K.Šukis padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui (LNM) Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus 2006 m. vasario 16-ąją jam įteiktą gen. K.Skučui po mirties skirtą vieną aukščiausių pagal reikšmę Lietuvos karinį valstybės apdovanojimą – Vyčio Kryžiaus ordino Didįjį kryžių. Pasak LNM direktorės Rūtos Kačkutės, tai ypatingas eksponatas – LNM iki šiol buvo saugomi tik trys tokio laipsnio apdovanojimai. K.Šukis, po trylikos metų grąžinęs į Lietuvą namie saugotą garbingą savo senelio apdovanojimą, sakė, kad jo motina apsiverkė, kai 2006 m. išvydo šį tėvo ištikimybės Lietuvai, savo pareigai įvertinimą.

Priminsime, kad minėtas Vyčio Kryžiaus ordinas skiriamas asmenims, pasižymėjusiems didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Nuo nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. juo apdovanoti 69 asmenys, tarp jų: Sausio 13-osios aukos, Medininkų pasienio poste 1991 m. žuvę pareigūnai, Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Povilas Plechavičius, Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Juozas Lukša-Daumantas ir kiti. Didžioji dalis ordinų įteikti po mirties. Gyviems esant ordinai įteikti tik Tomui Šernui ir Vytautui Landsbergiui.

Po vizito Lietuvos nacionaliniame muziejuje, K.Šukis su žmona ir kartu su draugais iš JAV lankėsi Kaune, apžiūrėjo vietas, kuriose įamžintas K.Skučo atminimas. Vytauto Didžiojo karo muziejuje šiltai sutikti svečiai susidomėję apžiūrėjo S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui per Atlantą skirtą parodą, oranžinės paukštės "Lituanica" likučius po katastrofos, pagarbiai muziejuje eksponuotus asmeninius gen. K.Skučo ir jo šeimos daiktus. Šią ekspoziciją K.Šukis praturtino vertingais eksponatais, atsivežtais iš JAV.

"Dovanodamas raižytą medinę "Bruyere" firmos asmeninę K.Skučo pypkę, auksinį "Longines" firmos kišeninį laikrodį ir sidabrinį talpų portsigarą, išsiskiriu su mūsų šeimai brangiais daiktais, kurie priklausė mano seneliui ir kuriuos pasiėmė iš namų K.Skučo žmona su dukromis, kai buvo priverstos palikti Lietuvą. Beje, tą kišeninį K.Skučo laikrodį mano mama nešiojo ant kaklo. O ant portsigaro paviršių išgraviruoti įvairių šalių karo atašė, dirbusių su K.Skuču 1934-1938 m. Maskvoje, parašai. Dovanodamas šiuos asmeninius mano senelio daiktus, noriu, kad lietuviai nenustotų domėtis istorija, kad šie daiktai primintų ne tik K.Skučą, bet ir skaudžias Lietuvos istorijos pamokas", – sakė K.Šukis, įteikdamas dovanas VDKM direktoriui Kęstučiui Kuršeliui.

Žvilgsnis į K.Skučo biografiją

Kazimieras Skučas gimė 1894 m. kovo 13 d. Mauručiuose, mokėsi Petrogrado pedagogų institute, 1919 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Baigęs Vytauto Didžiojo karininkų ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus, 1924 m. tapo Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininku, 1926 m. – Kauno įgulos komendantu, 1928 m. – II pėstininkų divizijos vadu, Kauno įgulos viršininku, įsteigė ir redagavo leidinį "Kardas".

1934–1938 m. – Lietuvos karo atašė Rusijoje, 1939 m. tapo brigados generolu, Lietuvos karininkų ramovės pirmininku.

1939–1940 m. dirbo vidaus reikalų ministru paskutiniuose dvejuose ministrų kabinetuose.

1940 m. birželio 15-ąją Sovietų Sąjungos ultimatumu, visų pirma, pareikalauta suimti ir teisti vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Prezidentas Antanas Smetona kategoriškai atsisakė tai vykdyti – juk negalima bausti pareigūnų už tai, kad jie vykdė oficialią vyriausybės politiką. Tačiau Vyriausybė ultimatumą priėmė, suėmė K.Skučą su A.Povilaičiu ir įkalino juos Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Juos tardant paaiškėjo, kad SSRS jiems mesti kaltinimai nepasitvirtino. Tačiau, prasidėjus planingai Lietuvos okupacijai ir 1940 m. birželio 19-ąją iš kalėjimo paleistą Antaną Sniečkų paskyrus  Valstybės saugumo departamento direktoriumi, K.Skučas drauge su vienuolika aukščiausių tarpukario Lietuvos saugumo ir karinės žvalgybos pareigūnų liepos 23-iąją buvo išvežti į Maskvą, į NKVD centrinę būstinę. SSRS Aukščiausiojo teismo Karinė kolegija 1941 m. liepos 8 d. paskelbė K.Skučui mirties nuosprendį, kurį įvykdė liepos 30-ąją Butyrkų kalėjime ir, išvežę nužudytąjį į specialųjį NKVD objektą Komunarka pamaskvėje, slapta užkasė. Tarptautinės organizacijos "Memorialas" pastangomis prieš kelerius metus tos sušaudytųjų užkasimo vietos buvo nustatytos, o K.Skučo dukterėčia Virginija Skučaitė parsivežtą iš Komunarkos žemę kapsulėje iškilmingai užkasė generolo tėviškę ženklinančiame memoriale Mauručiuose.

K.Skučo žmona Stefanija su dukromis (visos trys jau mirusios) 1940 m. birželio 15-ąją pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. 1990 m. K.Skučą reabilitavo Lietuvos generalinė prokuratūra, o 1992 m. – Rusijos vyriausioji Karinė prokuratūra.

Atminimo įamžinimas

1991 m. liepą, pažymint K.Skučo žūties 50-metį, prie buvusio tarpukariu Vidaus reikalų ministerijos pastato K.Donelaičio gatvėje atidengta paminklinė lenta (bareljefo autorius skulptorius Bronius Zalensas). 2004 m. rudenį ši lenta buvo pavogta, o 2010 m. liepos 30 atkurta (skulptorius Stasys Žirgulis).

1994 m., minint 53-ąsias generolo žūties metines, Veiveriuose, Kančių kalnelyje, iškilo ąžuolinis stogastulpis K.Skučui ir A.Povilaičiui atminti (skulptorius Alfonsas Vaura).

1994 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, viena gatvė pavadinta K.Skučo vardu.

2016 m. liepos 30-ąją Mauručiuose, pasodintame parkelyje, buvo atidengtas paminklinis akmuo, skirtas K.Skučo gimtinės vietai ir sušaudymo 75-mečiui pažymėti.

2017 m. spalio 27-ąją čia buvo įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo kūno užkasimo vietos Komunarkoje.

2019 m. sukurtas dokumentinio televizijos serialo "Traukinys į mirtį" filmas, skirtas K.Skučui (režisierius Virgilijus Kubilius)