Birželio 7 d. apvalaus jubiliejaus sulaukusi moteris kėlė šampano taurę ir džiaugėsi, kad jos pasveikinti atvyko Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė ir Ežerėlio seniūnė Vilmantė Macijauskaitė.

„Kokie svečiai! Tai gražiai atšvęsiu savo gimtadienį!“ – džiūgavo sukaktuvininkė, mat gyvena viena ir labai mėgsta priimti svečius.

Jadvygos gyvenimo taurėje buvo visko: meilės ir džiaugsmo, sunkaus darbo ir skausmo, siaubingų netekčių. Iš keturių vaikų liko tik vienas sūnus Adolfas, kuris gyvena netoliese ir kartu su žmona Elena vis užsuka į seną, Ežerėlio durpyno kūrimo laikus menantį medinį daugiabutį – pažiūri, ar viskas senolei gerai, ar ko nors netrūksta.

Kiti J. Mieliauskienės palikuonys išsibarstę po pasaulį. Iš šešiolikos proanūkų net septyni gyvena Danijoje, vienas – Jungtinėje Karalystėje.  Jadvyga dėl nieko nesiskundžia ir tikisi, kad visa gausi giminė suvažiuos į seniai suplanuotą jos jubiliejaus šventę, kuri vyks jau netrukus.

Sukaktuvininkė mintimis nusikelia į praeitį, kai, būdama vos aštuoniolikos, ištekėjo už Petro, augino vaikus, išgyveno karo ir pokario siaubą. Prisimena, kai kartą draugas iš miško į trobą atsinešė patrankos sviedinį, kuris sprogo ir sužalojo gal penkis ar šešis žmones – nutraukė rankas, kojas.

Tačiau Jadvyga liko gyva ir kantriai priėmė visus jai likimo siunčiamus išmėginimus. Nesipurtė sunkumų: augino gyvulius, dirbo betonuotoja, net trylika metų – Kauno kelių statybos tresto darbininke, sanitare, valytoja.

Dar visai neseniai skaitė be akinių, bet dabar knygoms skiria mažiau laiko, mieliau žiūri televizorių. Labiausiai Jadvyga mėgsta bendrauti: priimti svečius ir pati svečiuotis. Atvykusius savivaldybės atstovus susodino prie vaišių stalo ir stebėjosi, kad šie taip mažai valgo, vis ragino ką nors įsidėti, o išvykstant mojavo pro langą.