Negavo informacijos

Apgautas ir sumenkintas pasijutęs senjoras Jonas Zambacevičius tvirtina patyręs 92 eurų nuostolį, nes kredito unija jo neinformavo apie pasikeitusias palūkanų normas.

„Sako, kad visa informacija buvo internete. Bet kodėl man reikia ieškoti informacijos internete, kurio neturiu ir nesinaudoju, kai po nosimi turiu visų su unija sudarytų sutarčių popierinius variantus su jų darbuotojų parašais“, – neslėpdamas apmaudo klausė J.Zambacevičius.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Istorija, kuri, anot kauniečio, pasibaigė garbaus amžiaus žmogaus diskriminacija, prasidėjo, kai jis, tikėdamasis gauti didesnes palūkanas, padėjo indėlį į kredito uniją.

Žmonės, kurie nesinaudoja internetu, yra diskriminuojami, taip neturėtų būti.

Turi daug patirties

„Kaip ir daugelis, visą gyvenimą dirbęs, pastarąjį dešimtmetį gavęs pensiją, turiu šiokių tokių santaupų, kurias kaip terminuotus indėlius laikau kredito įstaigose.

Iki 2017 m. savo indėlius laikiau trijuose bankuose ir trijose kredito unijose (dvi iš jų bankrutavo), bet nuostolių dėl to nepatyriau (indėliai buvo apdrausti valstybės)“, – apie savo pastangas gauti papildomų pajamų prie pensijos „Kauno dienai“ pasakojo J.Zambacevičius.

2017 m. birželio 8 d., sumokėjęs 30 eurų pajų, Akademinėje kredito unijoje (AKU) jis padėjo 4 tūkst. eurų indėlį.

„Kitais metais, atsiimdamas palūkanas, sužinojau, kad už didesnį nei 15 tūkst. eurų indėlį mokamos šiek tiek didesnės palūkanos. Todėl nuėjau namo ir atsinešiau dar 15 tūkst. eurų“, – pasakojo tik grynaisiais nuo seno įpratęs naudotis senjoras.

Taip taupaus ir savo gerove besirūpinančio kauniečio indėlis padidėjo iki 19 tūkst. eurų. Sumanymas paprastas, bet, atrodo, užtikrintas – palūkanų senjoras per metus tikėjosi papildomai gauti ne riebią, bet ir ne visai liesą pensiją – 400 eurų.

Įžvelgia velniavą

J.Zambacevičius tvirtino, kad 2019 ir 2020 m. jokių problemų dėl sutartų palūkanų nebuvo.

„Visa velniava prasidėjo šių metų gegužės pabaigoje, kai kasininkę žodžiu perspėjau, kad indėlio sutarties nepratęsiu ir pasibaigus sutarties galiojimo laikui norėsiu pasiimti indėlį ir man priklausančias palūkanas. Man buvo pasakyta, kad visų palūkanų negrąžins dėl kažkokios indėlių prevencijos, indėlių saugumo sumetimais. Koks čia saugumas – nurašo 92 eurus, ir tai vadina mano indėlio apsaugojimu“, – apmaudžiai ironizavo J.Zambacevičius.

Toliau ėmė klostytis ta istorijos dalis, kuri, anot senjoro, atskleidžia, kad senjorai Lietuvoje diskriminuojami, ypač jeigu jie nesinaudoja internetu.

„Sužinojęs tokias keistas naujienas, paprašiau susitikimo su kredito unijos vadovu, bet man buvo pranešta, kad jis bendrauja tik elektroniniu ryšiu ar panašiai“, – pasakojo J.Zambacevičius.

Akademinės kredito unijos atstovai, nemato jokių pažeidimų, bet klientas įsitikinęs, kad buvo pažeistos jo teisės. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kreipėsi į tarnybą

Internetu nesinaudojantis senjoras dėl, jo įsitikinimu, nepagrįstai sumažintų palūkanų parašė skundą (popierinį) Lietuvos banko Finansų rinkos priežiūros tarnybai.

Nors skundas buvo neskaitmeninis, tačiau bankas, suprantama, jį priėmė ir persiuntė išnagrinėti pačiai kredito unijai.

Po savaitės unija atsiuntė J.Zambacevičiui paaiškinimą, kodėl jis neteko 92 eurų. Jame informuojama, kad, remiantis unijos valdybos sprendimu, „nepriklausomai, kaip indėlis buvo padėtas, grynais ar pervedimu, atsiimant taikomas išgryninimo mokestis – 1 tūkst. eurų  per dieną nemokamai, imant didesnę sumą, taikomas 0,5 proc. komisinis mokestis. Klientui buvo pritaikytas lėšų išgryninimo mokestis. Visa svarbiausia informacija, taip pat ir operacijų įkainiai yra skelbiami viešai prieinamoje interneto svetainėje…“

Būtų nutraukęs sutartį

Sutarties dėl indėlių „Šalių teisių ir įsipareigojimų“ 7.7 skyriuje numatoma, kad unija turi teisę vienašališkai keisti paslaugų ir operacijų įkainius.

Tačiau ne vėliau kaip likus 60 kalendorinių dienų iki pakeitimų įsigaliojimo dienos apie tai turi informuoti klientą.

J.Zambacevičius pabrėžė, kad jis apie planuotus pasikeitimus nebuvo informuotas, nors nuosekliai ir atidžiai jam prieinamomis priemonėmis domėjosi unijos skelbiama informacija.

„Informacijos ieškojau, kaip esu įpratęs, telefonu. Kai sužinodavau, kad vyks svarbūs susirinkimai, skambindavau ir teiraudavausi, gal susirinkime bus nagrinėjami kokie nors man aktualūs klausimai. Nė karto man nepasakė, kad tokių klausimų gali būti ir kad apie juos man verta sužinoti“, – pasakojo savo indėlio situacija unijoje kruopščiai domėtis besistengiantis senjoras.

Jo įsitikinimu, negavus apie planuojamus pakeitimus informacijos, buvo pažeistos ir suvaržytos jo teisės.

„Jei būčiau žinojęs, būčiau sutartį dėl indėlio nutraukęs“, – patikino J.Zambacevičius.

Tikina, kad informavo

Situaciją „Kauno dienai“ komentavęs AKU administracijos direktorius Kęstutis Kaušilas tvirtino nematantis jokių pažeidimų – anot jo, padaryta viskas, kad klientas gautų jam aktualią informaciją.

Paklaustas, ar direktorius galėtų redakcijai pateikti kokį nors patvirtinimą, kad J.Zambacevičius buvo informuotas apie planuojamus pakeitimus, direktorius sakė: „Pasirašytinai turbūt nieko negalėčiau pateikti. Viešai buvo paskelbta ir jei žmogus niekuo nesidomi, nesigilina, tai jau kiekvieno žmogaus reikalas.“

Priminus, kad J.Zambacevičius yra iš tų, kurie viskuo ir net labai domisi bei gilinasi, tiktai nesinaudoja internetu, K.Kaušilas sakė: „Informuojama apie palūkanų ar mokesčių pasikeitimus per interneto tinklalapį, taip pat elektroniniame banke skelbiama ta informacija. Negalime laiškais informuoti 6 tūkst., daug išteklių reikėtų kiekvienam individualiai rašyti laiškus… Kas nori, gali susipažinti internete, informacija neslepiama.“

Man buvo pasakyta, kad visų palūkanų negrąžins dėl kažkokios indėlių prevencijos, indėlių saugumo sumetimais. Koks čia saugumas – nurašo 92 eurus, ir tai vadina mano indėlio apsaugojimu.

Lieka atskirtyje

Komentuodamas situaciją Vartotojų aljanso viceprezidentas Kęstutis Kupšys atkreipė dėmesį į ryškėjančią negerą tendenciją: procesų skaitmenizavimas didina tam tikros gyventojų dalies atskirtį.

„Deja, realybė tokia, kad daug skaitmenizuojamų procesų prasilenkia su dalies gyventojų poreikiais. Atvejis, apie kurį papasakojote, aišku, yra ne pirmas, ne vienintelis ir ne paskutinis. Dalis visuomenės negyvena nuolat tame skaitmeniniame pasaulyje, kur kiti gyvena, todėl jie lieka atskirtyje. Bet taip neturėtų būti. Iš to, ką iš jūsų išgirdau, susidaro įspūdis, kad klientas yra teisus, reikalaudamas, kad jam svarbi informacija būtų pranešta jam priimtinu būdu“, – sakė K.Kupšys.

Jis apgailestavo, kad nuolat pasitaiko atvejų, kai informavimas internete tėra formalus ar net spekuliatyvus.

„Čia panašiai, jei sakytum: mes išspausdinome informaciją Pakruojo laikraščio šešioliktame puslapyje, kas neprenumeruoja to laikraščio, patys kalti. Taip negali ir neturėtų būti“, – pabrėžė pašnekovas.

Įžvelgia diskriminaciją

„Verslas turi taikytis prie kliento, o ne atvirkščiai. Manau, kad aptariamu atveju padedant indėlį klientui nebuvo labai aiškiai pabrėžta: nuo šiol nuolat stebėkite tinklalapį, nes jei bus įkainių pasikeitimų, mes asmeniškai nepranešime, viskas, kas svarbu, bus tinklalapyje. Jei unija mano, kad neprivalo kiekvienam pranešti asmeniškai, matyt, tuo blogiau unijai. Suprantu ir unijos rūpesčius – jiems tai atrodo ir per brangu, ir nepraktiška, ir kam to reikia, bet į kliento interesus turi būti atsižvelgta visais atvejais, nepaisant to, ar unijai tai yra patogu, ar ne. Akivaizdu, kad čia klientas yra silpnoji pusė“, – svarstė K.Kupšys.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Jo pastebėjimu, situacija, kurioje atsidūrė J.Zambacevičius, panaši į diskriminaciją.

„Žmonės, kurie nesinaudoja internetu, yra diskriminuojami, taip neturėtų būti. Internetinis verslas turi turėti kanalus, kaip jį pasiekti ne per internetą“, – atkreipė dėmesį Vartotojų aljanso viceprezidentas.