Iškilo Babtuose

"Kai 1933 m. liepos 19-ąją į Kauną buvo atvežti S.Dariaus ir S.Girėno palaikai, Babtų valsčiaus organizacijų ir visuomenės atstovai, pirmininkaujant generolui Vladui Nagevičiui, nutarė pagerbti lakūnų atminimą ir pastatyti didvyriams paminklą. Jo statybos komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas P.Baronas, nutarė atnaujinti seną, griuvėsiais virtusį kryžių ant Stabaunyčios kalno, paverčiant jį paminklu didvyriams. Pagal inžinieriaus Algirdo Šalkausko projektą per tris mėnesius iškilo gražus baltas paminklas su kryžiumi ir ankstyvojo baroko stiliaus elementais", – pasakojo aviacijos muzejaus vyresnysis muziejininkas Jonas Čepas.

Paminklinėje lentoje buvo įrašyta: "17.VII.1933 m. Šventaisiais Jubiliejaus metais Babtų visuomenė ir šauliai atnaujino, atstatė griuvėsiais virtusį senovės kryžių, kad neužmirštume lakūnų Dariaus ir Girėno žygių."

Kartu buvo įrašyti inžinieriaus Prapuolenio-Pašeimiškio sukurti žodžiai: "Jie, perskridę Atlanto vandenyną,/ Išaukštino tuo Lietuvą Tėvynę./ Nors žuvo tragiškai, staiga/ Ties numylėta Lietuva,/ Teragina jie mus visus/ Tėvynei dirbti darbus prakilnius".

Iš dangaus krito gėlės

Paminklas buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas 1933 m. spalio 1-ąją. Į Babtų parapijos klebono kunigo Juozo Sirtauto aukojamas šv.Mišias susirinko labai daug žmonių, tarp kurių buvo ir aukšti valstybės pareigūnai, užsienio šalių ambasadų atstovai.

Prie paminklo buvo išsirikiavę vietos šauliai ir ugniagesiai, grojo iš Kauno atvažiavęs Karo muziejaus orkestras. Iškilmių prie paminklo metu trys iš Kauno atskridę lėktuvai barstė gėles ir mėtė vainikus toje vietoje, kur iškilo pirmasis Lietuvoje paminklas žuvusiems didvyriams atminti.

1965 m. šį paminklą sovietų valdžios įsakymu teko nugriauti. Vietiniai gyventojai išsaugojo tik paminklinę lentą ir skydą.

R.Mikutavičiaus pėdsakas

"Atgimimo metais mintis atstatyti paminklą kilo Babtų vidurinės mokyklos direktoriui Juozui Sauliui, muziejaus vadovei Marijai Markauskienei, klebonui kunigui Ričardui Mikutavičiui. Projektą pagal Babtų muziejuje išsaugotą paminklo nuotrauką atkūrė architektas Edmundas Kondratas. Darbus atliko inžinieriaus Jono Jegersko ir Gintauto Remeikos vadovaujami darbininkai", – vardijo J.Čepas.

R.Mikutavičiaus lėšomis įsigytos medinės skulptūros (autorius Virginijus Šerdvytis) buvo įmontuotos paminklo nišose. Jame buvo įstatyta ir išsaugota paminklinė lenta bei skydas. 1989 m. liepos 16-ąją, dalyvaujant gausybei žmonių, atstatytą ant Stabaunyčios kalno paminklą S.Dariaus ir S.Girėno skrydžiui atminti pašventino kun. R.Mikutavičius: "Tvirčiausias paminklas yra žmonių širdyje. Ir jo niekas nepajėgia išgriauti. Tas pamatas – Lietuva, jos žmonės… Šis paminklas dabarčiai. Tegul jis būna amžinas."

Paminklinis kryžius Padainupyje

Važiuojant nuo Garliavos Pažėrų link, Padainupio kaime gyvenantis Antanas Kazakevičius neatsitiktinai 1988 m. sugalvojo čia statyti paminklinį kryžių S.Dariui ir S.Girėnui. Šiame kaime 1933 m. tokį paminklą statė 25-ojo Padainupio būrio šauliai. Statybą inicijavo šaulių vadas mokytojas Leonas Šlapkauskas, o Jurgis Dulinskas rinko lėšas, pasiūlė posmą, kuris buvo užrašytas ant paminklo: "Minėki per amžius/ Vaikams Lietuvos:/ Tas tikras didvyris,/ Kas žuvo dėl jos!/ 1933.VII.17".

Paminklas sovietų valdžios įsakymu buvo sunaikintas 1964 m. Kryžių sutrupino, paminklą perskėlė per pusę ir paskandino durpyne.

J.Dulinskas prisiminė, kaip atvažiavo į sovietinį ūkį tuometis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Tamašauskas ir dar du vyrai, matyt, saugumiečiai. J.Dulinskui buvo įsakyta skirti du traktorius paminkliniam kryžiui nuversti, bet traktorininkai nepakluso. Tuomet saugumiečiai į ūkį atvažiavo antrą kartą, o direktorius vėl išsikvietė J.Dulinską į savo kabinetą, kur atvykėliai jam pasakė: "Jei kryžius liks, tai tavęs neliks. Jei neturit technikos, tai su plaktukais nudaužykit." J.Dulinskui teko nurodymą įvykdyti.

Tebesklando praeities šešėliai

Atstatyti paminklą ryžosi bitininkas Antanas Kazakevičius ir jo šeima. Nugriauto paminklo gabalai buvo surasti durpyne. A.Kazakevičiaus sūnus Virginijus iškėlė juos kranu ir partempė namo. Paminklo atstatymui trukdė vietos valdžia, bet žmonės padarė savo. Atstatymo darbuose be Antano, Juozo ir Virginijaus Kazakevičių  dalyvavo Algirdas Valunta, Antanas Buzas, kiti Padainupio kaimo gyventojai.

"1989 m. liepos 16 d. atstatytas paminklas buvo atidengtas. Jį pašventino Veiverių klebonas Kazimieras Skučas. Visiems aukojusiems savo lėšas ir visiems susirinkusiems dėkojo Padainupio šaulių būrio vado Leono Šlapkausko dukra Nijolė Majorovienė. Iškilmės nebuvo labai džiugios – jose dar sklandė kartūs  patyrimai. Beje, ir šiandien šis kuklus paminklas mums primena lietuvių tautos išgyvenimus ir skaudžias sovietinės okupacijos laikų istorijas", – kalbėjo J.Čepas.

Trukdė ginčai

Tarpukariu Kaune paminklu lakūnams susirūpinta tuomet, kai didvyrių  kūnai buvo pašarvoti Soldino koplyčioje. "Pirmasis 1 000 litų paminklui paaukojo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Netrukus buvo sudarytas komitetas paminklui sukurti. 1934 m. spaudoje užvirė diskusijos dėl būsimo paminklo ir jo vietos.

Tik 1937 m. pabaigoje buvo paskelbti konkurso rezultatai. Iš 34 pateiktų projektų vertinimo komisija pirmą premiją paskyrė skulptoriui Broniui Pundziui, suprojektavusiam 30 m aukščio granitinį paminklą. Iš granito turėjo būti iškaltos ir 3,60 m aukščio lakūnų figūros. Deja, ginčai dėl paminklo vietos užsitęsė. Tik 1939 m. komitetas paminklui statyti pasirašė su rangovais darbų sutartį už 73 400 litų dėl paminklo statybos Ąžuolyne.

Nespėjo pastatyti

Rangovai įsipareigojo baigti paminklo statybą iki 1940 m. birželio 1-osios. Deja, spėta atvežti tik paminklui skirtą granitą. 1940 m. prasidėjus Lietuvos okupacijai, paminklui statyti komitetas buvo paleistas", – priminė J.Čepas.

1988 m. liepą buvo paskelbtas naujas paminklo pastatymo konkursas, kuriame buvo pateiktas ir 1937 m. konkursą laimėjusio B.Pundziaus paminklo projektas. Jį atkūrė Lietuvos dailės instituto studentai, vadovaujami docento Antano Algimanto Sprindžio. Po dviejų konkurso turų šis projektas paskelbtas nugalėtoju.

1992 m. Lietuvos kultūros fondo Kauno taryba paskyrė Grigalių Majorovą atsakingu už paminklo statybą. Paminklo statybos komisijai vadovavo vicemeras kompozitorius Giedrius Kuprevičius, o jam pasitraukus iš vicemero pareigų – Rapolas Vasiliauskas. Statybos darbus atliko bendrovių "Struktūra" meistrai, paminklo akmenis pjovė bei montavo "Ritualinių gaminių" įmonė.

1993 m. liepos 4-osios vakarą, apie 21 val., su paskutiniu 28 eilės akmeniu į viršų pakilo ir pabaigtuvių ąžuolo lapų vainikas, valstybinės JAV ir Lietuvos vėliavos.

Obelisko viršūnėje – šampanas

"Pabaigtuvių vakarą į obelisko viršų pakilo ir pagrindiniai paminklo statytojai, iniciatoriai: meistrai J.Baršauskas, R.Ganusauskas, R.Rokus, V.Stankevičius, P.Tuškevičius, lakūnas E.Jasiūnas, vyr. inžinierius J.Šlapikas, direktorius L.Bernotas, darbų vykdytojas J.Žaliaduonis, darbo brėžinių autorius K.Linkus, miesto tarybos deputatas A.Dručkus. Pagaliau lakūnams buvo grąžinta sena skola", – reziumavo J.Čepas.

Priminsime, kad obelisko viršūnėje susirinkusieji patikėjo sudaužyti šampano butelį Andriui Dručkui, kuris buvo ne vien šio paminklo pastatymo iniciatorius, bet ir sovietmečiu išsaugojo ąžuolinius ir varinius S.Dariaus ir S.Girėno karstus. Vieni jų saugomi Lietuvos aviacijos muziejuje, kiti – Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Kviečia į parodą

Į obelisko atidengimo iškilmes Kaune 1993 m. liepos 17-ąją susirinko daugiatūkstantinė minia. Atidengiant ir šventinant paminklą dalyvavo ir Lietuvos Respublikos vadovai, S.Dariaus vaikaitis, obelisko statytojai ir kt. Paminklą sudaro 280 tašytų granito luitų, sumontuotų 28 eilėmis. Jiems tvirtinti prireikė 215 papildomų įvairių formų detalių – iš viso statybai buvo sunaudota 243 kub. m granito.

Lietuvos aviacijos muziejuje nuo liepos 15-osios veikia istorinių nuotraukų paroda, pasakojanti apie paminklus S.Dariui ir S.Girėnui.