperkamos.

„Su Brno miesto švietimiečiais bendraujame jau gana seniai, dirbame panašia kryptimi. Šiek tiek skiriasi tik metodai. Labiau skiriasi finansiniai pajėgumai. Čekijoje tokių vaikų ugdymą valstybė finansuoja 60–70 proc., o likusią išlaidų dalį padengia jų tėvai. Lietuvoje viskas finansuojama iš valstybės biudžeto“, – teigė V. Bliumbergienė.

Iš tarptautinės konferencijos grįžusi specialistė pastebi, kad Čekijoje vaikų integracija nėra itin paplitęs reiškinys. Lietuvoje įprastose klasėse ar darželių grupėse ugdoma daugiau specialų poreikių turinčių vaikų.

Ar neįgalų vaiką leisti į bendrojo lavinimo mokyklą, sprendžia ne tik jo tėvai. Kauno pedagoginė psichologinė tarnyba nustato tokio vaiko ugdymosi lygį ir rekomenduoja, kokia mokykla ar darželis jam būtų geriausias. Jeigu vaikas pradeda lankyti įprastą ugdymo įstaigą, specialistai stebi, ar sėkmingai vyksta jo integracija. Jeigu per pirmuosius metus vaikui nepavyksta pritapti prie sveikų vaikų ir aplinkos, specialistai rekomenduoja lankyti specialiąją ugdymo įstaigą.

„Niekas nėra apsaugotas nuo ligų, traumų ar neįgalumo. Todėl negalime ignoruoti vaikų, kurie turi specialių poreikių, kuriems reikia daugiau dėmesio ir pagalbos. Turime patys išmokti ir išmokyti jaunąją kartą matyti šalia ir šiuos žmones“, – teigia V. Bliumbergienė.