Aistras kursto neteisybė

P.Cvirkos paminklas stovi K.Donelaičio gatvėje – kur kas labiau mūsų valstybės istorijai nusipelniusio trijų nepriklausomos Lietuvos vyriausybių ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus namo kieme. Nors P.Cvirka tik vienus metus nuomojosi šiame name rūsio kambarėlį.

Ši istorinė neteisybė vėl ėmė badyti akis po dviejų Seimo narių iniciatyvos priimti įstatymą, kuris įpareigotų pašalinti visus viešus objektus, šlovinančius sovietmetį.

"Tikslingiau būtų tame kieme pastatyti paminklą pačiam M.Sleževičiui, – įsitikinusi Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Rūkienė. –  Dabar čia kabo tik memorialinė lenta su jo bareljefu."

Anksčiau šį namą ženklino atminimo lentos, skirtos P.Cvirkai ir Antanui Venclovai. Būsimi svainiai nuomojo šio namo rūsyje kambariukus. Atminimo lentos skirtos A.Venclovai nebėra jau seniai. Skirtoji P.Cvirkai kabėjo virš įeigos į šiame name veikusį jo memorialinį muziejų ne vienus metus, nors 1991-aisiais šis buvo reorganizuotas į Maironio literatūros muziejaus Vaikų literatūros filialą.

"Tai lėmė po nepriklausomybės atkūrimo ėmę pūsti kiti vėjai, –  neslėpė šiame filiale dirbanti muziejininkė Danguolė Vilma Petrikienė. – Anksčiau rūsyje, kuriame gyveno P.Cvirka, veikė ir jam skirta ekspozicija – ten esančiame kambariuke jis parašė romaną "Frank Kruk". Šiuo metu rūsys yra labai blogos būklės, todėl ten lankytis draudžiama ir minėta ekspozicija išardyta."

Uždengta prieš kelerius metus reklamine Vaikų literatūros muziejaus iškaba ir virš įeigos į jį kabėjusi memorialinė lenta, kad šių namų rūsyje 1934–1935 m. gyveno Petras Cvirka. Anot D.V.Petrikienės, pastaruoju metu vėl jaučiamas didesnis susidomėjimas juo. "Pastebėjome, kad ateina nemažai pagyvenusių žmonių, kuriuos labiausiai domina kieme stovintis rašytojo biustas. Jokių pretenzijų dėl to jie nereiškia. Priešingai – domisi, ar dar būtų galima apžiūrėti ir P.Cvirkai skirtą ekspoziciją, kurioje lankėsi anksčiau", – pasakojo D.V.Petrikienė.

Niekam nereikalingas

Pasak paveldo specialistės D.Rūkienės, kuriai šiandien taip pat labiausiai akis bado Kaune tebestovintis P.Cvirkos paminklinis biustas, jau pavyko pasiekti, kad jis būtų išbrauktas iš kultūros vertybių sąrašo.

Panaikinus teisinę jo apsaugą, dar reikia laikytis Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintos skulptūrų bei paminklų pastatymo ir nukeldinimo tvarkos. Šios taisyklės numato tik du atvejus, kada galima skulptūrą ar paminklą iškelti. Arba jis turi būti avarinės būklės, arba visuomenė turi rodyti tokią iniciatyvą.

Norint smerkti juos, gyvenusius tuo laiku ir priėmusį tuos sprendimus, reikia įsivaizduoti save ne dabartinį – drąsų, kalbantį, bet tais laikais ir tomis aplinkybėmis.

D.Rūkienės teigimu, sprendžiant P.Cvirkos biusto problemą, nė vieno iš minėtų atvejų nėra. Maironio literatūros muziejaus direktorė jo iškėlimui ir neprieštarauja, tačiau teigė neturi fonduose vietos jo saugojimui.

Savarstyta apie šio biusto perkėlimą į P.Cvirkos gimtinę – Klangius ar Veliuoną, kurioje jis mokėsi, bet ir ten susidurta su panašiomis problemomis. Pastaruoju metu – ir naujomis nuotaikomis vertinant šio kraštiečio asmenybę.

Sportininkai – ne lyrikai

Kur kas sklandžiau pavyko išspręsti panašias problemas, susijusias su Salomėja Nėrimi, kurios atminimą taip pat temdo dramatiškos 1940-ųjų vasaros, kai į Lietuvą buvo parvežta "Stalino saulė", šešėlis.

1945-aisiais, po poetės mirties, jos garbei buvo pervardyta taip pat pačiame Kauno centre esanti gatvė, iki tol turėjusi Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio vardą. Po 45-erių metų, atkūrus nepriklausomybę, jai vėl sugrąžintas buvęs pavadinimas. Bet S.Nėries gatvė Kaune liko. "Nenorėjome visiškai ištrinti jos atminimo iš Kauno gatvių, todėl suteikėme poetės vardą Palemono Vilnelės gatvelei, kurioje nuo 1962 m. įsikūręs jos memorialinis muziejus", – pasakojo D.Rūkienė.

Buvo Kaune ir S.Nėries vidurinė mokykla. Tačiau prieš septynerius metus ši Aukštaičių gatvėje esanti ugdymo įstaiga buvo pervardyta į Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurinę mokyklą, kuri prieš dvejus metus perorganizuota į gimnaziją.

Pasak jos direktoriaus Vlado Janiūno, mokyklos pavadinimas buvo pakeistas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu. Iniciatyva priklausė mokyklos kolektyvui. "Mes esame vienintelė Lietuvoje ilgoji, t.y. nuo pirmos iki dvyliktos klasės, sporto gimnazija! O ką bendro su sportu turi S.Nėris? Be to, šiame pastate nebuvo net jos kvapo – ji čia nėra dirbusi!" – pasakojo V.Janiūnas.

Gimnazija tebėra išsaugojusi S.Nėries muziejų ir tebedraugauja su kitomis keturiomis Lietuvos mokyklomis, turėjusiomis ar turinčiomis poetės vardą. Anksčiau jų buvo penkios (Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje, Lazdijuose ir Panevėžyje), o šiuo metu likusios tik sostinėje ir poetės gimtinėje – Vilkaviškyje.

Tapo ilgapirščių taikiniu

Seimo narių iniciatyvai tapus įstatymu, teoriškai jis galėtų būti taikomas ne tik Palemone esančiai S.Nėries gatvei, bet ir trims Kaune kabančioms poetės atminimui skirtoms memorialinėms lentoms – ant namo-muziejaus Palemone, Žaliakalnyje, Dainavos gatvėje, kurioje poetė gyveno prieš mirtį, ir Kęstučio gatvėje – ant pastato, kuriame veikusioje gimnazijoje ji mokytojavo 1937–1940 m.

Su P.Cvirkos atminimu yra susijęs ne tik jau minėtas pačiame Kauno centre pastatytas biustas, bet ir Fredoje, K.Grybausko gatvėje, jo dešimtųjų mirties metinių proga pakabinta memorialinė lenta, skelbianti, kad per penkis gyvenimo šiame name metus jis parašė ne vieną kūrinį.

Daugiau sovietmetį garbinančių reliktų, anot D.Rūkienės, išskyrus jų liekanas Aukštųjų Šančių karių kapinėse, Kaune kaip ir nėra. Visus juos nupūtė Sąjūdžio vėjai.

Anksčiau Kaune buvo ir memorialinė lenta, skirta dar vienam tos pačios delegacijos, kuri 1940-ųjų vasarą buvo įgaliota perduoti SSSR Aukščiausiajai Tarybai "Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį", dalyviui – Liudui Girai. Ši ženklino vieną K.Būgos gatvės namą, kuriame jis gyveno 1933–1940 m. Apie tai informavo užrašas lietuvių ir rusų kalbomis. 2004-ųjų lapkritį šią iš ketaus pagamintą atminimo lentą nukabino metalo vagys. Buvusioje jos vietoje likusios skylės. Kauno savivaldybė šios atminimo lentos atnaujinti nebesiryžo.

Pasidarbavo metalo vagys ir Aukštųjų Šančių karių kapinėse, kurios sovietiniais metais buvo paverstos sovietinių "karių išvaduotojų" atminimo memorialu, nors jose gulėjo ir Lietuvos kariuomenės savanorių, ir vokiečių kareivių palaikai. Ilgapirščiams pavogus metalines raides, šlovinančias "išvaduotojų" atminimą, didžiausia problema liko skaičiai, simbolizuojantys vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą tarp Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos ir šios sąjungininkų, esantys prie vieno iš pagrindinių įėjimų. Tačiau norint pašalinti šį dirbtinį akcentą "1941–1945", likusį kapinėse, kuriose ilsisi ne tik Lietuvos kariuomenės savanoriai, bet yra ir S.Dariaus bei S.Girėno kapas, būtina gauti ir Rusijos ambasados sutikimą. Neseniai paskelbtai Seimo narių iniciatyvai tapus įstatymu, anot idėjos autorių, išspręsti šią problemą taptų lengviau.

Siūlo nesmerkti, o suprasti

O ką mano apie Seimo narių iniciatyvą skirtingų kartų Kauno atstovai?

Kęstučio gatvėje – ties namu, kurį ženklina memorialinė lenta, kad jame dirbo S.Nėris, sutikta kaimynystėje užaugusi ponia Vilhelmina pastebėjo, kad visi tie istoriniai reliktai, dėl kurių ginčijamasi, arba yra mūsų galvoje, arba jų ten nėra. O nuėmus atminimo lentą, S.Nėris, kaip poetė, netaps nuo to nei geresnė, nei blogesnė.

"Ji man pirmiausiai jautri poetė, kuri dėl to savo važiavimo parvežti "Stalino saulės" vėliau labai kentėjo. Ir manau, kad tai buvo ir jos ligų, ir ankstyvos mirties priežastis. O P.Cvirka – jau visai kitas variantas, padaręs tam tikrus sąmoningus veiksmus, o ne prikalbėtas. Tačiau, iš kitos pusės, norint smerkti juos, gyvenusius tuo laiku ir priėmusį tuos sprendimus, reikia įsivaizduoti save ne dabartinį – drąsų, kalbantį, bet tais laikais ir tomis aplinkybėmis. O į argumentą, kad kiti poetai ar rašytojai neįsipainiojo tada į tokius tinklus, galėčiau atsakyti, kad kiti niekur neįsipainiojo, nes tyliai ir ramiai – kaip pelė po šluota gyveno visais laikais. Taip, nuo jų parvežto režimo nukentėjo dalis Lietuvos gyventojų, bet nukentėjo nuo jo ir jie patys", –  dalijosi savo nuomone, pačios teigimu, meninės pakraipos aukštąjį išsilavinimą turinti pašnekovė.

Jaunajai kartai atstovaujanti vienos Kauno gimnazijos dvyliktokė Deimantė kovą su sovietmečio reliktais vertina panašiai: "Nieko prieš juos neturiu – man jie netrukdo. Šiuo metu kaip tik mokomės apie S.Nėrį. Ir nemanau, kad reikėtų ją dabar dėl tam tikrų poelgių smerkti. Manau, kad ji tiesiog, kaip ir kiti, tada nesuprato, kokie gali būti to padariniai, ir jų nesitikėjo, manydama, kad Lietuvai bus geriau. O apie P.Cvirką dar nesimokiau, todėl ir negaliu nieko pasakyti. Be to, manau, kad užtenka to, jog Lietuvoje nebėra paminklų tokiems kaip Leninas, tai yra ne mūsų tautos atstovams, kurie nieko gero mums nedavė."