R. Andrikienė: priimsiu visas dovanas

Rasa Andrikienė – moteris, kurios minioje nepastebėti neįmanoma, prasilenkus neatsigręžti – sunku, o kalbėti – įdomu. Nesvarbu, apie šilką, orgonitus ar ligą, užklupusią visai netikėtai.

Spalvinga asmenybė

Įdomus ar įdomi – taip mes dažniausiai vadiname novatorius, pionierius, kurie siekia įgyvendinti naujas, o neretai ir beprotiškas idėjas. Jie nebijo klysti, o suklydę nusijuokti, tuo tik dar labiau traukdami aplinkinius. Įdomiais ar įdomiomis vadiname dar ir tuos, kurie, vykdami į verslo susitikimą, renkasi ne klasikinį kostiumą, o gėlėtus marškinius, kairę galvos pusę nuskutę plikai, dešinės pusės plaukus ištepa rožiniais dažais. Kai tolumoje pamačiau ryškiai žalio palto, raudonų lūpų, plačiakraštės skrybėlės ansamblį ir iš po apvalių akinių pasaulį vertinantį aštrų žvilgsnį, supratau, kad žodis "įdomi" labai tinka Rasai.

Po keliolikos minučių su charizmatiška moterimi savo nuomonės nepakeičiau ir akimirką net pagalvojau, kad būdama garsia režisiere istorinėje kino juostoje šiai moteriai skirčiau Egipto faraonės ar kurios nors Anglijos karalienės vaidmenį. O gal priešingai – visuomenės normoms nepaklūstančios maištininkės. Stebėdama, kaip laisvai jaučiasi prieš dienraščio fotografo objektyvą, neabejojau, kad su užduotimi Rasa puikiai susidorotų, kaip ir su visais kitais iššūkiais, kuriuos kėlė pati sau, ar tais, kuriuos siuntė gyvenimas. Pradedant orgonitų kūrybai reikalingų piramidžių formų paieškomis, baigiant netikėta liga, kai ką atėmusia, bet labai daug davusia. Tik apie viską nuo pradžių.

Rasa Andrikienė. Vilmanto Raupelio nuotr.

Šilkas – tarsi terapija

"Pagalvoju, kad kiekvienas vaikas man kažką atnešė. Su pirmuoju sūnumi baigiau magistrą, su antruoju į mano gyvenimą atėjo geštalto terapija, su dukra – šilko tapyba", – R.Andrikienė skaičiavo, kad teptukas jos rankoje tiek pat metų, kiek ir šeimos mažylei – lygiai septynerius. – Nuo ko viskas prasidėjo? Vartydama "Žmonių" žurnalą pamačiau tapybos ant šilko nuotraukas. Užsimaniau čia ir dabar! Nusipirkau dažų, šilko, o vyro paprašiau, kad jis man sukaltų skirtingų dydžių rėmus. Pasistačiau prie lovos ir pradėjau tapyti."

Pagalvoju, kad kiekvienas vaikas man kažką atnešė.

Psichoterapinį darbą dirbančiai moteriai ši veikla padėjo atsikratyti nereikalingų minčių, o vėliau dar ir ėmė duoti pelno. Dabar Rasos namuose apstu skirtingų dydžių skarų ir šalikėlių, retsykiais virstančių vėjyje plazdančiomis valiūkiškomis suknelėmis. Kaip vyksta kūrybos procesas? Išliejusi spalvas ant medžiagos, Rasa leidžia joms išdžiūti. Tada piešinį sutvirtina karštu lygintuvu. Skareles išskalbusi rankomis, po kurio laiko Rasa jas ir vėl išlygina, o tada perleidžia naujosioms šeimininkėms.

"Tapyti ant šilko labai smagu, nes tu jo negali sugadinti", – vis dėlto išimčių, anot kūrėjos, būna.

Ne mažiau nei ryškias spalvas, menininkė mėgsta įsimintinus ir prasmingus užrašus ant audinio, tačiau kai viena akis stebi po namus lakstančius tris vaikus, o kita įsmeigta į televizorių, pasitaiko klaidų. Dažais beraitydama žodį "gražiausiai" ranka praleidžia vieną raidę, todėl "gražiausia" skarelė gula į kūrėjos brokuotų gaminių skrynelę.

"Vieną dieną supratau, kad sau palieku tik tokias skareles. Žmonėms, kurie ateina į mano terapijos seansus, kalbu apie meilę sau, o ką tokiu pavyzdžiu rodau pati?" – vieną dieną kūrėja nusprendė, kad jos kaklas vertas ne tik skarelių su pabėgusiomis raidėmis.

Rasa Andrikienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Surenka blogą energiją

Prisijaukinus šilką, Rasą paviliojo derva. Taip po kelių bandymų jos rankose gimė nuostabios orgonito piramidės. Mintimis versdama Jurgos Ivanauskaitės knygą "Kelionių alchemija", Rasa pacitavo kelias ištraukas, puikiai nusakančias tokių piramidžių paskirtį.

"Viena piramidė reikalinga virtuvėje. Mat joje esantis maistas šviežias išliks ilgiau nei duoninėje, šaldytuve ar plastikiniuose maišeliuose. Antrosios prireiks miegamajame. Ji kaipmat įveiks net įsisenėjusią nemigą, išvaikys košmarus, suteiks saldžiausią poilsį ir apdovanos aiškiaregiškais sapnais. Tokią galią turės net mažytė piramidžiukė, pastatyta galvūgalyje, – trečią piramidę, anot R.Andrikienės, J.Ivanauskaitė patarė statyti savo darbo vietoje. – Ji padės susikaupti, nuolat aprūpins naujausiomis idėjomis ir neleis pervargti. Jei esate irzlus ir nervingas – apramins. Jei tingus ir apsnūdęs – atgaivins geriau nei dešimt puodelių kavos. Jei depresuojate – pralinksmins. O, jei visus aplink kamuojate kvailais juokeliais ir įgrisusiais anekdotais – suteiks deramą rimtį."

Orgonitų gamybai Rasa naudoja kristalus ir įvairių rūšių metalą. Šis į save sutraukia visą negatyvią energiją, kurią kristalai transformuoja į pozityvią. Moteris pasakojo, kad kūrybos procesas neapsiriboja vien kambario perimetru ir netikėtais radiniais stalčių kampučiuose. Metalo paieškos esą neretai veda į sendaikčių turgų.

"Ten randų įvairių niekučių ir piramidžių gamybai, ir sau. Taip vieni papuošalai keliauja į dėžutę kiti – į orgonitus", – R.Andrikienė džiaugėsi, kad jos prisilietimai lūžusius žiedus ir trūkusias grandinėles prikelia antram gyvenimui ir kilniai misijai.

Rasa Andrikienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kelyje – nauja knyga

Prieš susitikdama su Rasa, kaip ir su bet kuriuo kitu pašnekovu, ruošiausi mudviejų pokalbiui. Tam pasitelkiau virtualiąją erdvę, o "Google" paieškos laukelyje suvedusi raktinius žodžius "Rasa Andrikienė" nustebau, kad pašnekovė – ta pati moteris, kurios rašytą knygą "Iš kur atsiranda vaikai" prieš kelerius metus mano vyresnėlė gavo dovanų.

"Norėjau vaikams papasakoti apie jų kūną ir atsakyti į ramybės neduodantį klausimą. Kitų knygų neradau, žinojau tik vieną seną, sovietinę, kurią vaikystėje draugės tėvai slapstė visur", – nusprendusi savo atžalų nekimšti istorijomis apie vaikus nešančius gandrus ar kopūstų lapus, kuriuose neva tai randami naujagimiai, R.Andrikienė, pagal išsilavinimą edukologė, ėmė rašyti knygą. Tiesa, dabar ją moteris vadina lankstinuku, mat leidinys vos dvylikos puslapių.

"Vėliau, po maniškės, pasirodė dar kokios dvi ar trys panašios knygos. Tik jos buvo iliustruotos geriau. Turbūt nereikėjo man pačiai imtis ir rašymo, ir piešimo", – pašnekovė prasitarė, kad netolimoje ateityje skaitytojų laukia kur kas rimtesnė ir storesnė knyga.

Pastaroji, beje, taip pat apie kūną, tačiau ne fizinį, o dvasinį. Po antrojo vaiko gimimo atradusi geštalto psichoterapiją, Rasa, kaip pati pasakojo, išsivalė širdį ir sielą, o dabar tai padeda daryti kitiems.

"Tai bus psichoterapijos knyga, paremta tikromis istorijomis. Viena jų – mano", – nuo galvos nusiėmusi elegantišką skrybėlę, moteris pliku pakaušiu sveikino jai besišypsančią saulę. Man papasakojo tai, kuo pastaruoju metu nori dalytis vis daugiau.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ėmė slinkti plaukai

Dar prieš pusmetį dirstelėję į Rasos plaukus, veikiausiai būtumėte pasakę, kad tuo metu, kai Dievas juos dalijo, moteris stovėjo arčiausiai. Panašu, kad davęs, po kurio laiko Aukščiausiasis persigalvojo, o gal, priešingai, apsaugojo nuo kitų, kur kas didesnių netekčių.

Vasario viduryje draugės dukros gimtadienyje besidžiaugusi vešlia šukuosena, vos po kelių dienų moteris ėmė skaičiuoti krentančius plaukus. Pradžioje maniusi, kad pavasarinį slinkimą pristabdys įvairios, tam skirtos priemonės, galiausiai Rasa suprato, kad visos pastangos bergždžios – plaukai ėmė slinkti tiesiog kuokštais.

"Pamenu, po vienos psichoterapijos konsultacijos pasižiūriu į veidrodį, o ant pečių – iškritusios sruogos! Nežinau, ką tuo metu galvojo mano klientas, – moteris prisiminė, kad ilgi ir stori plaukai nuo galvos dingo per kelias savaites, viršugalvyje palikdami tik nežymų pėdsaką. – Atrodžiau kaip lėlė Barbė. Viršuje yra plaukų linija, o ją pakėlus – plika."

Apsilankiusi pas gydytoją Rasa išgirdo alopecijos diagnozę. Tiesa, pradžioje skambėjusi kaip baisiausias nuosprendis, dabar liga menininkei neatrodo tokia baisi.

"Iš visų autoimuninių ligų, kurios pradeda naikinti organizmą, maniškė yra geriausia, nes atima tik plaukus", – R.Andrikienė neslėpė, kad atsisveikinti su pastaraisiais nebuvo lengva, tačiau esamas vaizdas veidrodyje kur kas slogesnis, todėl vieną dieną ji nusiskuto plikai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Priims visas dovanas

Dauguma žmonių, išvydę pliką galvą, pirmiausiai galvoja apie vėžį, todėl jausmiškai tai buvo labai stiprus išgyvenimas.

Tada sekė peruko paieškos ir gan sėkmingas pasirinkimas. Žvelgdami į Rasą, vieni žmonės gyrė naująją šukuoseną, kiti teiravosi, ar nebuvo gaila nukirpti tokių ilgų plaukų. Po kelių savaičių apsimetinėjimo, Rasa nusprendė tam padaryti galą. Apnuoginusi galvą ji atsikratė nemalonių pojūčių, tokių kaip prakaitavimas po svetimkūniu ar odos niežulys, ir išlaisvino savo sielą.

"Dauguma žmonių, išvydę pliką galvą, pirmiausiai galvoja apie vėžį, todėl jausmiškai tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Vis dėlto mano klientai labai džiaugiasi manimi ir sako, kad aš sugebėjau parodyti viešai negražiausią ligos momentą, ir tai įkvepia kitus", – savo potyriais dalijosi pašnekovė.

Tiesa, namuose dar kurį laiką trijų vaikų mama vaikščiojo su kepure. Kartą iš dukros išgirdusi frazę, esą be plaukų ji atrodo negražiai, Rasa pasisiūlė pliką galvą pridengti.

"Dukra visiškai nepagalvodama taip pasakė. Žinoma, man buvo skaudu. Kitą rytą ji pabudo raudonomis, užtinusiomis akimis. Matyt, pasireiškė nerimas dėl manęs. Tada paklausiau, ar ji jaustųsi geriau, jei būčiau su kepure. Mažoji atsakė, kad taip", – R.Andrikienė pasakojo, po poros savaičių kepurę nusiėmusi – dukra susitaikė su naujuoju mamos įvaizdžiu.

Kitokią nei anksčiau save iš naujo pamilo ir pati Rasa. Dabar savo garderobą ji deriną prie plikos galvos, renkasi masyvesnius papuošalus, ryškesnį makiažą ir džiaugiasi, kad nors ir retesnės, bet blakstienos vis dar savo vietoje.

"Beje, viena draugė padovanojo antakius! Pradžioje dvejojau sutikti su tokia dovana ar ne, bet tada pagalvojau, jei jau gyvenimas iš manęs paėmė plaukus, imsiu visas dovanas, kurias man žmonės siūlys, – R.Andrikienė vylėsi, kad dovaną vieną dieną jai pateiks ir pats likimas. – Būna, kad plaukai ir atauga…"



NAUJAUSI KOMENTARAI

Na

Na portretas
Jeigu jai plika galva gerai, tai tvarkoj. O man atrodo, kad tai yra perdėtas atvirumas - išstatyti viešai savo ligos paveikslą, provokuoti įvairias aplinkinių reakcijas ir mintis. Kam to reikia ir koks tikslas?

Mama

Mama portretas
Kaip save benuteiktumėte,bet nors dėl vaikų prisitaikykite peruką kaip rašo AnI.Stiprybės.

AnI

AnI portretas
Kad perukas nedirgintu odos reikia įsiūti naturalia medžiaga į vidu .Tada nedirgins odos.Stiprybės ir nenusiminti.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių