Iš aukščiausių šalies pareigūnų lūpų vis garsiau skamba pasiūlymų aptverti mokyklas, įrengti vaizdo stebėjimo kamerų, tikrinti moksleivių kuprines. Jei į spygliuota tvora aptvertas teritorijas dar įleistume vilkšunių, gal tikrai išspręstume jaunimo svaiginimosi problemas?

– Šių dienų aktualijos – grasinimai susprogdinti. Policija išplatino rekomendacijų, kad nereikia evakuotis, nebent būtų pastebėtas įtartinas objektas. Mokykloje reikia išrinkti žmogų, kuris tokiu atveju skambintų policijai. Ar tokie veiksmai tinkami? Kaip elgtis – panikuoti, nebijoti ar bijoti grasinimų?

– Visada visas grėsmes reikia vertinti rimtai. Išgąstis yra normali savijauta. Pareigūnai išplatinę daug taisyklių, kaip elgtis. Nemanau, kad visa informacija skleidžiama. Pareigūnai dirba, tiria. Kai grėsmės pasidaro realios, apčiuopiamos – įtartini dalykai, objektai, tada važiuoja specializuoti padaliniai.

Dalius Mackela/Redakcijos nuotr.

Mes priprantame prie baimių ir tai kartais tampa norma. Viena iš priešiškai nusiteikusių jėgų bando pripratinti mus prie baimių, kad galų gale nereaguotume ir galėtų valdyti. Reikia neprarasti budrumo.

– Gaila policijos pareigūnų.

– Pareigūnų toks darbas. Tikrai dėl to nereikia jų gailėti. Tokia mūsų tarnyba. Aišku, krūvis nežmoniškas. Policijos žmogiškieji resursai riboti. Pareigūnai sukasi kaip bitės, stengiasi, daro, kas įmanoma.

– Prezidentas reikalauja kietų priemonių narkotikams valdyti, premjerė reikalauja prevencijos, vidaus reikalų ministrė kalba apie prevencines eksperimentines programas. Pasigendu šunų, nes siūloma aptverti mokyklas, sumontuoti kamerų, tikrinti vaikus.

– Suprantu sarkazmą. Kai kada pasitelkiami šunys, tačiau jei vaikas prisilietė prie turėklų, prie kurių kažkas vartojo, kvapas ant jo lieka ir šuo užuodžia. Įtarimai – mokyklai.

Pasigendu žmonių, kuriems rūpėtų jaunimas. Kas vyksta – tai padarinys. Priešistorė – priežastys, kurios formuoja. Už kiekvieno miesto kampo – didelė pasiūla. Jaunas žmogus nesusivokia, kokios laukia grėsmės, padariniai. Kalbame ne apie baudžiamąją atsakomybę, o kaip tai paveikia smegenis, psichiką, santykius.

– Ypač kaip narkotikai ir alkoholis paveikia besivystančias smegenis. Manau, persekiojimas neišspręs problemos.

– Taip, neišspręs. Daug antraščių, kad sulaikomi platintojai su dideliais kiekiais narkotikų. O kiek daug nesulaikoma. Mūsų žmogiškieji resursai riboti. Tačiau pareigūnai negali užsiimti vien tuo.

Pradėti auklėti turi šeima, skirdama daugiau dėmesio augančiam vaikui. Taip pat mokykla. Kai iškyla problemų, mokyklos kalba, kad vykdys prevenciją. Tačiau kai paklausiu, ar stebimos užuominos, atsako, kad jie ne specialistai ir negali įvertinti.

Nebūkime maži vaikai – kartais norima nuslėpti faktus, kad prestižinės įstaigos neprarastų reputacijos. Tačiau aukojame žmones, kuriems reikia pagalbos. Jiems neištiesiama pagalbos ranka laiku ir sniego gniūžtė ritasi dar smarkiau.

– Po kiekvieno rezonansinio įvykio kalbama apie kardinalius pokyčius – bus aptvertos mokyklos, sumontuotos kameros, apieškomi vaikai. Ar taip turi vykti pokyčiai?

– Įvykis Marijampolėje, kai perdozavęs narkotinių medžiagų mirė nepilnametis, turbūt nebuvo pirmas. Po dviejų savaičių Vilniuje mirė mergina. Jai buvo devyniolika, todėl niekas garsiai nekalba. Jonavoje buvo rastas negyvas nepilnametis. Neatrodė, kad buvo sumuštas. Visi požymiai rodo, kad greičiausiai buvo perdozavęs. Vaikštome nuo mirties iki mirties ir tada planuojame kažką daryti. Matomas nesusikalbėjimas, kas už tai atsakingas. Galbūt tai policijos, visuomenininkų darbas, galbūt mokyklų.

Niekas nesiginčija, kad reikia namuose sudėti pamatus. Tačiau jaunimas renkasi aplinką, kurioje mato autoritetų, nori būti į juos panašus.

Visiems rūpi šis klausimas, kuriamas strateginis planas. Vienas siūlymų buvo aplankyti svečias šalis ir pasisemti gerosios praktikos. Tačiau kyla klausimas, kiek valstybė pasiruošusi investuoti į jaunus žmones, jų ateitį. Islandijoje sukurta sportinių bazių, vietovių, kuriose jaunimas randa suaugusiųjų, kurie su jais užsiima, – sportuoja, muzikuoja, plaukioja ir pan. Visa tai nemokama, tėvams nereikia galvoti, kiek kainuos vaiko užimtumas po pamokų, nes valstybei rūpi. Seniau Islandijoje buvo didžiulė psichoaktyviųjų medžiagų ir alkoholio vartojimo problema. Pokytis įvyksta ne per metus. Turi užaugti karta, kad tai išguitų. Dabar ten viskas gan padoru. Tačiau tai užtruko 20 metų. Jei nepradėsime Lietuvoje ko nors daryti šiandien, po dešimtmečio jau bus vėlu, užtruksime 30 metų.

– Kodėl nepradėjome to daryti prieš 20 metų?

– Gal nebuvo tokių didelių problemų, jos nebuvo garsiai viešinamos.

– Buvo alkoholis, dabar jį pakeitė narkotikai.

– Kam svaigintis tuo, kas turi kvapą, kai gali apsvaigti nuo bekvapių priemonių. Būsena – panaši ar net stipresnė. Šiais medijų laikais jaunimas pats gaminasi psichoaktyviųjų medžiagų. Tai baigiasi mirtimis.

– Prastėja vaikų fizinis ir psichologinis pasiruošimas. Kiek žmonių turi įvairių bėdų ir legaliai naudoja chemiją. Jiems kitokių receptų reikėtų.

– Mes daug kur statistikoje pirmaujame – bloguosiuose sąrašuose esame lyderiai: narkotikai, savižudybės, depresija. Lyderiaujame dėl suvartojamo raminamųjų vaistų kiekio. Užimtumas – skambus žodis, tačiau tai labai paprasta.

– Tai – ir bendruomenė. Kiek gerų dalykų, kuriuos sukurtų bendra veikla.

– Daug žmonių neturi įgūdžių. Man neramu dėl socialinių darbuotojų, žinau, kiek jie uždirba, o turi atstoti ir mamą, ir psichologę. Dienos centrai sako, kad jų galimybės ribotos.

Esu sulaukęs moters, vartojusios psichoaktyviųjų medžiagų, žinutę, kad nustotume pažindinti vaikus apie medžiagas. Jie žino, ką vartoja, o kurie nežino, pamatę užsinorės.

– Suveikia vaikiškas smalsumas.

– Ji sakė, kad reikia atvežti gyvą pavyzdį. To kartais užtenka, kad paveiktų. Kas iš to, kad uniformuotas pareigūnas kalba, ko negalima daryti. Negi jie to nežino? Tačiau kartais jaunimas neįsivaizduoja padarinių.

Nebūkime maži vaikai – kartais norima nuslėpti faktus, kad prestižinės įstaigos neprarastų reputacijos. Tačiau aukojame žmones, kuriems reikia pagalbos.

– Kokie yra tavo organizuojami tėvo ir sūnaus savaitgaliai?

– Tai erdvė susirinkti vyrams su sūnumis. Atvažiuoja ir su įsūniais. Tai dalijimasis patirtimi, kaip auginame vaikus, laikas pabūti su vaiku.

– Ką per savaitgalius atranda tėvai su sūnumis?

– Visaip būna. Svarbiausia – būti tėčiu su sūnumi. Vieną kartą atvažiavo vyresnis paauglys ir, pamatęs, kad nėra jo amžiaus vaikų, pasakė, kad nenori čia būti. Tėčiui reikėjo paaiškinti, kad tai bus jų laikas kartu, o ne laikas su draugais.

– Kaip tai padaryti masiniu reiškiniu? Tokių veiklų reikia visus metus. Būreliai brangsta, trenerių atlyginimai vargani.

– Pinigai – tai tik priemonė, kad vaikus išgelbėtume nuo pavojų. Jei nebus galimybių išreikšti savęs, jie greičiausiai eis ten, kur pasiekiami lengvi malonumai, bet vėliau – didelė kančia. Tikiu, kad žmonės, kurie nesusidūrę su kančiomis, kurių šeimų nepalietė tokios nelaimės, tai mato kaip blogo auklėjimo padarinį. Jokiu būdu. Pradedantys vartoti narkotikus nėra socialiai pažeidžiami, jie iš labai padorių, inteligentiškų šeimų. Tėvai negali visą laiką būti šalia.

Įdomu, ar kas bandė sudaryti statistiką, kokiu paros metu jaunimas vartoja psichoaktyviųjų medžiagų. Namuose pusryčiaudamas jis tikrai to nedaro. Jei laiku išeina į mokyklą, joje galimybių mažai. Tačiau yra gana ilgų pertraukų, per kurias galėtų būti koks nors užimtumas.

– Prisimenant jau aptartas nepilnamečių mirtis, esu girdėjęs, kad kartu buvę bendraamžiai galėjo padėti, tačiau bijojo ieškoti pagalbos, nes jiems gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. Koks tavo, kaip pareigūno, požiūris į dekriminalizavimą, legalizavimą? Ar įmanomas scenarijus, kad jaunimas bijo ieškoti pagalbos, nes gali grėsti baudžiamoji atsakomybė?

– Nemanau, kad jie žino apie atsakomybes. Baimės akivaizdoje jie išsigąsta situacijos. Jie nesugeba suteikti pagalbos, išsigąsta proceso ir padarinio. Bėga dėl to, kad, neduok Dieve, jų tėvai sužinos, kad jie buvo kartu. Jauni žmonės neįsivaizduoja, ką jie vartoja. Visos sintetinės ir legalios priemonės labai patrauklios. Visi įsivaizduoja narkomaną su švirkštu rankoje. Dabar ta pati medžiaga, kuri ardo gyvenimą, organizmą, pateikiama gražiai ir skaniai, kvepia. Viskas būna gerai iki akimirkos, kai pradeda stoti širdis, miršta žmogus.

– Kaip manai, ar tvoros, mokinių daiktų tikrinimas – veiksmingos priemonės?

– Mano rengiamoje stovykloje telefonai yra trukdis. Tėvams rekomenduojama neduoti telefonų. Tačiau dienos programa tokia intensyvi, kad nebūtų kada jų ir naudoti. Telefonas nėra blogybė, tačiau tinka tik perkeltine prasme – jei užimtumas neleidžia pagalvoti apie psichoaktyviąsias medžiagas, vaikas bus išgelbėtas.

– Svarbiausia – užimtumas.

– Tai nėra naujas žodis. Tik dabar pradėjome garsiai kalbėti, kad tai priemonė, galinti padėti. Kitų šalių patirtys tai įrodo. Jei mums rūpi jaunimas, reikia pasistengti.