– Romai, pasikalbėkime apie tai, su kuo neretai susiduriame dirbdami – apie žmones, kurie yra patyrę agresiją prieš kitą, smurtą. Labiau norėčiau pokalbio su tavimi ne kaip su kolega, bet kaip su žmogumi, kuriam rūpi.

– Supratau. Dovile, štai tu sakai „smurtas“ – man akyse muštynės, tari „patyčios“ – akyse vaizdas iš mokyklos gyvenimo, kai vaikai pajuokia vienišą auką, o kai sakai „smurtas artimoje aplinkoje“ – matau, kaip girta pora namuose aiškinasi santykius: jis ant jos rėkia, panaudoja fizinę jėgą, ji mėto daiktus, draskosi, baisus triukšmas, vaikai klykia, kažkas grasina kviesti policiją (duok Dieve, laiku įsikištų).

– Romai, mudu su tavimi jau penkerius metus esame kolegos Kauno apskrities vyrų krizių centre ir kartu vedame elgesio keitimo grupes smurtavusiems asmenims. Kokios tavo įžvalgos?

– Iki darbo su šia grupe turėjau darbo patirties kalėjimuose, kur teko bendrauti su asmenimis, kalinčiais už nužudymą. Pastebėjau kai ką bendra tarp asmenų, padariusių nusikalstamą veiką – retas kuris tikrai atsakingai prisiima atsakomybę. Kodėl taip yra, atsakymo iki galo dar neturiu, bet gali būti, kad dalis tikrai nesuvokia, ką padarė, kita dalis jaučia be galo didelę gėdą ir nenori to pripažinti. Bet kokiu atveju, kol žmogus nepripažįsta savo klaidos, tol neturi galimybės jos ištaisyti ir nekartoti. Taigi, šis fenomenas mane stebina ir dirbant su artimoje aplinkoje smurtavusiais asmenimis.

– Man smalsu, ar darbas su šia tiksline grupe kaip nors pakeitė tavo požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje?

– Aš pamačiau, kiek daug žmonių gyvena kartu, persipildę negatyvios energijos ir negatyvių jausmų vienas kitam, tačiau tik nedaugelis prisiima atsakomybę sau pačiam už tokią atmosferą namuose. Didžioji dalis dėl to kaltina antrą pusę, o savo indėlio į konfliktus tarsi nemato.

Darbas su smurtaujančiais asmenimis šiek tiek praplėtė mano supratimą apie smurtinius santykius ir, deja, tenka pripažinti, kad nukentėjusiąja laikoma pusė kai kuriais atvejais taip pat nemenkai būna prisidėjusi prie konflikto eskalavimo, tačiau vėliau tarsi pasislėpusi už šluotos, lyg visai niekuo dėta. Siauras požiūris į smurto artimoje aplinkoje problemą, visais atvejais smurto dalyvius pagal lytį skirstant į auką ir smurtautoją, nepadeda problemos spręsti. Taip pat reikia paminėti, kad aštuoni iš dešimties smurtavusiųjų tuo metu buvo vartoję alkoholio.

Deja, bet turiu pripažinti, kad teko smurtauti prieš bendraamžius, išgyventi peštynių laikotarpį.

– Tau pačiam kokias emocijas kelia šis visuomenėje paplitęs reiškinys?

– Na, smurtas man visada kelia neigiamas emocijas, kažkokį susigūžimą, instinktą saugotis, o galbūt poreikį kažką gelbėti. Smurtaujantys ir neprisiimantys atsakomybės asmenys yra giliai pažeisti. Tai nelaimingi žmonės, kurie ir kitus daro nelaimingus.

– Romai, o tu pats turi kokios asmeninės patirties, susijusios su smurtu, kuria galėtum pasidalyti?

– Atmintyje iškyla patyčios mokykloje. Deja, bet turiu pripažinti, kad teko smurtauti prieš bendraamžius, išgyventi peštynių laikotarpį. Paauglystė yra asmenybės brendimo etapas, kaip tik tada arba geriau – kuo anksčiau, reikia mokyti jaunus žmones prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

– Tavo požiūriu, ar mūsų visuomenėje to smurto daug?

– Taip, aš manau, kad daug. Ir reikia kalbėti apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę, net jei kažkam atrodo, kad jo elgesys nepriekaištingas. Visada turime, ko mokytis. Smurto daug, nes nemokame argumentuotai diskutuoti, nemokame arba nedrįstame išsakyti savo jausmų, nepajėgiame toleruoti ir priimti žmogaus, neatitinkančio mūsų susikurto idealo ar vaizdinio. Kai augau pats, visi rengėsi vienodai ir elgtis turėjo vienodai, gal todėl tiek daug mūsų kartos žmonių yra įsitikinę savo teisumu ir nepajėgia suvokti, kad kitas žmogus turi savąją tiesą. Aš viliuosi, kad dabartinis jaunimas ir vaikai bus labiau pajėgūs priimti kitoniškumą, išskirtinumą.

– Remdamasis darbo patirtimi, pasakyk, kokia smurtavimo prieš kitą pagrindinė priežastis.

– Aš manau, kad tai yra taip suvokiamas pranašumo, jėgos, viršenybės įrodymas. Tokie asmenys nori būti teisūs bet kokia kaina (mano žodis paskutinis), jie nepakenčia kitos nuomonės, kitokio elgesio. Jei nepavyksta žodžiais, pereinama prie fizinių veiksmų. Tuomet jau visada laimi fiziškai stipresnis. Tik to „laimėjimo“ prieš artimąjį kaina – milžiniška.

– Iširusios šeimos, nelaimingi vaikai...

– Taip. Aš grįžčiau prie anksčiau išsakytos nuomonės – itin svarbu mokyti bendravimo kultūros nuo pat mažens, mokyti palaukti, susitaikyti su norų nepildymu tuoj pat, skatinti prisiimti atsakomybę už netinkamą elgesį. O tinkamo bendravimo pavyzdį turi rodyti ir tėvai, ir mokytojai, ir mokyklų vadovai, ir kiekvienas iš mūsų.

– Tau tenka bendrauti su smurtą patyrusiais asmenimis.

– Visų pirma, svarbu tokį asmenį išklausyti, suteikti emocinę paramą. Antra, jau kiek vėliau aš siekiu ir skatinu nukentėjusį asmenį prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Juk, norint kažką keisti, ir reikia keisti. Keistis ir pačiam. Negalima tikėtis, kad užteks, jog pasikeis kitas. Deja, tenka išsikelti sau uždavinius, priimti sprendimus ir juos įgyvendinti (nors ir palengva), nepasiduodant kitų įtakai, spaudimui.

– Daugybę kartų kalbėjai su smurtavusiu asmeniu. Keliais žodžiais, kokie esminiai patarimai jam?

– Perkainoti savo vertybes, kad pirmoje vietoje atsidurtų pagarba kitam žmogui. Gerbiantysis kitą žmogų neleis sau smurtauti. Pagarbos galima išmokti, nors tai ir skausminga – juk reikia giliai suvokti, kad kitas ir yra kitas – su savo nuomone, požiūriu, norais, siekimais. Ir visa tai nuo šiol teks gerbti.

– Dirbdamas su smurtaujančiaisiais ir neretai neatlygintinai, tu jau labai stipriai prisidedi prie smurto visuomenėje mažinimo. Gal dar ką nors išskirtum?

– Svarbiausia – teisingai mokyti, auklėti savo vaikus. Kreiptis pagalbos į specialistus, jei trūksta žinių ar gebėjimų. Visada siekti rodyti tinkamą pavyzdį.

Akcijos organizatorius: Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.