Sąrašo naujokai

Toks statusas pripažintas Andruškonių piliakalniui, esančiam to paties pavadinimo kaime Lapių seniūnijoje, Girionių piliakalniui (Samylų sen.) ir Smiltynų piliakalniui, stūksančiam Smiltynų I kaime, Domeikavos seniūnijoje.

Beje, visos šios seniūnijos jau didžiavosi tokiais istorinę atmintį saugančiais, legendomis apipintais objektais, įtrauktais į kultūros vertybių registrą. „Apskritai, Samylų seniūniją galima išskirti kaip daugiausia piliakalnių turinčią Kauno rajono seniūniją. Dabar jų čia yra penki, Lapių seniūnijoje – trys, Domeikavos – du“, – pabrėžė Žilvinas Rinkšelis, Urbanistikos skyriaus darbuotojas, atsakingas už kultūros paveldą.

Žilvinas Rinkšelis. / Kauno r. savivaldybės nuotr. 

Paklaustas, kaip apibūdintų Andruškonių, Smiltynų ir Girionių piliakalnių būklę, Ž. Rinkšelis, neslėpė, kad į šį klausimą kol kas atsakyti keblu. „Visų trijų piliakalnių paskelbimas saugomais įvyko pačioje 2022-ųjų pabaigoje, todėl jų aplankyti dar neteko. Galiu remtis nebent negausiomis rudenį darytomis visų trijų piliakalnių nuotraukomis, publikuojamomis kultūros vertybių registre. Kol kas vaizdas labiau primena kalvotą mišką, o ne piliakalnius“, – sakė pašnekovas.

Pirmieji Kauno rajono savivaldybės darbai bus susiję su naujų piliakalnių pažymėjimu žemėlapyje, nuorodų ir ženklų pastatymu ir pritaikymu lankyti.

Kas pasikeičia

Pasak Urbanistikos skyrius darbuotojo, atsakingo už kultūros paveldą, suteikus apsaugą, piliakalnis tampa saugoma kultūros paveldo vertybe. „Tam pagrindas atsiranda specialistams nustačius objekto kultūrinę ir visuomeninę reikšmę. Fiksuojama esama kultūros paveldo vertybės būklė, reikšmingumo lygis, apibrėžiamos paveldo objekto teritorijos ribos ir apsaugos zona, nustatomos vertingosios savybės. Piliakalnių atveju, tai yra jų būdingieji bruožai: žemės ir paviršiaus elementai, kultūrinis sluoksnis ir pan. Šnekant paprastai, kiekvienas iš mūsų gali rūpintis paveldu ir jį puoselėti, tačiau, objektą paskelbus saugomu, atsiranda tam tikros prievolės, įtvirtintos teisės aktais“, – „Kauno dienai“ sakė Ž. Rinkšelis.

Kaimynystė: Girionių piliakalnis iš vakarų pusės ribojasi su Pakalniškių piliakalniu./ Kauno marių regioninio parko nuotr. 

Paklaustas, ką toks Kultūros paveldo departamento sprendimas reiškia savivaldybei ir seniūnijoms, kurių teritorijoje yra minėti piliakalniai, savivaldybės atstovas sakė, kad tai priklauso nuo požiūrio. „Pirmiausia, norėčiau akcentuoti prestižo ir istorinės atminties, o ne apribojimų ir finansinės naštos klausimą. Tai visų pirma reiškia galimybę kultūriniam turizmui vystyti, rekreacijai. Dažnai sakoma, kad Lietuva – piliakalnių šalis. Taip yra iš tiesų, tačiau pačioje Lietuvoje galėtume išskirti atskirus regionus, kurie piliakalnių turi ne vieną ir ne du, tačiau jie šalies teritorijoje nėra pasiskirstę tolygiai. Piliakalnių atsiradimą lėmė istorinės ir gamtinės aplinkybės, todėl jų koncentracija yra susijusi su buvusiais galios ir valstybės centrais arba gamtiniais ištekliais, palankiais fortifikacijai ir gynybai organizuoti“, – pasakojo pašnekovas.

Legendos apie kepurėmis supiltus kalnus tėra gražus folkloras.

Išties, pažvelgę į Lietuvos piliakalnių žemėlapį pamatysime, kad daugiausia jų susispietę palei upes, taip pat Žemaitijos ir Pietryčių Lietuvos aukštumose – visur, kur gausu slėnių, natūralių kalvų ir kliūčių. „Legendos apie kepurėmis supiltus kalnus tėra gražus folkloras, – mano Ž. Rinkšelis. – Paprastai buvo pritaikomos jau esamos kalvos ir gamtinės kliūtys.“

Kauno rajonas įsikūręs ne tik Lietuvos centre, bet ir trijų didžiųjų Lietuvos upių – Nemuno, Neries ir Nevėžio – slėniuose. Tai nulėmė šių objektų gausą pakaunėje. „Kiekvienas šio krašto piliakalnis – ne tik istorijos-archeologijos paminklas, bet ir kalva su įspūdingu kraštovaizdžiu ir panorama, aišku, jei jos nepridengia medžiai ir jei ji prieinama lankytojams. Be to, piliakalnius galima pasiekti pasirinkus kelionę pramoginiais laivais ar dviračių takais. Liepos 6-ąją susirinkti ant piliakalnio giedoti himną – graži tradicija, kurią puoselėja bendruomenės“, – vardijo savivaldybės atstovas.

Gali ir sumažėti

Ž. Rinkšelis atkreipė dėmesį, kad piliakalnių ne tik atsiranda arba daugėja išaiškinus naujus arba iki tol nežinotus. „Piliakalnių gali ir mažėti. Pavyzdžiui, Rumšiškių piliakalnis, nors jis ir ne Kauno rajone, paskendo vos tik atsiradus Kauno marioms, o kitas – Žiegždrių piliakalnis, nors ir liko stovėti pakrantėje, ilgainiui skalaujamas pakilusio vandens, paplautas sunyko tiek, kad buvo nutarta jį išbraukti iš kultūros vertybių registro“, – pavyzdžių pateikė savivaldybės atstovas.

Pašnekovo žodžiais, didelės žalos piliakalniams pridarė ir ilgą laiką jų teritorijose ar šalia jų vykdyta ūkinė veikla. Pavyzdžiui, ilgalaikis žemės arimas nulyginant stačius šlaitus, pylimus, suariant kultūrinį sluoksnį. „Taip prarandamos jų vertingosios savybės, sudarančios galimybę išsiaiškinti, ar kalva natūrali, ar vis dėlto piliakalnis. Tačiau nykimą lemia nebūtinai vien žmogiškasis faktorius. Piliakalniai nyksta ir veikiami gamtos: šlaitai slenka arba būna paplaunami upių potvynių metu ar besikeičiant vagai. Taigi, skaičius yra ir lieka negalutinis. Galbūt dalis jų dar laukia savo atradėjų arba išaiškinimo“, – šypsojosi pašnekovas.

Komentaras

Rūta Černiauskienė

Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja

Kultūros paveldas – viešosios pagarbos, memorialiniai, istoriniai objektai, dvarai, senosios kapinės, piliakalniai, bažnyčios – Kauno rajono savivaldybei yra labai svarbūs, juo rūpinamasi, priežiūrai ir tvarkymui skiriamas finansavimas. Pernai Kultūros paveldo objektams tvarkyti savivaldybės biudžete buvo numatyta 1,8 mln. eurų. Šiemet planuojamos panašios lėšos.

Kalbant apie piliakalnius, šiemet prioritetas bus skiriamas Jadagonių piliakalniui. Pernai parengtas tvarkybos darbų projektas, o šiemet prasidės realūs darbai. Numatyta stabdyti piliakalnio paviršinę eroziją: retinti želdinius, suformuoti žolinę dangą, gerinti lankymo sąlygas: tvarkyti privažiavimą, įrengti naujus ir tvarkyti esamus pėsčiųjų takus, laiptus.

Pernai daugiausia dėmesio buvo skirta Lentainių piliakalniui: tęsti laiptų įrengimo ir sutvarkymo darbai, formuoti takai, atsirado mažosios architektūros elementai: dviračių stovai, laužavietė.