Prie Kauno pilies – šeimų šurmulys: rankos taiklumą bandė šaudant iš lanko

Į pageidaujamas nemokamas veiklas, kurias vedė Kauno miesto muziejaus edukatoriai, reikėjo registruotis iš anksto. Pirmiausia užsipildė norinčiųjų išbandyti taiklumą šaudymo lanku bei arbaletu turnyre gretos.

„Lanką žmonės naudojo dar tais laikais, kai mamos augindavo vaikus, o tėčiai eidavo medžioti“, – pasakojo edukatorius Giedrius Karpinskas, mokydamas jaunuosius šaulius tinkamai atsistoti, paimti lanką į rankas, įtempti templę ir nusitaikyti. – O arbaletas – tai patobulintas lankas. Arbaletas atsirado antikos laikais, kai lankas – prieš 12 tūkst. metų. Nors buvo naudojamas ir medžioklėje, tačiau arbaletas jau yra karo įrankis.“

Berniuko paleista strėlė pataikė netoli taikinio. „Kaip pirmam kartui – labai gerai“, – įvertino edukatorius. Berniuko tėčiui pasiteiravus apie arbaletą, G. Karpinskas ėmė pasakoti detaliau: „Jam buvo naudojamas ir užtaisomasis mechanizmas, kuriuo būdavo ištempiama templė. Jį arbaletininkas nešiodavosi atskirai. Taigi, arbaleto užtaisymas – sudėtingesnis, o šūvis – ganėtinai paprastas. Arbaletininkas galėdavo ramiai taikytis – jam nereikėjo naudoti fizinės jėgos templei įtempti. Pagrindinis arbaleto minusas – tai, kad jį užtaisyti užtrukdavo labai ilgai, tam reikėjo mažiausiai minutės. O lankininkas per tą laiką galėjo iššauti ir dešimt strėlių.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Trumpas apmokymas sekė ir prieš imant į rankas arbaletą. Kaunietis Edmundas pasakojo dalyvauti turnyre atvykęs su aštuonmečiu sūnumi Domantu ir keturmete dukra Patricija. Dukrą kaunietis sakė pasiėmęs dėl kompanijos – rankos taiklumą bandė dviese su sūnumi. Berniukas prisipažino, kad jam labai patiko šaudyti iš senovinių ginklų. „Labiau patiko šaudyti iš arbaleto nei iš lanko. Ne visus kartus pataikiau, bet vis tiek patiko“, – pasakojo Domantas.

„Mes esame dalyvavę Kauno miesto muziejaus renginiuose anksčiau, prieš dvejus metus, tada ir senoviniais ginklais šaudėm. Taip, per tuos dvejus metus patobulėjome – dabar jau pataikėme“, – juokavo tėtis Edmundas.

Tuo pat metu buvo galima pasitikrinti muzikos žinias ridenant kauliuką ir keliose muzikinėse palapinėse ieškant atsakymų į gautą klausimą. Kitiems teko sudėlioti dėlionę, pagroti gitara ar smuiku. „Jei priešininkų komanda pasakys, kad užduotis neatlikta, ji bus neužskaityta“, – pradėjusią šį žaidimą šeimą įspėjo koordinatorė Giedrė Bylaitė.

Lanką žmonės naudojo dar tais laikais, kai mamos augindavo vaikus, o tėčiai eidavo medžioti.

Šalia įsikūrusioje pavėsinėje vaikai mokėsi pasigaminti skudučius. „Juos gaminame iš japoninio pelėvirkščio. Tai yra invazinis augalas, kurį reikia naikinti. Dėl to mes iš jo ir gaminame skudučius – kad labai daug jo Lietuvoje neprisiveistų“, – muzikos instrumentui gaminti tinkamus tuščiavidurius augalo ūglius parodė edukatorius Saulius Lipinskas.

Kiek tolėliau, prie pat pilies sienos įsikūrusioje pavėsinėje būrėsi daugiausiai mergaitės su mamomis. Čia buvo galima pasigaminti Kipro Petrausko muilą. „Kol muilo bazė ištirps, išsirinkite kvapą ir spalvą. Nuo to priklausys, kuo jūsų muilas kvepės ir kaip jis atrodys“, – veiklos dalyves kvietė edukatorė Jurgita Ragaišienė, maišydama puodą su skystėjančia muilo baze. Kol veiklos dalyvės gamino muilą, ji vaikams suprantama kalba papasakojo K. Petrausko biografiją ir istoriją, kodėl tarpukariu plačiai vartotas muilas buvo pavadintas garsiojo operos solisto vardu.

Šis Šeimadienis muziejuje – antrasis. Šeimadienius muziejaus darbuotojai ketina rengti ir ateityje.