Juodu audiniu aptrauktas viršelis primena knygas iš tėvų knygų spintos vaikystėje. Būtent tokias – ne popieriniais, o storo kartono, aptraukto austa medžiaga, viršeliais knygas prisimenu. Juodas audinys tarsi simbolizuoja „Inkaro“ kaminą, juodus suodžius, nugulančias aplinkinių namų palanges, stogus, skalbinius. Baltas apskritimas juodame fone – sovietmečio sportbačių „inkariukų” kauliukų apsauga. Guminis apskritimas ne tik dekoro detalė. Juodo ir balto kontrastas primena harmoningą Rytų in ir jan sąjungą. Kiekvienoje tamsoje slypi šviesos galimybė. Kiekviena šviesa gali užgesti ir virsti tamsa. Tai, kas jau praėjo, ir tai, kas išliko atmintyje. Praeitis ir dabartis. Gyvenimas ir mirtis. Gamyklos stogas ir kaminas. Kontrastų ir antitezių galima vardinti daugiau. Be to, ši knyga su sekretu. Skaitydamas pagaliau atverti juodą lapą, kuriame sudžiūvęs augalas ir sovietinio trirublio kupiūra. Juodi lapai – ne spausdinimo brokas, tai paslaptis, suteikianti erdvės ir laiko apmąstymams, kviečianti atskleisti metaforos kodą.

R. Zander pasakojimas įtraukia į klajones po bebaigiantį išnykti miestą. Miestą, kuris, kaip mitinė Atlantida, dingsta praeities dulkėse, užmaršties nuosėdose, nyra į kitą realybę, kitą dimensiją. Tai, ką pagaus atidaus stebėtojo, gyventojo ir išgyventojo žvilgsnis, bus išsaugota, prailgins miesto artefaktų ir žmonių gyvavimą. R. Zander knyga – savo miestą ir jo žmones mylinčio žmogaus duoklė ir dovana jam ir jiems. Išsaugoti, atminti ir priminti. Tik taip galima nors trumpam sulaikyti praeitin grimztančius miesto kampelius, kerteles, takus ir gatveles su praeito šimtmečio namais, su tarsi laike pasiklydusiais gyventojais, su visomis miesto smulkmenomis, kurios įgauna emocinį krūvį ir jausminę įtampą. Nes tai svarbu, nes tai buvo ir yra reikšminga čia gyvenančiam, nes jam skauda dėl praradimų.

Jolantos Levinaitės nuotr.

R. Zander Kaunas, o tiksliau Slabodke vadinamas Vilijampolės rajonas, persmelktas poetiškos praeities nuojautos, net melancholijos. Juk tai, kas prarasta, kas išnyko ar baigia nugrimzti atminties archyvuose, atrodo gražiau, skaniau, saldžiau. Meilės ir mirties įtampa, buvusio ir esamo laiko priešprieša, turėjimo smulkmenos ir buvimo tikrumas – tai ingredientai, iš kurių kuriama Slabodkės gyvenimo panorama. Miesto grožį padeda atskleisti ir autorės kalba: nenudailinta, nenulaižyta korektorių-redaktorių. Kasdienė kaunietės kalba su lenkiškais intarpais, stiprių žodelių ir slengo inkliuzais, kurie tekstui suteikia savitą stilistinį atspalvį, padeda perteikti praėjusio šimtmečio gyvenimo turinį ir dvasią.

Vienus Raimos tekstas žavi. Kitus gali erzinti. Santykis su tekstu – individualus dalykas. Teksto autentika, atviras, pulsuojantis nervas ir gyva, bet suvaldyta emocija pagauna nuo pirmojo teksto ir nepaleidžia iki paskutinio. Pasakotojai pavyksta suvaldyti emocijas, todėl neįklimpstama sentimentalume ir banaliame praeities ilgesyje – „Tada buvo geriau...“ Į žmones, įvykius, daiktus ir statinius žvelgiama iš laiko distancijos, tačiau nepraradus labai artimo ir šilto ryšio. Sovietmečio Vilijampolės kiemai, vartai, žmonių unifikuotos buities artefaktai estetiškai įprasminti, jie padeda perteikti to laikmečio dvasią, atskleidžia, kaip ir kuo gyvena XX amžiaus 7-8 dešimtmečio žmogus. Žmogus, kuris dar tik labai fragmentiškai susidūrė su kitokiu pasauliu, klestinčiu už geležinės uždangos. Kapitalistinio pasaulio normos ir gyvenimo gerovė susikoncentruoja į spalvotą kramtomosios gumos popierėlį, kuriantį priešpriešą sovietmečio juodai-baltai kasdienybei. Gumos kramtymo ritualas – dar viena sovietmečio vaikystės detalių, kuri gali būti sunkiai suvokiama pertekliuje gyvenančiam nūdienos paaugliui: „Guma tais laikais buvo kramtoma mažais gabalėliais, atgnybus nuo pagrindinio gabaliuko. Kramtoma iki tol, kol kramtydavosi. Tada taupiai atgnybiamas kitas mažulytis gabaliukas (po pertraukos, kad malonumas užsitęstų ilgiau). Malonumas kartojamas“.

Jolantos Levinaitės nuotr.

Knygos pasakotoja gyvena pasaulyje, kuriame mažai vietos individualumui, išskirtinumui. Jiems skleistis lieka labai nedidelės erdvės ir retos progos. Ir vis dėlto. Balti mokyklinės uniformos kalnieriukai – smulkmena, bet tai vienas iš tų išskirtinumo ženklų, kurie prieinami sovietmečio jaunimui: „Kalnieriukai uniformai buvo atskira haute couture dalis. Vienintelė uniformos vieta, bylojanti apie savininkės asmenybės ypatumus. Mes buvome visos vienodai rudos, juodais žiurstais. Tik kalnieriukai galėjo atspindėti kiekvienos individualybę. Jie buvo taip nuožmiai puošiami – neklauskit! Pasitelkdavom tam gipiūrus ir nėrinius, siuvinėjimą, kažkuri netgi karoliukų įsūdyjo. Aš ant žiursto sparnelio buvau prisiuvusi stiklo akutę. Ji spindėjo ir žybčiojo saulėj. Noras išsiskirti buvo žudantis ir sekinantis jėgas. Nes net suknistos pėdkelnės mūsų buvo tokios pat ryžos spalvos.“ Tokių detalių, smulkmenų tekste labai daug. Jos išryškina, aprašo bei interpretuoja realybę, kuria jungtis tarp atskirų jos fragmentų ir sukabina skirtingus tekstus į vientisą audinį.

Pasakojimas apie sovietmečio vaiko, mergaitės, asmenines egzistencines patirtis virsta visos generacijos gyvenimo paveikslu, istorija. Tačiau skirtingai negu istorijai čia svarbu ne patys įvykiai, jų chronologija, bet savistabos procesas, madingoji nūdienos refleksija. Atkurdama vaikystės, paauglystės, jaunystės įspūdžius R. Zander juos ne tik įamžina, įrašo popieriuje tarsi šumerai molio plokštelėje, bet ir įprasmina, suteikia emocijų krūvį, kurį puikiai jaučia knygos skaitytojas. Juolab kad dažnam labai gerai pažįstamas knygoje vaizduojamas pasaulis: vienodos mokyklinės

uniformos, jų lyginimas kiekvieną savaitgalį, dailių ir išskirtinių kalnieriukų paieška arba nėrimas, siuvimas, apsilankymas paslaptingoje siuvėjų karalystėje. Aname tūkstantmetyje tai prilygo apsilankymui šiandieniniame „Akropolyje“. Nors ne, tai buvo kur kas reikšmingesnis gyvenimo įvykis, nes nutikdavo ne taip jau dažnai. Prisiminimų albumų naivumas ar popierinių lėlių meno vingrybės ir subtilybės – tai gerai pažįstama tiems, kieno gyvenimas tekėjo sovietmečio laiko juostoje. Lentynos, nukrautos medinėmis dėžėmis su ką tik iškepta formine duona, duonos kvapas, sklindantis aplink duoninę, Krasnaja Maskva aromatas – tai vis buvusio gyvenimo fragmentai, įsibrėžę pilkųjų ląstelių vingiuose.

Knygos „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės“ autorė atskleidžia artimus žmonių – tiek giminaičių, tiek tos pačios gyvenamosios teritorijos vienijamų, kraujo ryšiais nesusijusių kauniečių – santykius. Su vienais pasakotoja gyvai bendravo, gyveno kartu arba šalia, kitus stebėjo iš šalies, kartais iš kitos tvoros pusės. Jie tampa R. Zander personažais, knygos veikėjais. Žinoma, išsamių jų paveikslų nerasime, tačiau keletas svarbesnių išvaizdos detalių, elgsenos ir gyvensenos ypatumų kuria gyvus, įsimenančius paveikslus. Viena iš ryškiausių knygoje aprašytų žmonių – močiutė Helia, kurios stiliaus pojūtis, estetinis skonis, moteriškumas jaunąją pasakotoją žavi. Būtent močiutė Helia tampa stiliaus ikona, pavyzdžiu, kaip turi atrodyti moteris: „Man nuo vaikystės buvo kalama pagrindinė, esminė tiesa apie koncentracijos taškus moters gyvenime, kurie lemia jos jauseną, savivertę ir nuotaiką: galva ir batai... galva ir batai... galva ir batai...“ Visgi svarbiausia ne pateikti žmogaus charakteristiką, bet atskleisti jo ryšį su kitu žmogumi, parodyti savo santykį su artimesniu ar tolimesniu kaimynu. Pasakotoja apibendrina: „Ar pastebite, kad mes nuolat vaikščiojom vieni pas kitus į svečius? Nenutrūkstamai lankydavom vieni kitus. Žmonės buvo kaip gauja. Kovojo dėl vienas kito, užstodavo, tikrindavo, ar viskas gerai kito namuose, šeimoj. Pasirūpindavo, paklausdavo. Mes pasižinojom skirtingose pusėse vieni kitus: ar prie tilto, ar ant kalno, ar Lampėdžiuose. Žinojau beveik visų pavardes, nes jos dažnai buvo minimos, tai buvo realios, gyvenančios ir kvėpuojančios asmenybės... Mes buvom Žmonių Bendruomenė“. Tokiems žmonių bendruomenės ryšiams knygos autorė skiria nemažai dėmesio.

„Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino pusės – ne tik gražus, bet ir prasmingas R. Zander literatūrinis opusas, netelpantis į kurio nors vieno žanro rėmus. Knyga gali būti skaitoma kaip vieno labai konkretaus žmogaus prisiminimai, kaip esė, kuriame individuali žmogaus buitis ir būtis apmąstoma visos kartos kontekste. Galima į ją pažvelgti ir kaip į istorinės atminties liudijimą, prarasto rojaus paieškas. Šios istorijos įamžina praeitį ir kartu nusako jos prasmę ir vertę pačiai autore. Vertę ir prasmę jai gali turėti ir labai buitiškos, kasdieniškos smulkmenos, kurias autorė vaizduoja šviesų liūdesį atmiešdama lengva ironija. Tekstai neretai baigiami elegišku, poetišku sakiniu ar fragmentu, kuris tampa svarbiausiu akcentu, apibendrinančiu visą tekstą ir perteikiančiu pasakotojos būseną: „Suklupusiam atgailos, nusilenkusiam, kad išdegintų kakta ženklą meilės gimtam slenksčiui išmindytam. Nepamiršt... Nepamiršt...“

R. Zander „Kauno Atlantida nuo „Inkaro“ kamino stogo – vientisas „nepamiršt“, dabarties žmogaus dovana išėjusiems, pagarbos išraiška mylimiems ir mylėjusiems. Ir nors knygos formoje dominuoja juoda ir balta, skaitytojas čia ras labai spalvingą sovietmečio žmogaus gyvenimo paveikslą.