Žiniasklaidos vaidmuo

– Kiek, jūsų nuomone, žiniasklaida formuoja visuomenę, jos nuotaikas ir tai, kas vyksta šiuo metu?

– Vienareikšmiškai. Keičiasi techninės priemonės arba būdai. Anksčiau laikraščiai, televizija, radijas, o dabar yra internetinė, skaitmeninė žiniasklaida, kuri veikia tam tikras visuomenės dalis.

– Kur kiekvienas mūsų galime būtų žurnalistu ar televizijos laidų kūrėju, turėti savo sekėjų srautą.

– Iš visų tyrimų ir teorinių studijų formuojamos nuostatos, požiūriai, emocijos. Viskas eina per žiniasklaidą. Tai, ką mes sužinome iš kaimynų, draugų, – tik nedidelė dalis. Tą parodo tyrimai.

– Ar pritariate gana populiariai nuomonei, kad žiniasklaida nupirkta, paveikta tam tikrų pavardžių, Vyriausybės?

– Ne, sociologai nelinkę apibendrinti. Tai būtų nusižengta jų profesijai. Būna žiniasklaidos, kuri užsakyta, susijusi su grupėmis, interesais, bet, mano įsitikinimu, yra daug žiniasklaidos, kuri siekia tvirtai parašyti apie vieną ar kitą reiškinį.

– Labai svarbu, kas ją skaito. Kiekvienas žmogus turi bandyti atsisijoti, kuo pasitikėti, kuo ne. Kiek mes mąstome savarankiškai?

– Priklauso, kiek mes esame kritiški, žiūrime refleksyviai. Yra įvairių socialinių grupių: vienos – kritiškesnės, turi daugiau intelektualinių resursų, kitos – priima, ką tiesiogiai rašo, arba turi išankstinių nuostatų: žiniasklaida korumpuota, papirkta. Gal šis atvejis dažnesnis, nes žmonės turi savo tam tikrų įsitikinimų, vertybinių nuostatų, ir tyrimai tai patvirtina. Šie dalykai formuojasi iš aplinkos, kurioje jie yra.

Daug skepticizmo

– Kurie, jūsų nuomone, agresyvesni – antivakseriai ar pasiskiepiję?

– Be abejo, kad antivakseriai. Žmonės turi tam tikrų išankstinių, įvairių šaltinių suformuotų nuostatų. Jų pakeisti ar įtikinti dažnai neįmanoma.

– Įdomu, kodėl sunku pakeisti antivakserių nuostatas?

– Sociologai turi paaiškinimų. Šiandien gyvename visuomenėje, kuri vadinama vėlyvosios modernybės visuomene. Modernybė skirstoma į du etapus – ankstyvoji ir vėlyvoji, arba postmoderni modernybė. Vėlyvojoje, arba postmodernioje, visuomenėje visose šalyse dėsningas labai skeptiškas požiūris į mokslą ir mediciną. Jis neatsitiktinis, o dėsningas. Šiandien yra žlugęs ankstyvosios modernybės visuomenės optimistinis požiūris į mokslą ir progresą. Mokslas, ypač socialinis, nekalba apie progresą, kalba apie pokyčius, kurie vyksta mūsų visuomenėje. Gyvename visuomenėje, kurioje daug skepticizmo dėl paprastos priežasties – mokslas vienareikšmiškai jau negali pasakyti apie vieną ar kitą reiškinį, atsiranda konkuruojančių alternatyvių tam tikrų koncepcijų, sampratų, net ir medicinoje. Žiniasklaida labai greitai pasigauna visokių žinių.

– Ar galima sakyti, kad mokslas per daug žino, todėl žmonės juo nepasitiki?

– Tam tikra prasme taip. Postmoderni samprata labai skeptiška mūsų šiuolaikiniam mokslui, ypač socialiniams mokslams. Skirtingai nuo modernios visuomenės, kuri turėjo vadinamuosius didžiuosius naratyvus, pasakojimus apie tai, kur mes einame, kur mes būsime. Didieji naratyvai apie tai, kaip mes vystomės, buvo priešprieša tam laikotarpiui – Vakarų laisvajam pasauliui. XX a. pradžioje, viduryje ir jau į pabaigą sociologai labai aiškiai fiksuoja tikėjimo praradimą. Tikrovė tam pradeda prieštarauti – ekologinės, socialinės krizės ir t.t. rodo, kad ne tiek progresas vystosi ar sąvoka neadekvati, kiek mes keičiamės, įgyjame kitų pavidalų. Iki 1990 m. gyvenome ankstyvojoje, pirmojoje modernybės dalyje, su pasakojimais, kur mes vystomės ir ko mes siekiame. Paskutiniaisiais dešimtmečiais buvo blefuojama, žmonės iš principo jau netikėjo.

– Viduramžiais buvo keistuolių mokslininkų, kurie žiūrėjo į žvaigždes, dėl anatomijos iškasdavo lavoną. Kelis keistuolius sudegindavo, bet, iš principo, jie buvo nepavojingi. Dabar sakote, kad nepasitikėjimas mokslu pandemijos akivaizdoje įgauna visuomenei pavojingų bruožų.

– Iš karto apibūdinote reiškinio sudėtingumą. Moksle norisi aiškumo. Be abejonės, mokslas visada suvokė kiekvieno paaiškinimo santykinumą ir žino, kad yra daug priežasčių dėl vieno ar kito reiškinio. Skeptiškumas, kuris nėra kažkokia Lietuvos ypatybė, Vakaruose atsirado žymiai anksčiau. Mes gyvename masinės komunikacijos visuomenėje, labai greitai įvairūs požymiai vienaip ar kitaip pasklinda, o kadangi gyvename dar ir demokratinėje visuomenėje, visada yra kokių nors žmonių grupių, kurios vienaip ar kitaip užsikabina už informacijos ir mėgina save išreikšti. Kažkas politiškai iš išorės bando pasinaudoti, bet įmanoma tik tada, kai jau kažkas yra.

– Kai yra naudingų idiotų?

– Aš, kaip sociologas, tokių terminų nenaudočiau. Yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių – ir psichologinių, ir vertybinių – turi šiek tiek kitokį požiūrį ir bando save. Politikai, kurie tuo naudojasi, juos vadinčiau cinikais.

Įtampa ir priešpriešos

– Politika apskritai ciniška.

– Taip, problema tarp moralės ir politikos visada būdavo. Modernioji visuomenė ypatinga tuo, kad mes gyvename visuomenėje, kurios esmė yra įtampos ir priešpriešos. Todėl ji ir vystosi bei gali keisti įvairius pavidalus. Įtampų, priešpriešų mes niekados neišvengsime. Svarbiausia išmokti su jomis susitvarkyti. Kadangi tik 30 metų gyvename laisvoje visuomenėje, per tą laikotarpį vis iškyla vienų ar kitų įtampų, o valdžia mokosi, kitos institucijos irgi.

– Visa žmonijos raida yra įtampos pavojuje, paskui, kai galime gyventi saugiai, atsiranda vidinių įtampų – vartojimo, gero gyvenimo siekio, noro turėti daugiau už kaimyną. Tarsi prisitaikome, ir staiga – naujos. Žmogus pats susikuria ar gamta pametėja?

– Tipologiškai žiūrint, mūsų modernioje visuomenėje, aišku, būdavo įvairių konfliktų, nelaimių, priešpriešų ir t.t. Pagal svarbiausius ideologinius požiūrius, kurie vyravo tik modernioje, tradicinėje visuomenėje, mes niekados negyvensime vientisoje visuomenėje, kurioje visi patiki kažkokiais principais, vertybėmis. Maršistai elgėsi pagal tam tikrus sociologinius dėsningumus.

V.Leonavičius pastebi, kad skeptiškumas nėra kažkokia Lietuvos ypatybė. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Smalsu, kokius?

– Yra tam tikrų idėjų, dalykų, vertybių, kurios gali mobilizuoti, jei ne visą visuomenę, tai bent jos didelę dalį. Jie pasigauna jų ir pradeda į viešumą kelti bei šaukti, kokie jie idėjų gynėjai. Pagrindinis pavyzdys būtų su Klonio gatvė. Kas palaikytų pedofiliją? Juk visi esame pakraupę nuo tokių faktų. Šis „Drąsos kelias“ sužaidė ir įkūrė partiją. Net rimti žmonės pakibo ant šio kabliuko, nes tai idėja, kuri gali mobilizuoti visus. Tokių idėjų visada būna. Tada buvo pedofilija, dabar – ne toks populiarus, bet Partnerystės įstatymas. Mūsų visuomenė, žiūrint sociologiškai, gana konservatyvi. Bet kurios socialinio sluoksnio savybės yra santykinės. Ar jos pozityvios, ar negatyvios pasirodo tik tam tikrame kontekste. Kaimiečiams būdingas užsispyrimas ir konservatyvumas, jis suveikė mūsų nepriklausomybės laikotarpiu.

– Kokia yra visuomenės grupė, kuri tarsi tik laukia signalo?

– Reikia atskirti tuos žmones, kurie turi savo požiūrį, nuo tų, kurie siekia juos mobilizuoti. Tai susiję su tam tikromis grupėmis. Man neaišku, kodėl dalis tokie agresyvūs, kokios jų paskatos, motyvai. Aš manau, kad daugeliu atvejų Lietuvos žmonės nebūtų agresyvūs, jie nepatenkinti, bet didesnė dalis, kuri konservatyvesnė, nebūtų agresyvi. Agresyvi būna visada tam tikra dalis. Tada reikia užduoti klausimą, ar tai balansuoja ant tam tikros ribos psichikos požiūriu, ar suinteresuoti kažkokiu atžvilgiu. Ši agresija rodo, kad kažkas daroma tikslingai.

– Žmonės tarsi laukia signalo. Man įdomu, kas juos pakelia nuo sofos.

– Manau, tai tarnybų reikalas.

– Galbūt yra koks mokslinis paaiškinimas. Kokios emocijos kunkuliuoja, kad tereikia šūkio, vėliavos ir važiuojama.

– Reikėtų diferencijuoti. Yra psichiatrija. Kitas paaiškinimas – sociologinis ir politologinis. Sociologiniu požiūriu, yra žmonių, kuriems tapatybės klausimai, susiję su lyties vaidmeniu, yra labai reikšmingi. Jeigu jūs pastebėjote, prieš gėjus ar kitas, netelpančias į lyties tapatybės grupes būna agresyviausi baikeriai, žaliukai ir pan. Jie paprastai būna agresyvūs prieš kitą lyties vaidmenį, nei jie pripažįsta. Tai tarsi griauna jų vyriškąją tapatybę.

– Gal jie nėra tikri dėl savo vyriškos tapatybės, jei jiems atrodo, kad kitaip besielgiantys kelia grėsmę?

– Yra aiškinimų, kad jie jaučia tam tikrą nesaugumą savo vyriškai tapatybei. Jei žiūrėtume, kas vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, jau seniai sugriauti tradicinės vyriškos tapatybės, šeimos išlaikytojo, autoriteto pamatai. Grupės, kurios ypač pabrėžia vyrišką tradicinę tapatybę, neabejotinai turėtų jausti tam tikrą nesaugumą. Manau, kad gali kilti šalies agresija.

Skirtumų netrūksta

– Keliais dešimtmečiais mes atsiliekame nuo Vakarų civilizacijos?

– Šio klausimo sociologijoje ir antropologijoje mėginama atsisakyti.

– Jis gal nepolitkorektiškas?

– Esmė, kad, kai socialiniai mokslai atsisakė pasakojimų ir progreso idėjų, jog visi vystosi viena kryptimi, tada ėmėme atsisakyti tokių terminų kaip atsilikimas. Nors mokslas ir pateikia tokius abstrakčius modelius, kas yra šiuolaikinė moderni visuomenė, kalbama, kad visa Europa arba tos šalys, kurios buvo kolonizuotos, plėtojosi modernios, industrinės, vartotojiškos visuomenės kryptimi. Šiandien visos teorijos vartoja terminus kaip daugialypė modernybė, susimaišiusi modernybė. Kiekvienas regionas vystosi dėl savo istorijos, socialinės struktūros ypatumų. Nors galime identifikuoti tam tikrų panašumų, bet negali prancūzai būti britais ar atvirkščiai. Juk ir Baltijos šalys labai skiriasi, bet visos esame modernios.

– Ar jus, kaip sociologą, antropologą, nustebino toks aštrus ir gan sluoksniuotas Lietuvos visuomenės susiskaldymas ir priešprieša, kilusi tarp skirtingų pažiūrų žmonių?

– Pažiūrėkime į mūsų 30 metų istoriją, kai gavome teisę sakyti, ką galvojame, ir elgtis laisviau. Iki 1990-ųjų problemos buvo „išspręstos“. Įtampos ir visuomenės pasidalijimas vyko iškart po 1990-ųjų. Pirmasis akivaizdus pasidalijimas – santykis su tuo, kaip sovietiniu laikotarpiu visuomenė buvo susijusi su sovietine tvarka. Vienos grupės buvo labai susijusios – profesija, veikla – su komunistų partija. Partijoje buvo vieni, kurie pildė visus reikalavimus, ir kiti, kurie turėjo kritišką nuomonę, bet buvo priversti. Santykis su sovietine sistema padalijo žmones, tik jis nebuvo matomas. Jis išryškėjo, kai mes tapome nepriklausomi. Konkretus pavyzdys: paskelbėme nepriklausomybę, ką daryti su žemės ūkiu? Yra kolūkinė tvarka, ką dabar daryti? Palikti ūkius ar juos performuoti? Per keletą mėnesių priimti įstatymai, kurie faktiškai panaikino kolūkius. Todėl kolūkio elitas, paprasti kolūkiečiai, žlugus kolūkiams, neteko visų garantijų. Sovietinėje sistemoje mūsų sovietinio laikotarpio žemdirbių elitas mėgino išspausti kiek įmanoma optimalų variantą.

– Vieni tapo stambiais ūkininkais, o kiti liko prie suskilusios geldos.

– Per 30 metų visuomenės suskaldymas vyksta įvairiomis temomis. Šiuolaikinėje visuomenėje nėra homogenizacijos, supanašėjimo. Kuo toliau, tuo labiau darysimės įvairesni – tai moderniosios visuomenės esmė.