Vasara abiturientams – išbandymų, pasirinkimų bei naujų įspūdžių metas. Vieniems priimti sprendimus sekasi gana lengvai, tuo tarpu kiti vis laužo galvas, dažnai rinkdamiesi ne tik tarp Lietuvos, bet ir tarp Europos ar net viso pasaulio universitetų. Patarimų būsimieji studentai ieško visur: internete, šeimoje, klausia draugų, konsultuojasi dokumentų tvarkymo agentūrose. Vieni apsisprendžia patys, už likusiuosius sprendimus neretai priima tėvai.

Trys kaunietės studentės Živilė Meškauskaitė, Laura Aleknavičiūtė ir Gintarė Kazbaraitė pasirinko visiškai skirtingai ir visos kaip susitarusios tvirtina, jog savo sprendimo nesigaili.

Norėjo kasdien kalbėti angliškai

Pirmoji – 21-erių Živilė – dabar jau trečiakursė, Jorko universiteto (Jungtinė Karalystė) studentė. Mergina sako vis dar negalinti patikėti, jog jau tuoj savo rankose laikys bakalauro diplomą. Pasirinkusi filmų bei televizijos studijas, absolventė pripažino, kad laikas prabėgo nepastebimai. „Lietuvoje net nebuvau padavusi prašymų, nežiūrėjau universitetų. Sakiau „jei neįstosiu – tada“. Įstojau...“, – šypsojosi ji.

Pradėti domėtis studijomis ne Lietuvoje merginą, baigusią Kauno J.Jablonskio gimnaziją, paskatino brolis, kuris taip pat baigė studijas Anglijoje. Pašnekovė teigė, kad norėjo save „įmesti į naujus vandenis“ ir kasdien kalbėti angliškai. „Tiesa, paskolos baiminausi, tačiau ne tiek, kad jos neimčiau. Brolis jau buvo viską praėjęs, tad ir man visą „popierizmą“ susitvarkyti buvo paprasčiau“, – prisiminė Živilė.

„Didžiausias minusas – fizinė ir emocinė atskirtis nuo namų, šeimos. Čia, užsienyje, visada esi svečias, visada užsienietis. O ir grįžus į gimtinę apima labai panašus jausmas, juk būni tiek daug praleidęs. Kita vertus, tai leidžia jaustis viso pasaulio piliečiu“, – svarstė mergina. Tačiau kaip dabar pati sako, pliusai tuomet atsvėrė minusus ir patikino, kad jei dabar būtų abiturientė, elgtųsi lygiai taip pat.

Kalbėdama apie pliusus Ž.Meškauskaitė pabrėžė, jog Lietuvoje tokios studijų programos nėra, o ir perspektyvos Jungtinėje Karalystėje dirbti kino bei televizijos industrijoje – gerokai didesnės. Neverta pamiršti, jog mezgasi ir tarptautinės pažintys: kartu su ja studijuoja įvairių tautybių žmonės: britai, amerikiečiai, kinai, norvegai, yra ir mergina iš kaimyninės Estijos.

„Grįžtu bent du kartus – per šv.Kalėdas ir vasarą. Pavasarį visuomet būna prisikaupę darbų arba taip susidėlioja reikalai, kad grįžti nepavyksta”, -- paklausta, kaip dažnai grįžta tėvynėn, atsake mergina. „Tuomet pinigėlius, sutaupytus kelionei namo, išleidžiu kokiai nedidelei kelionei į vieną ar kitą Europos šalį“, – šypsojosi Živilė.

Paklausta apie ateities planus, mergina užtikrino neišbraukianti iš galimybių sąrašo ir Lietuvos. „Mano kitas žingsnis – rasti darbą, kuris mane domins ir kurį dominsiu aš. Jeigu Jungtinėje Karalystėje – tebūnie, jeigu namie – irgi puiku, tiesa, pasvarstau ir apie kitas pasaulio šalis. Kol nesukūriau šeimos, nėra, prie ko prisirišti. Kai uždirbsiu daugiau pinigų – grįšiu dažniau. Trešnių pasiilgau”, –  juokėsi ji.

Į „Erasmus“ – pokyčių ir iššūkių

Antroji pašnekovė – 20-metė Laura – antrame kurse studijuoja viešąją komunikaciją Vytauto Didžiojo universitete, tačiau šį pusmetį praleido Belfaste, Airijoje. „Nuo mokyklos laikų buvau aktyvi organizacijų ir visuomenės narė, domėjausi, kas vyksta mano aplinkoje, todėl ši specialybė atrodė labai tinkama ir įdomi”, – savo pasirinkimą motyvavo ji. 

Pati mergina sakė per daug apie studijas užsienyje niekuomet negalvojusi, ją stabdė mintis, jog užsibrėžtų tikslų gali pasiekti ir tėvynėje, ir šeimos bei draugų palikti 3-4 metams sakė nenorėjusi.

Tiesa, pripažino, kad atradusi skelbimą, kviečiantį dalyvauti „Erasmus“ mainų programoje atsilaikyti nesugebėjo. „Pagalvojau, kodėl gi ne? Paskutinę naktį užpildžiau anketą ir po 3 mėnesių jau sėdėjau lėktuve. Tikriausiai reikėjo pokyčių, savęs išbandymo, aplinkos pakeitimo, todėl viskam taip greit ir pasiryžau”, – šypsojosi L. Aleknavičiūtė.

„Išvykau į Belfastą, nes studijų programa visiškai atitiko maniškę, o be to jokios kitos kalbos be anglų nemokėjau, tad kitur vykti būtų buvę sudėtinga. Pranašumai – žymiai naujesnė ir aukštesnės kokybės studijų medžiaga, gali pažinti naują kultūrą, keliauti į naujas šalis, pamatyti daugiau pasaulio“, – patirtimi džiaugėsi būsimoji trečiakursė.

Pasiteiravus apie minusus, Laura įvardijo panašius dalykus, kaip ir Živilė: „Labai pasiilgsti šeimos, draugų, Lietuvos, kai kuriose visuomenėse gali būti nepriimtas kaip savas, visada jaustis imigrantu. Neverta pamiršti, kad pradžioje gali būti sunku kalbėti, mokytis, rašyti ir skaityti ne lietuvių kalba“, – kalbėjo komunikacijos mokslų studentė.

„Žinoma, kiekvienas universitetas turi labai skirtingas tradicijas bei mokymosi sistemas atvykusiems studentams. Vieni vyksta labiau pramogauti, kiti – pasisemti žinių. Visuomet reikia savęs klausti: kodėl aš važiuoju? Ko tikiuosi? Ką noriu parsivežti? Nuo to priklausys ir praleisto laiko smagumas, ir parsivežtų įspūdžių bei žinių kiekis“, – tikino studentė.

Kalbėdama apie abiturientų daromas klaidas, Laura išskyrė vieną pagrindinę: „Pati didžiausia – rinktis studijas, kurios pačiam neįdomios, į kurias stoji tik tam, kad pateisintum tėvų ar visuomenės lūkesčius.“ Nežinantiems, ką norėtų veikti, mergina siūlė geriau jau išvažiuoti į Indiją savanoriauti, tranzuoti į Ispaniją pailsėti ar susirasti darbą Lietuvoje. „Anksčiau ar vėliau suprasi, kur tavo vieta“, – šypsojosi pašnekovė.

Pasiūlymus emigruoti priimdavo su panieka

Trečioji – 21-erių Gintarė – sakosi niekada nesusimąsčiusi apie studijas užsienyje: „Kol buvau abiturientė, niekuomet nesvarsčiau galimybės išvažiuoti ir studijuoti kitoje šalyje. Akyse degė vėliavų ugnelės, o į klausimą ar planuoti išvažiuoti atšaudavau piktai ir su panieka. Dabar galiu pasakyti, jog mane sustabdė savisaugos instinktas.”

Medicinos studijas Lietuvos Sveikatos Mokslų universitete pasirinkusi mergina mano, jog universitetas – ne mokykla. Čia viską reikia daryti patiems ir visi čia vieni kitus gerbia. Tiesa, Gintarė įžvelgia ir minusų: „Daug ko vis dar tikiuosi ir laukiu. Dažnesnio dėstytojų ir studentų bendradarbiavimo, kitokios egzaminų sistemos, tokios, kuri galėtų atrinkti gabius ir mąstančius žmonės, o ne tik preciziškai atliekančius „namų darbus“ ir „iškalančius“ medžiagą“, – svarstė ji. Tiesa, tuoj pat pridūrė, kad yra ne vienas dėstytojas, kuriuos ji gali vadinti savo autoritetais.

„Sunku vertinti Kauną. Čia gimiau, užaugau, mokiausi mokykloje, dabar  studijuoju. Aš manau, kad tikrai drąsiai galima rinktis studijas Lietuvoje. Čia jos pakankamai pigios, dėstytojai kvalifikuoti“, – paklausta, ar nenusivylė studijomis, teigė mergina.

Antrakursė paatviravo, anaiptol neatmetanti galimybės kada nors išbandyti ir mainų programas. Ją vilioja galimybė išmokti užsienio kalbą, pažinti naują kultūrą, gyvenimo stilių, pakeisti aplinką.

Kaunietė  kritikavo visuomenėje tvyrančią nuostatą apie aukštajį mokslą: „Sutinku, kad kiekvienam jis turėtų būti prieinamas. Tačiau nepamirškime ir profesinių mokyklų. Man kartais atrodo, kad ateityje nebus nei batsiuvių, nei konditerių, nei siuvėjų. Kiekviena profesija yra reikalinga ir svarbi.“

Svarbiausia, kaip pati sakė, pajusti, ko iš tiesų trokšti. „Jeigu nenori nieko, tai ir nereikia bėgti paskui išalkusią minią ir grobti nemėgstamo pyrago gabaliuką”, – patarė būsimoji medikė.

Kalbėdama apie ateities planus G. Kazbaraitė prasitarė, kad visai norėtų rezidentūros studijas atlikti ne Lietuvoje. „Noriu atvežti kuo daugiau naujų vėjų ir kitokių žinių į Lietuvą. Bet dirbti ir gyventi noriu tik Lietuvoje. Namai ten – kur širdis. Mano širdis čia”, – tikino antrakursė.