Šiandien "Kauno dienos" skaitytojams pateikiame šių penkių gydytojų – jų pacientų numylėtinių atsakymus į aštuonis klausimus:

1. Kodėl jūs pasirinkote gydytojo profesiją?

2. Kaip vertinate savo darbą?

3. Kaip vertinate santykius su pacientais?

4. Kas yra nuoširdumas? Ką jis lemia jūsų darbe?

5. Ar jums nepritrūksta jūsų pacientų pagarbos ir nuoširdumo?

6. Kas sukelia didžiausias bendravimo su pacientais problemas: maža konsultacijai skirto laiko trukmė, priverstinis biurokratinis darbas, neadekvatus atlygis už gydytojų darbą, apskritai visuomenės ir valstybės nepagarba kilniausios profesijos, kurios atstovu esate, žmonėms?

7. Kas jus džiugina jūsų darbe?

8. Ką jums reiškia būti nuoširdžiausiųjų penketuke?

Eglė Ereminienė, profesorė, Kauno klinikų Kardiologijos klinikos gydytoja kardiologė:

1. Gydytoja norėjau tapti nuo vaikystės. Visai neseniai radau dar septintoje klasėje rašytą rašinį tema "Jeigu nori būti laimingas". Perskaičiusi nusišypsojau. Tokia dailia tvarkinga rašysena sudėliotos vaikiškos mintys: tam, kad jaustumeisi laimingas, turi galvoti apie kitus. Turėjau didelę svajonę –  atrodė, kad pasirinkusi gydytojo profesiją galėsiu daugiau pagelbėti savo sunkiai sergančiam broliui, padėti tėvams ir kartu daugeliui žmonių.

Tiesa, buvau suabejojusi pasirinkimu baigdama mokyklą. Juk  turėjau rimtą pasiūlymą be didelių konkursų studijuoti biologijos mokslus. Džiaugiuosi, kad tuo momentu nepabūgau sunkių ir ilgų mokslų, nepakeičiau savo pasirinkto kelio.

2. Myliu savo darbą ir tai, ką darau, darau iš širdies. Mane džiugina tiek diagnostinis darbas – atlieku įvairius širdies ir kraujagyslių ultragarsinius tyrimus, tiek gydomasis. Patinka darbas su studentais, rezidentais, mokslinė veikla. Visa tai sukuria kasdienio darbo įvairovę, gilesnę prasmę.

3. Santykiai tarp žmonių yra pats sudėtingiausias, bet ir gražiausias gyvenimo aspektas. Santykis su pacientu –  ypatingas. Sergantis žmogus dažniausiai kreipiasi į gydytoją su dideliu nerimu, išgąsčiu, turėdamas daug neatsakytų klausimų, ypač iš kardiologijos srities. Todėl manau, kad dėmesys, išklausymas, nuraminimas, suteikimas vilties, profesionalus, bet kartu ir paprastas paaiškinimas yra ne mažiau svarbūs kaip teisingai nustatyta diagnozė ir parinktas gydymas.

4. Nuoširdumas – paprastas ir nemeluotas rūpinimasis šalia esančiu žmogumi. Geras žodis. Atjauta. Pagalba. Šypsena. Tiek pacientui, tiek kolegai.

Bendravimo problemos yra gilesnės – jos aktualios ne tik medicinoje, bet ir visoje mūsų visuomenėje.

5. Atsakysiu, kad nepritrūksta. Ir dar pridursiu, kad kai po darbo dienos jautiesi labai pavargęs, kai būna labai sunku, tas sutiktų žmonių gerumas, nuoširdus dėkingumas ir pagarba suteikia ypatingos stiprybės eiti pirmyn.

6. Visos išvardytos problemos yra svarbios, jas reikia koreguoti. Tačiau bendravimo problemos yra gilesnės – jos aktualios ne tik medicinos sričiai, bet ir visai mūsų visuomenei. Žmonės neturi laiko, pavargę, nekantrūs ir per daug galvojantys apie save.

7. Džiugina daug mažų ir didelių dalykų – kūryba, ieškojimai, kolegiškumas, teisingai nustatyta reta liga, pasveikęs sudėtinga liga sergantis pacientas, geras žodis. Negaliu pamiršti beviltiškai sergančios jaunos moters prieš keletą dienų padovanotos šypsenos.

8. Ši žinia man buvo labai netikėta ir tikrai džiugi. Sulaukiau didelio palaikymo iš pacientų, iš savo bendradarbių, šeimos ir net iš savo klasės draugų. Esu labai visiems dėkinga.

Inga Gailienė, Aleksoto pirminės sveikatos priežiūros klinikos gydytoja pediatrė:

1. Mokykloje svajojau būti mokytoja, bet tėvai atkalbėjo. Tai jie norėjo, kad aš tapčiau gydytoja. Sutikau, bet pasakiau, kad būsiu tik vaikų gydytoja.

2. Savo darbą vertinu patenkinamai – trūksta laiko parodyti daugiau dėmesio pacientams. Priėmimo metu dažnai telefonu konsultuoju kitus pacientus, taip priversdama laukti esančius kabinete. O skambučių per priėmimo valandas sulaukiu ir daugiau kaip 30. Dažnai tik po darbo ar net naktį prisimenu sunkesnius ligonius ir laukiu ryto, kada galėsiu jiems paskambinti ir pasiteirauti apie sveikatos būklę.

3. Santykiai su pacientais – labai geri. O su jų tėvais ir seneliais būna visko. Pasitelkus kantrybę dažniausiai sutariame. Stengiuosi nebūti kategoriška, bet kai kuriais atvejais tenka pasakyti ir griežtesnį žodį.

4. Nuoširdumas – tai jausena, kai kito žmogaus problemą bandai spręsti kaip savo. Žinau, kaip nelengva būti ligoniu.

5. Būna visko. Teko verkti iš nuoskaudos, bet dažniau tenka verkti iš džiaugsmo, kai išgirsti gerą žodį, kai įėjęs į kabinetą vaikas puola tau į glėbį, o išeidamas siunčia oro bučinį. Kai sulaukęs aštuonioliktojo gimtadienio, jaunas žmogus ateina padėkoti už visą bendravimo laiką. Juk gydymas mano darbe sudaro ne tokią jau ir didelę dalį. Galima sakyti, kad mano svajonė būti mokytoja iš dalies išsipildė.

6. Didžiausias bendravimo su pacientais problemas sukelia priverstinis biurokratinis darbas ir maža konsultacijai skirto laiko trukmė. Juk tėvams, auginantiems kūdikį, kyla daugybė klausimų. O per 15 min. reikia jį nurengti, apžiūrėti, įvertinti, galbūt parašyti siuntimą specialistui, pasiųsti skiepyti, tyrimams ir t.t. Ūmiai susirgus vaikui, visuomet stengiuosi jį priimti šiandien ir dabar, nors laiko tam ir nėra skirta. Neadekvatus atlygis už gydytojų darbą verčia jaustis neįvertintai, tačiau tai jokiu būdu nedaro įtakos santykiams su pacientais. Nuo atlygio dydžio vertybės nesikeičia.

7. Manau, kad vaikų ligų gydytojo darbas poliklinikoje – vienas iš dėkingiausių. Mes greičiausiai matome teigiamą savo darbo rezultatą. Dažnai užtenka kelių dienų ar savaitės, kad vaikas vėl būtų sveikas ir žvalus. Džiugu, kai vaikai be baimės praveria kabineto duris ir nenori iš jo išeiti. O tėvai patiki tavimi ir kantriai laukia pagerėjimo, leisdami vaikui sveikti be perdėto vaistų kiekio. Juk dažnai sveikti padeda meilė ir geras žodis.

8. Būti nuoširdžiausiųjų penketuke reiškia dar didesnę atsakomybę.

Audronė Maščinskienė, Kauno miesto poliklinikos Centro padalinio šeimos gydytoja:

1. Gydytoja svajojau tapti nuo vaikystės. Džiaugiuosi, kad pavyko svajonę įgyvendinti.

2. Šeimos gydytojo darbas reikalauja ne tik nuolatinio tobulėjimo, norint suteikti kvalifikuotą paslaugą, diagnozuoti ligas, skirti gydymą, bet ir išklausyti, patarti, dažnai paguosti, bendrauti kitais klausimais.

3. Šį darbą dirbu 24 metus toje pačioje gydymo įstaigoje. Pažįstu savo pacientus, o tai labai svarbu mūsų darbe. Vertinu tai, kad ir jie tiek metų išlieka mano pacientais.

4. Nuoširdumas – savybė, be kurios gydytojas negalėtų dirbti savo darbo.

5. Pacientų pagarbos ir nuoširdumo netrūksta.

6. Trūksta laiko, skirto konsultacijai. Dauguma pacientų yra vyresnio amžiaus, turintys daug sveikatos problemų, todėl sunku jas išspręsti per skirtas 15 min. O kur dar visas biurokratinis darbas?!

7. Džiugina darbas su žmonėmis. Jaučiuosi reikalinga jiems, smagu, kai pavyksta pagerinti jų sveikatą.

8. Būti nuoširdžiausiųjų penketuke – mano darbo įvertinimas.

Saulius Širvinskas, Kauno klinikinės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas:

1. Gydytoju tapau neatsitiktinai – mano tėtis yra gydytojas. Aš neturėjau kažkokių ypatingų svajonių ar motyvacijų, tai teko būti gydytoju (juokiasi). Bet dėl to nesigailiu, jaučiuosi savo vietoje.

2. Nemanau, kad yra blogų darbų, bet mano darbas man labai patinka, norėčiau jį dirbti visą gyvenimą.

Teko verkti iš nuoskaudos, bet dažniau iš džiaugsmo, kai išgirsti gerą žodį, kai įėjęs į kabinetą vaikas puola tau į glėbį, o išeidamas siunčia oro bučinį.

3. Konsultuodamas ir gydydamas pacientą turiu labai aiškią užduotį. Ir ligoniai, ir gydytojai esame žmonės, visuomenės dalis nuo A iki Z. Kartais tikrai džiaugiuosi dėl savo darbo specifikos, kad galiu sutikti daug įvairių žmonių, netgi tampame gerais draugais.

4. Nuoširdumas yra vertybė, tai vienas pagrindinių tikro žmogaus požymių. Man asmeniškai nuoširdumas yra labai svarbu. Tai savybė, leidžianti pasidalyti tuo, ką jauti. Pacientų nuomonė apie savo sveikatą yra ganėtinai subjektyvi, bet nuojautą jie turi. Nuo gydytojo nuoširdumo priklauso, kaip pacientai jį vertina, ar juo pasitiki.

5. Ne, pacientų nuoširdumo man netrūksta, visada smagu, kai  vertina ir gerbia mano darbą.

6. Norint suprasti realiai tragišką padėtį sveikatos sistemoje, reikia pažvelgti į ją iš vidaus.

7. Labiausiai džiugina sunkaus darbo geras rezultatas. Tai tam tikra prasme kova su savimi, o pergalė priklauso nuo to, kiek esi pasiruošęs paaukoti. Dar džiugina pacientai ir teigiamas jų požiūris.

8. Gerbiu žmones, kurie įvertino mane, bet nemanau, kad turėčiau būti nuoširdžiausiųjų penketuke. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man labai smagu. Aš žinau, kas as esu, žinau, ko man reikia. Mielai užleisčiau savo vietą kitiems, kurie labiau jos nusipelnė.

Olga Vasiliauskienė:

1. Pirmiausia, tai noriu padėkoti savo pacientams, draugams, kolegoms, mano mylimiems rezidentams už palaikymą ir pasitikėjimą. Džiaugiuosi, kad esame komanda, nes nuo to priklauso darbo kokybė ir geri gydymo rezultatai. Myliu visus.

Kad būsiu daktarė, žinojau nuo penkerių metų, apie kitas profesijas nesvajojau. Vaikystėje daug laiko teko praleisti ligoninėje, susidurti su medikais, kurie darė stebuklus.

2. Gydytojo profesija yra labai reikalinga ir prasminga, darbas reikalauja daug energijos ir žinių. Gal šiuo metu jis dėl tam tikrų priežasčių prasčiau vertinamas, bet visuomenė turi suprasti, kad gydymas iš dalies yra menas ir tam reikia ilgai ruoštis, daug mokytis, praktikuotis, išmanyti daugybę sričių.

3. Šeimos gydytojo darbas yra nuostabus tuo, kad tenka dirbti ir su naujagimiais, ir su vyresnio amžiaus pacientais. Apylinkėje savo pacientą užsiaugini, išleidi į mokyklą, po to – į gyvenimą, kartu sensti, palydi į amžinąją kelionę ir vėl sulauki naujų pacientų. Pažįsti šeimą, aplinką, kurioje jie gyvena, problemas, su kuriomis tenka pacientams susidurti, ir tai padeda greičiau nustatyti diagnozę bei paskirti atitinkamą gydymą. Man labai pasisekė, esu dėkinga savo pacientams, nes kaip žmogus augau ir mokiausi iš jų, visą laiką mane supa inteligentiški, visapusiškai išsilavinę ir geri žmonės.

4. Kas yra nuoširdumas? Stengiuosi elgtis su visais vienodai pagarbiai ir nuoširdžiai. Gal kartais pacientui atrodo, kad per mažai parodei dėmesio, laiku nenusišypsojai. Juk mūsų profesija tam įpareigoja. Tiesiog kartais nebeturi jėgų.

5. Visi mes žmonės, ir pacientų nuotaika būna visokia. Stengiuosi suprasti, kad žmonės pyksta ne tiesiogiai ant gydytojo, o dėl susidariusių aplinkybių, socialinių problemų, turi nemalonumų namuose, darbe. Tik emocijų proveržis įvyksta gydytojo kabinete ir tada kaltas tampa medikas. Stengiuosi būti atvira savo pacientams ir spręsti jų problemas. Gal ne visada pasiseka.

6. Kokie sunkumai? Tai eilės, nes tenka priimti daugiau pacientų, o tada lieka mažiau laiko konsultacijai. Bet tai kasdienė rutina. Žmonės prašo: "Man tik siuntimo", "Man tik recepto" ir nereikalauja iš gydytojo darbo. Tačiau tam, kad  užpildytum siuntimą, reikia užpildyti kortelę, specialiąją formą, statistinį lapą. Nesakau, kad privalome apžiūrėti pacientą ir nuspręsti, ar tas siuntimas reikalingas. Bet pacientas žino geriau, jis jau susitaręs su specialistu. Tai yra dilema, kurią turi greitai išspręsti, nes laukia kiti pacientai.

7. Džiaugiuosi savo darbu, nepaisant visų sunkumų, kurie atsiranda, stengiantis gerai atlikti savo pareigas. Turiu vieną iš didžiausių apylinkių poliklinikoje. Dirbu komandoje su puikia slaugytoja, viena kitą suprantame iš pusės žvilgsnio. Bendradarbiavimas komandoje palengvina darbą ir leidžia pasiekti geresnių rezultatų. Džiaugiuosi mūsų poliklinikos kolektyvu, inovacijomis, mokslo naujovių pritaikymu šeimos gydytojo darbe.

8. Noriu padėkoti visiems už palaikymą ir pasitikėjimą. Patekti į nuoširdžiausiųjų penketuką – ne tik įvertinimas už praėjusius metus, bet ir įpareigojimas ateičiai.

Generalinis rėmėjas