Kauno Rotušės a. konkurse išskirti projektai, kuriuose aikštės erdvė vientisa ir ne itin nutolsta nuo šiandienio pavidalo, tik atsisakoma architektūrinių teršalų, pavyzdžiui, neveikiančio fontano ar chaotiškų paviljonų.

Vilnietis Kaune nustebo

Rotušės a. pritaikymo visuomenės poreikiams supaprastintas atvirasis konkursas jau artėja prie finišo: komisija išrinko geriausius projektus, tačiau viešai nugalėtojai bus paskelbti lapkričio 20 d. – taip daroma siekiant nepažeisti viešųjų pirkimų procedūrų. Geriausių architektūros idėjų autoriams bus skirtos premijos, kurių suma siekia 30 tūkst. litų.

Neoficialiais duomenimis, vertinimo komisija į pirmąsias nugalėtojų vietas įrašė projektus, kuriuose numatyta vientisa, o ne zonomis suskaidyta aikštė. Bene daugiausia įvertinimų sulaukė projektai "Viskas viename", "Atkurta sena naujai", "Baltas lapas" bei "Aikštė ir sodas". Dėl tolesnių aikštės projektavimo darbų gali būti tariamasi su kelių vizijų autoriais.

Beveik 500 metų skaičiuojančiai aikštei naujus apdarus iš viso matavo 15 architektų grupių. Darbai buvo vertinami atsižvelgiant į sprendinių funkcionalumą, aikštės universalumą, įvaizdžio įtaigumą.

Viešame konkursinių projektų svarstyme nebuvo įvardytas nė vienas labiausiai išsiskiriantis darbas, kai kurie ekspertai apskritai suabejojo, ar reikėjo konkurso, kurio sąlygos leido gana radikaliai keisti aikštės vaizdą.

"Atvykau į Kauną, pasivaikščiojau ir pamačiau, kad čia nėra taip blogai", – prisipažino iš Vilniaus atvykęs žinomas architektas Gintaras Čaikauskas, kuris su architekte Loreta Janušaitiene recenzavo konkurso darbus. Svečias sakė suprantąs, kad kauniečiams norisi atsinaujinti ir dvasine, ir fizine prasme, o galbūt ir save įsiamžinti. Bet didelius užmojus lydi ir pavojai – norint padaryti geriau, galima viską ir sugadinti. G.Čaikausko nuomone, turi būti išsaugotas Rotušės a. jaukumas.

Požeminis garažas – atgyvena

Konkurso dalyviams pasiūlyta išspręsti esmines Rotušės a. problemas. Viena aktualiausių – transporto srautų perorganizavimas. Mat dabar automobilių eismas tartum atkerta pėsčiuosius nuo pėsčiųjų zonos.

Konkurso dalyviai, G.Čaikausko apibendrinimu, taip pat stengėsi likviduoti šios viešosios erdvės funkcinį chaosą, suteikti aikštei savitą veidą, bendrą koncepciją.  Senovėje ši aikštė tarnavo prekybai, tačiau, keičiantis gyvenimo būdui, kito ir jos paskirtis. Dabar Rotušės a. funkcija, pasak G.Čaikausko, labai įvairi ir todėl nelabai suprantama. Beveik kiekviename darbe buvo siūlomi nauji mažosios architektūros elementai – suoliukai, fontanai, šviestuvai, meniniai akcentai.

Niekam nekilo abejonių, kad šiandienė aikštės danga – išsiklaipiusios betoninės plytelės – yra susidėvėjusios, tad bemaž niekas nepanoro jų išsaugoti. Ginčų objektu tapo aikštėje augantys medžiai. Daugelis konkurso dalyviai įsitikinę, kad jie auga neharmoningai, jų būklė – prasta. Be to, konkurso sąlygose užsiminta, kad per šimtmečius Rotušės a. grindinys pakilo daugiau nei metru, tad architektams pasiūlyta galimybė jį pažeminti. Keliuose darbuose aikštės lygis pažemintas 1 ar net 1,4 m.

Trijose vizijose po aikšte numatyta požeminė automobilių saugykla. Panašios idėjos sklando ir Vilniuje, tačiau ir ten, G.Čaikausko pastebėjimu, nesiryžtama raustis po Rotušės a. Architektas išdėstė kitokią pasaulinę tendenciją kovojant su automobilių stovėjimo vietų stygiumi: "Kai nėra automobilių stovėjimo aikštelių, nėra ir automobilių. Žmogus yra svarbiausias, o ne autoturistas. Atsisakant požeminių garažų išsprendžiama daug problemų, bet, aišku, kartu plėtojama viešojo transporto sistema."

Baltas takas jaunavedžiams

Konkursiniuose projektuose transporto srautai pertvarkyti įvairiai. Daugelis architektų pasiūlė riboti eismą dviejose aikštės kraštinėse, keliuose darbuose aikštė skirta tik pėstiesiems, leidžiant važiuoti nebent gyventojams ir aptarnaujančiam transportui. Kai kurie autoriai paliko dabartinę, žiedinę, eismo schemą ir mano, kad turėtų būti numatytos vietos automobiliams statyti aplink aikštę – panašiai kaip dabar.

Viename darbe prisiminta, kad tarpukariu iki Rotušės a. vedė konkė – arklių tramvajus ir pasiūlyta sugrąžinti bėgius, ant kurių stovėtų tariami vagonėliai – prekybos paviljonai.

Aikštės dangų pasiūlyta įvairiausių – nuo skaldyto granito trinkelių, betono, iki aliuminio lakštų. Konkurso dalyviai noriai pasitelkė skirtingas dangas aikštės erdvėms atskirti (pavyzdžiui, viena architektų grupė pasiūlė jaunavedžių taką Rotušės link išgrįsti baltu granitu). Kai kuriems dabartiniai grindinio akmenys ir važiuojamojoje dalyje, ir ties rotuše netrukdo, tad juos siūloma palikti, keisti tik susidėvėjusias betonines plyteles.

Garų fontanas ir židinys

Nemenkas galvos skausmas – apšvietimas. Dabar aikštę apšviečia kadaise specialiai jai sukurti šviestuvai, panašūs į senovinius žibalinius lauko žibintus. Panašūs šviestuvai yra ir Vilniaus g. Rotušės a. išrinkus šiuolaikinio dizaino šviestuvus, jie, suprantama, nederėtų prie pagrindinės Senamiesčio gatvės stilistikos. Todėl dalis konkurso dalyvių šviestuvus tarsi paslėpė – aikštę pasiūlė apšviesti nuo žemės ar fasadiniais prožektoriais.

Kai kuriuose darbuose numatyta suvienodinti visų lauko kavinių baldų ir įrangos dizainą. Siūloma, kad jie būtų mobilūs, lengvai išmontuojami. Kai kurie autoriai perkėlė į kitą vietą paminklus Maironiui ir Motiejui Valančiui.

Be dėmesio neliko fontanai. Kone visi konkurso dalyviai pasiūlė naikinti fontaną prie Jėzuitų bažnyčios, o naujoviškus fontanus įrengti kitose aikštės vietose. Vieni autoriai net pasvajojo apie garų fontaną.

Viename projekte siūloma įrengti lauko židinį, kitame – vaikams ir vestuvininkams sūpuokles.

Kai kurie konkurso dalyviai aikštėje paišė naujus statinius: informacijos centrą, amfiteatrą, paviljonus ir net apžvalgos bokštą beveik pačioje rotušės pastato pašonėje.
Jau seniau buvo pasigirdę svarstymų nugriauti arklių pašto rūmus (dabar Ryšių istorijos muziejus), kurie čia kadaise pastatyti laikinai. Taip iš aikštės atsivertų vaizdas į puikų Kauno arkivyskupijos kurijos pastatą. Pagal pirminį XVI a. sumanymą Rotušės a. perimetras siekė liniją, prie kurios dabar stovi Maironio lietuvių literatūros muziejus. Tad vieno darbo autoriai išdrįso savo projekte šią liniją sugrąžinti ir aikštei sugrąžinti pirminį pavidalą.

Audrys Karalius, architektas:

Nėra nė vieno projekto, kurį imčiau ir įgyvendinčiau. Kai kuriuose darbuose yra gerų pasiūlymų. Pavyzdžiui, idėja įdarbinti cokolinį rotušės aukštą yra svarstytinas. Kuo daugiau aikštėje atvirų durų, tuo geriau. Nemanau, kad iš vertybių katilo reikėtų išmesti sukurtas lokalias erdveles ir rinktis tik švarią, vientisą visos aikštės kompoziciją su vienoda danga. Ar tai nebus dar viena "Maxima" po atviru dangumi? Ši aikštė niekad nebuvo švari. Požeminės automobilių stovėjimo aikštelės – visiška nesąmonė. Jų gerklės – įvažos – būtų labai sudėtingos. Išspręsti aikštės transporto judėjimo problemos neįmanoma neatsižvelgus į aplinkines gatves. Visas Senamiestis turi būti peržiūrėtas kaip vientisas kūnas.

Algimantas Kančas, architektas:

Konkurso bendras lygis labai aukštas. Tik yra pavojus paversti aikštę tokia kaip Palangos J.Basanavičiaus al. Geriau palikti aikštę tokią, kokia yra, nei pridaryti klaidų. Svarbu neapsigauti gražiais vaizdeliais. Norėtųsi matyti nesugriautą aikštės erdvę. Manau, galimas aikštės pertvarkymo variantas, kuriame nugriaunami arklių pašto rūmai. Aikštės dydis padarytų ją išskirtinę.

Jolita Kančienė, architektūros istorikė:

Konkursas surengtas ne laiku ir nereikalingas. Aikštei būtini tik minimalūs pokyčiai – reikėtų pakeisti dangą, suoliukus. Geriausi būtų tokie sprendimai, kuriuos pajėgtume įgyvendinti. Keistai atrodytų, jei nutartume griauti arklių pašto stotį. Taip, statant Arkivyskupijos kurijos rūmus, buvo planų ją griauti, bet sunku pasakyti, kuris pastatas vertingesnis – pašto ar Arkivyskupijos kurijos.

Rimvydas Palys, architektas:

Šis visiškai ne laiku padarytas judesys inspiruotas vietinių verslininkų. Kol Kaunas skęsta duobėse, kol jame nesaugu, kanalizacija teka į Nemuną, reikėtų lėšas telkti ten, o po to jau auksuoti aikštę. Dabartinė aikštė gali gyvuoti dar 100 metų. Žinoma, konkurse pasiūlyta daug įdomių idėjų, bet užsižaisti dizainiškais žaislais gal neverta. Rotušės a. tuo ir žavi, kad ji paprasta. Išsaugotas istorinis perimetras, viena danga, čia vykstantis chaosėlis traukia žmones. Reikėtų apsispręsti tik dėl naujos dangos ir transporto srautų. Kalbant apie viešąjį transportą – seniai svajojau, kad nuo Soboro iki rotušės galėtų važiuoti elektrinis traukinukas. Šiame konkurse galbūt reikėjo ne čempioną išrinkti, o sukaupti idėjų banką ir tada ieškoti bendros idėjos.

Gintaras Prikockis, architektas:

Svarbu nepadaryti didelių klaidų. Kai kurie fontanai, paminklai yra tarsi įaugę į dabartines vietas, nereikėtų jų iškelti. Aikštės šviestuvai specialiai kurti šiai vietai – ar verta keisti jų stilistiką? Ar bus jauki aikštė visai be medžių?

Originali forma

Kaunas buvo perplanuotas XVI a. pirmojoje pusėje po gaisro. Tada miestą buvo numatyta rekonstruoti kaip vientisą renesansinį ansamblį. Renesansinė Kauno Rotušės a. yra stačiakampio, o ne kvadrato formos todėl, kad arti teka didžiosios upės Nemunas ir Neris. Aikštės plotas siekė apie 2,6 ha, jos centre pastatyta rotušė. Priešais buvo turgaus aikštė. Vėliausias kardinalus Kauno rotušės virsmas įvyko tarpukariu. Aikštėje suformuota takų, želdynų sistema – tokia buvo to meto visuotinė romantinė mada.

Projektas "Aikštė ir sodas"

Vakarinėje Rotušės a. dalyje kuriamas sodas, formuojantis erdvę Santakos parko link. Aikštė – tai miesto svetainė, kurioje miestiečiai gali susitikti ir bendrauti. Prioritetas teikiamas pėstiesiems. Organizuojamas dviejų krypčių transporto eismas ties Ryšių istorijos muziejumi ir Jėzuitų bažnyčia.

Projektas "Baltas lapas"

Aikštė užklojama nauju lapu – tamsiai pilko granito danga. Nauja danga švelniai atsilenkia pietryčių ir šiaurės vakarų kampuose, suformuodama 9 cm gylio įdubą tarp rotušės ir Jėzuitų bažnyčios. Įduboje atsiranda ir pranyksta vanduo – tai tartum dirbtinė bala, kurioje kartais ištrykšta fontanas, o žiemą išliejama čiuožykla. Vietoj tarsi užburto transporto rato siūlomas dvipusis automobilių judėjimas pietvakarinėje aikštės dalyje. Laikinai statyti automobilius prie aikštės būtų leista tik aptarnaujančiam transportui. Aikštės danga vientisa, bet atitraukta nuo aplinkinių pastatų. Lauko kavinėms ir miesto renginiams suformuojamos universalios zonos. Iškertama dalis medžių ties Jėzuitų bažnyčia, nauji medžiai sodinami šiaurinėje aikštės dalyje, formuojant alėją, kuri prasitęsia Vilniaus g., veda M.Valančiaus g. skverelio link. Siūloma atverti vaizdą į Arkivyskupijos kuriją. Rytiniame aikštės pakraštyje kuriama stoginių zona.

Projektas "Viskas viename"

Aikštė iki gatvių padengiama poliruoto aliuminio plokštėmis – aikštės paviršius tampa lyg virpantis. Tai tarsi vanduo, kuriame viskas atsispindi ir kuriame plaukia baltąja gulbe vadinama rotušė. Aikštėje įrengiama dangčių sistema, juos atvertų specialūs mechanizmai.  Žiemą danga būtų šildoma. Rytinėje dalyje, kur įsikūrusios kavinės, šaligatvis paplatinamas iki 11 m. Šiaurės ir pietų pusėse šaligatviai – 5 m. Taip aplink aikštę būtų sukurta daugiau kaip 1,2 tūkst. sėdimų vietų, iš pačios aikštės kavinės pašalinamos. Aikštėje prioritetas – pėstiesiems, šiaurine kraštine į ją atvedamas viešasis transportas, įrengiama stotelė. Individualaus transporto judėjimą į aikštę ribotų apmokestinimas. Automobiliams stovėti būtų įrengtos vietos aikštės perimetre, jos būtų atribotos suoliukais.

Projektas "Atkurta sena naujai"

Aikštės vientisumas pabrėžiamas grindiniu iš skirtingų atspalvių granito plokščių, kuris nusidriektų nuo fasado iki fasado. Grindinio raštas kinta – artėjant aikštės centro ir rotušės link – stambėja, o kraštuose kuriama pabirusių akmenų iliuzija. Tai aliuzija į anksčiau buvusį akmenų grindinį. Aikštės vidurys paliekamas reprezentacinei funkcijai. Kasdienės funkcinės erdvės akcentuojamos medžių alėjomis, žaliaisiais plotais, vandens elementais. Naikinamos automobilių stovėjimo vietos aplink aikštę, paliekant  galimybę privažiuoti tik specialiajam transportui. Paliekamas pravažiavimas, jungiantis A.Jakšto ir Muziejaus g. Lauko kavinių paviljonai – lengvai transformuojami.