"Kauno dienos" bendraamžis profesorius Aleksandras Kriščiūnas – Lietuvos nusipelnęs gydytojas, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiaus kavalierius, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanotas Gerumo žvaigžde, Rygos Stradinio universiteto garbės daktaras, Kazachstano respublikinio vaikų reabilitacijos centro garbės profesorius.

– Gerbiamasis profesoriau, jūsų nuopelnus galima vardyti dar ilgai. Nuėjote ilgą aktyvaus gyvenimo kelią. Kaip jaučiatės būdamas septyniasdešimties?

– Jaučiuosi gerai. Laikas turi du parametrus: kiekybinį ir kokybinį. Vertindami kiekybinį mes dažnai sakome: minutės slenka, valandos eina, dienos bėga, o metai – lekia. O turėtų būti atvirkščiai. Aš labiau vertinu kokybinį parametrą: svarbu, kaip tą laiką praleidai, ką nuveikei, kaip jautiesi.

Gyvename sūkuringame pasaulyje, kupiname įvykių, konfliktų, kurių ir mes patys neišvengiame šeimoje, darbe, visuomenėje. Tai normalu. Aš visuomet bandau išsiaiškinti konflikto priežastį, nes dažnai ji neįvardijama. Stengiuosi suvaldyti emocijas. Laikausi taisyklės: jei nori piktai atrėžti, suskaičiuok iki dešimties, o jei tave įžeidė tavo viršininkas – suskaičiuok iki šimto.

– Tai padeda suvaldyti neigiamas emocijas?

– Ne visada (juokiasi). Palaikyti gerą nuotaiką padeda mankšta, sportas. Nuo dešimties metų iki šiol lankau baseiną – nuplaukiu du kilometrus, o jei tą dieną neinu į baseiną – nubėgu penkių kilometrų atstumą. Anksčiau žaidžiau vandensvydį, dabar sekmadieniais žaidžiu krepšinį.

– Ir taip – kasdien, kaip kasdien išeina "Kauno diena"?

– Mes su "Kauno diena" – abu vyturiai. Iš ryto atsikėlęs 5–6 val. aš jau randu ją savo pašto dėžutėje. Visą gyvenimą kiekvieną rytą pradedu laikraščio skaitymu ir mankšta. Be to negaliu išgyventi nė dienos. Stengiuosi kaskart rasti ką nors naujo. Klausausi žinių anglų, vokiečių ar rusų kalbomis. Kaip ir dauguma, mėgstu keliauti. Visa tai padeda atsikratyti neigiamų emocijų, skatina bendrauti su žmonėmis.

– Bendraujate dirbdamas, neseniai pakeitėte universitetą? Kodėl?

– Šiais metais teko išeiti iš gimtosios alma mater – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto. Dirbti jame buvo miela, neskaičiavau darbo valandų, bet teko išeiti. Šiuo metu skaitau paskaitas Lietuvos sporto universitete, konsultuoju ligonius Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, esu Lietuvos reabilitologų asociacijos valdybos pirmininkas, aktyviai dalyvauju "Šviesuvos" veikloje, projekte kuriant neįgaliųjų reabilitacijos sistemą Azerbaidžane. Tad veiklos netrūksta, metai išties lekia, bet dėl to nesijaudinu.

– Ko gero, iš prigimties esate toks veiklus ir energingas?

– Manau, kad gimiau pačiu laiku: po karo, šeštas vaikas šeimoje – pagrandukas. Mane augino mylintys tėvai, globojo vyresnieji broliai ir seserys. Jaunas baigiau mokslus, vienoje darbovietėje dirbau daugiau kaip 47 metus. Ji per tą laiką pakeitė pavadinimą net šešis kartus. Netrukus švęsiu auksines vestuves, užauginau sūnų ir dukrą, turiu tris anūkus. Sveikata ir savijauta gera, nuodėmė būtų kuo nors skųstis.

– Ir niekada nereikėjo kolegų gydytojų pagalbos?

– Nepaliaujamai diskutuojama dėl sveikatos apibrėžimo. Juokaujama: medicina padarė tokią pažangą, kad pasaulyje nebeliko nė vieno sveiko žmogaus. Daktarai bet kuriam ligą suras. Žinoma, sveikata nemaža dalimi priklauso nuo to, ką mes paveldėjome iš savo tėvų, bet vis dėlto daugiausia – nuo mūsų gyvensenos. Nuo to, su kuo gyveni, ką valgai, kokie santykiai su tave supančiais žmonėmis. Nemažos įtakos turi ir fizinė, gamtinė aplinka. Teisus Jacquesas Yves Cousteau, sakęs: anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą. Mes negalvojame, kad niokodami gamtą darome žalą savo sveikatai. Kuo kvėpuojame, ką valgome? O tiksliausias, mano nuomone, sveikatos apibrėžimas yra toks, kad sveikata yra žmogaus harmonija su supančia aplinka. Norint pasiekti šią harmoniją reikia įdėti nemažai pastangų – tiek fizinių, tiek psichologinių. Būtina gyvenime nusistatyti veiklos prioritetus. Mano gyvenimo moto: visa, kas gyva, juda. Po stovinčiu akmeniu visos bjaurybės veisiasi. Žmogui būtina iš per parą esančių 1 440 min. bent 30–60 min. skirti judėjimui. Aš dažnai studentų klausiu, kodėl kiškis visą laiką strakalioja ir gyvena 12–13 metų, o vėžlys juda iš lėto ir gyvena 200–300 metų. Judėjimas, esant psichinei įtampai, galvojant apie rūpesčius, naudos neduoda. Svarbu ir proto gimnastika, kad nervinių ląstelių jungtys (sinapsės) nesurūdytų. Tai gali būti kryžiažodžiai, šaškės, šachmatai, gera knyga. Jai taip pat kasdien reikia skirti 30–60 min.

Reabilitologai pabrėžia, kad žmogus yra biologinė, psichologinė, socialinė būtybė. Biologinės ligos simptomai – skausmas, dusinimas, sutrikusi eisena ir panašiai. Psichologinės ligos sukelia nerimą, baimę, susijaudinimą. Socialinės problemos – statuso pasikeitimas, izoliacija, veiklos praradimas.

Norint būti sveikam svarbu ne tik šalinti ligos priežastis, bet ir būti ramiam, užsiimti prasminga veikla. Ji daro įtakos sveikatai, psichologinei būklei, suteikia tam tikrą socialinį statusą, lemiantį bendravimą. Ne veltui sakoma: taip gera vienam, kad reikia antro, kuriam nori pasakyti, kaip gera vienam. O jei jo nerandi – pasidaro blogai.

– Klausausi jūsų ir galvoju: visa tai, apie ką kalbate, tiek daug rašo "Kauno diena". Kaip vertinate jūsų vienmetį dienraštį?

– Neginčytina, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia. Nepaisant jai daromų priekaištų dėl šališkumo, atstovavimo grupių interesams, aš manau, kad ji atlieka milžinišką vaidmenį valstybėje. Visi žinome posakį: musė ir valdininkas užmušamas laikraščiu. Nebūtų nepriklausomos žiniasklaidos – valdininkų savivalė dar daugiau išvešėtų.

"Kauno diena" mane, gimusį, augusį ir visąlaik gyvenantį bei dirbantį Kaune, lydi nuo vaikystės. Džiugu, kad dienraštis gana objektyvus, nevengia ir nebijo pakritikuoti valdininkų, o kartais jiems ir įgelti. Jis turi savo kaunietišką, pragmatišką charakterį. Kaunas – jaunimo miestas, bene jaunatviškiausias miestas Lietuvoje, nes jame vien tik studentų – per 50 tūkst., tad ir laikraštis turi išlikti jaunas. Manyčiau, kad jis turėtų daugiau rašyti apie sėkmės atvejus. Mano mama sakydavo: geriau tau tegu pavydi, negu užjaučia. Kauniečiams tikrai yra kuo didžiuotis: dvi upės, ąžuolynas, Zoologijos sodas miesto centre, Kauno marios, Lampėdžių vandens telkinys, Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai, Prisikėlimo bažnyčia, žaluma, atsidavę savo darbui žmonės ir dar daug, daug kas.

– Bet dienraštis, kaip ir gydytojas, turi matyti tai, kas skauda. Juk matote problemų ir jūs?

– Manau, kad viena pagrindinių problemų yra mūsų visuomenės susiskaldymas. Stengiamasi supriešinti jaunimą su pensininkais, vyrus – su moterimis, vargšus – su pasiturinčiaisiais, kairiuosius – su dešiniaisiais, vieno skyriaus darbuotojus – su kito skyriaus ir taip toliau. Tai labai paranku bet kokio lygio valdininkams. Tegu jie pešasi, o mes pasitvarkysime savo reikalus. Neopatizmas labai išplitęs. Nesvarbu tavo kompetencija, žinios, sugebėjimai, svarbu, kokiai grupei draugų  priklausai.

Antra problema – abejingumas: ne mano reikalas, valdžia geriau žino, tegu ji ir sprendžia – juk laikraščius tai skaito. Teigiama, kad abejingumas pražudo daugiau žmonių negu karai. Nors būti nuošalėje – saugiau, anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad tokia taktika atveda prie liūdnų padarinių. Anglai turi šmaikščią patarlę: kuo beždžionė lipa aukštyn į medį, tuo geriau matyti plika sėdynė. Ir ji turi labai aukštai užlipti, kad jos nesimatytų. Dažnai bandoma tą pliką sėdynę uždengti įvairiomis širmomis, mantijomis.

– "Kauno diena", mūsų visų dienraštis, mini jubiliejų. Ko asmeninio jubiliejaus proga linkėjote sau ir linkite skaitytojams?

– Visų pirma – išlaikyti harmoniją su supančia aplinka. Tik taip išsaugosime sveikatą. Antra, linkiu nebūti abejingiems tam, kas vyksta aplinkui. Trečia, pasidžiaugti kiekviena prasmingai nugyventa valanda ir diena, neskaičiuoti lekiančių metų ir džiaugtis savo bei kitų gerais darbais.